Gyvenimas yra kelionė, kuri niekada nesibaigia, nes ji tęsiasi… net ir po mirties. Tuo galima įsitikinti stebint ritualinę sielos kelionę į aukštesnį egzistencijos lygmenį, magiško grožio ir indėniškos pasaulėžiūros kupiname Jimo Jarmuscho filme „Negyvėlis“ (Dead Man, 1995). Tai netipiškas vesternas, kuriame poetiškai, žiauriai ir tragikomiškai vaizduojami XIX a. Laukiniai vakarai. Dėl absurdiškų aplinkybių naivus jaunuolis tampa visuomenės priešu ir yra priverstas drauge su indėnu, vardu Niekas, bėgti nuo persekiotojų ir taip pat – vykdyti mistinę kelionę amžinybės link.
Šaltinis – diaryofascreenwriter.blogspot.com
Šis rubrikos „Kinas kelyje“ filmas simboliškai sujungia pirmuosius čia pristatytus kelio filmus, nes pagal jo koncepciją visas gyvenimas yra nesibaigiantis judėjimo ciklas, ir viskas, kas mums nutinka, yra Didžiosios kelionės dalis. Taigi, ar mes su taksi klaidžiojame po naktinius pasaulio didmiesčius, ar leidžiamės į tolimą Amerikos žemyną ieškodami įsivaizduojamos šlovės, mes visada judame į kažką lemtinga.
Tokios lemtingos kelionės pavyzdžiu galėtų būti ir Amerikos autorinio kino kūrėjo, „Negyvėlio“ režisieriaus Jimo Jarmuscho atėjimo į kino režisūrą istorija. Visą gyvenimą svajojęs tapti rašytoju, Jarmuschas Kolumbijos universitete studijavo amerikiečių ir anglų literatūrą. Paskutiniame kurse, pasitaikius galimybei studijuoti Europoje, jis atvyko į Paryžių, kur ne tik gilinosi į prancūzų literatūrą, bet ir tapo nuolatiniu Prancūzijos kino bibliotekos, garsiosios Henri Langlois Sinematekos lankytoju. Čia jaunasis Jimas atrado autorinį kiną ir susižavėjęs jo galimybėmis nusprendė, kad grįžęs į Ameriką pats pradės kurti ką nors panašaus. Būtent kelionė į Prancūziją privertė Jarmuschą pakoreguoti savo ateities planus ir tolesnį gyvenimą skirti kino menui. Susižavėjimas autoriniu Europos kinu bei pomėgis keliauti atsispindi ir Jimo Jarmuscho filmuose, kurių personažai nuolatos keliauja, bendrauja ir dažnai patenka į kuriozines situacijas.
Šaltinis – diaryofascreenwriter.blogspot.com
Neatsitiktinai pagrindiniam „Negyvėlio“ vaidmeniui J. Jarmuschas pasirinko Johnny Deppą, kuris garsėja priešiškumu Holivudinio kino sistemai, paverčiančiai aktorių už virvučių tampoma marionete, vergaujančia savo įvaizdžiui. „Aš niekada nevaidinsiu tik tam, kad būčiau Holivudo visuomenėje“, – pabrėžia Johnny Deppas ir savo poziciją patvirtina atidžiai rinkdamasis vaidmenis bei pirmenybę teikdamas autoriniam kinui. Novatoriškame Jimo Jarmuscho vesterne „Negyvėlis“ jis vaidina naivų jaunuolį, kuris patenka į rūsčią XIX a. Laukinių vakarų realybę ir dėl kuriozinių sutapimų tampa ne tik visuomenės priešu, bet ir yra garbinamas bei globojamas keisto indėno, vardu Niekas, dėl savo ir žymaus poeto Williamo Blakeąo pavardžių sutapimo. Paklaustas, kodėl į savo filmo scenarijų įtraukė būtent šį anglų menininką, Jimas Jarmuschas atsakė, jog dauguma Williamo Blake`o idėjų ir rašinių jam atrodo kupini itin amerikietiškos dvasios.
„Kiekvieną naktį ir kiekvieną rytą Žemėje kažkas gimsta kentėti. Kasnakt ir kasryt kažkas gimsta laimingas. Vieni gimsta sėkmei, o kiti – begalinėms naktims.“
Šiuos Williamo Blake`o poezijos žodžius filme „Negyvėlis“ deklamuoja indėnas Niekas. W. Blake`as buvo Anglijos XVIII–XIX amžių sandūros, Romantizmo epochos rašytojas, vizionierius, tapytojas, spaustuvininkas. Teigiama, kad dėl skleidžiamų idėjų ir darbų novatoriškumo šis menininkas netgi buvo teisiamas ir turėjo kalėti. Amžininkai jo nesuprato ir nevertino, laikydami išprotėjusiu keistuoliu. To meto publikai nepatiko mistinių vizijų ir nesuprantamų simbolių kupini Blake`o paveikslai ar poezija. Prie šio požiūrio prisidėjo ir tai, jog dailininkas niekino oficialų akademinį meną ir ignoravo anatomijos, perspektyvos ar šviesos-tamsos dėsnius dailėje. Pagrindiniu Williamo Blake`o meniniu impulsu buvo vizijos, kurias jis tikino pradėjęs regėti nuo ketverių metų, kuomet išvydo medį, tankiai nutūptą baltasparnių angelų. Poetas tikino, kad nuo to laiko šalia savęs jis nuolatos regėdavo nematomus žmones ir mirusiųjų vėles.
Šaltinis – en.wikipedia.org
Žymusis Williamo Blake`o paveikslas „Blusos šmėkla“ buvo sukurtas vieno spiritizmo seanso metu. Būdamas šešiasdešimties metų amžiaus W. Blake`as draugavo su astrologijos studentu Johnu Varley, kuris tvirtai tikėjo dvasių egzistavimu ir labai gailėjosi, kad negali pats jų regėti. Jaunuolis rado išganingą išeitį – vakarais jie dažnai su Williamu Blake`u žaisdavo dvasių iššaukimo žaidimą, kurio esmė buvo tokia: abu iššaukia kažkokią vėlę, o tada dvasią regintis Blake`as ją nupiešia. Taip atsitiko ir su blusos šmėkla. Varley pradėjo klausinėti, ar W. Blake`as mato ką nors kambaryje, ir šis atsakė, kad mato dvasią prieš savo akis, ir mato ją kuo puikiausiai. Tada W. Blake pradėjo eskizuoti šią būtybę – galingo jaučio kūno, vampyro nasrais. Sakoma, kad nupiešęs padaro galvą, W. Blake`as staiga sustojo ir kitame lapo kampe pradėjo piešti kitą – jau su pravertais kraugeriškais nasrais, nes, anot jo, „bepiešiant blusa sujudėjo“. Kadangi Williamas gyveno lemiamų istorinių amžių sandūroje, jam teko išgyventi net tris revoliucijas: Amerikos, Prancūzijos revoliucijas bei Pramoninio perversmo padarinius. Regimas pasaulio chaosas suformavo savitą menininko pasaulėjautą. Blake`as buvo susikūręs savo mitologiją. Anot jos, pasaulį sutvėrė dievas Juraizenas. Tai pikta ir galinga dvasia, sukūrusi blogą, chaotišką, prieštaringą pasaulį. Jis teigė, kad krikščioniška pasaulėžiūra yra ydinga, kad ji atėmė iš žmonių gyvenimo džiaugsmą ir privertė savo prigimtį laikyti nuodėme. Gyvenimą Blake`as laikė nesustojančiu judėjimo ciklu. Jo manymu, gyvenimas yra nesibaigianti kelionė ir viskas šiame gyvenime yra tos kelionės dalis.
Šaltinis – diaryofascreenwriter.blogspot.com
Lygiai taip pat Jimo Jarmuscho „Negyvėlyje“ byloja personažo, kurį vaidina tikras Amerikos indėnas (akt. Gary Farmeris) elgesys. Filmo herojus Niekas yra indėnas, kuris prieš savo valią buvo nugabentas į Europą ir ten įgijo išsilavinimą bei pamėgo Williamo Blake`o poeziją. Sugrįžęs pas savo gentainius Amerikoje jis dėl neįtikėtinų pasakojimų buvo atstumtas bei pramintas „tuo, kuris daug kalba, bet nepasako nieko“. Nepaisant pagarbos europietiškai kultūrai, indėnas filme atstovauja Amerikos čiabuvių pasaulėžiūrą ir jam sunku susišnekėti su baltuoju vaikinu Williamu Blake`u. Pavyzdžiui, filme Niekas dažnai klausia Blake`o, ar jis neturi tabako. Nors W. Blake`as kaskart atsako, kad nerūko, indėnas ir toliau klausinėja. Tabakas filme yra skirtingų kultūrų simbolis. Baltiesiems europiečiams tabakas asocijuojasi su žalingu įpročiu, su draudžiamu malonumu. Amerikos čiabuviai tabaką vertina visai kitaip. Jiems tabakas – ypatinga dovana, ritualinių aukojimų, ceremonijų elementas, tabakas yra naudojamas meldžiantis, rūkoma norint išvalyti sielą. Indėnui mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, jis nuo pat pradžių žino ir susitaiko su tuo, kas turi nutikti jam ir Williamui Blake`ui kelionės pabaigoje. Filme vykstančią kelionę indėnas Niekas suvokia kaip nesibaigiančią ceremoniją, vedančią į aukštesnį egzistencijos lygmenį. Tam, kad ir W. Blake`as suvoktų jo koncepciją, prireikia įveikti visą ilgą ir sunkią kelionę ir, kaip sako indėnas, tinkamai įžengti pro Vandenų veidrodį ir sugrįžti į ten, iš kur ateina dvasios.
Šaltinis – diaryofascreenwriter.blogspot.com
Ypatingą, meditatyvinę filmo atmosferą sukuria Neilo Youngo muzika. Jimas Jarmuschas yra didelis šio roko bei kantri muzikos stilių kūrėjo gerbėjas ir ne tik rašė scenarijų klausydamasis jo muzikos, bet dar ir filmavimo metu su didžiąja filmo komandos dalimi lankėsi N. Youngo grupės „Crazy Horse“ koncerte. Iš pradžių Neilas Youngas nesutiko kurti muzikos filmui, tad prodiuseriui teko imtis ypatingų priemonių – jis sumontavo pirmuosius filmo dublius su N. Youngo muzika ir įrodė, kokį poveikį filmui padarys jo kūryba. Galiausiai maestro buvo įtikintas ir drauge su Jimu Jarmuschu pradėjo kurti muziką. Youngas turėjo groti bosine gitara, o Jarmuschas – mušamaisiais, bet ilgainiui paaiškėjo, kad filmo ritmui sukurti užtenka vien tiktai kelių gitaros akordų. Kaip teigia Jimas Jarmuschas,
„Garsas sudaro pusę filmo turinio, pakelia jį į kitą lygmenį. Todėl „Negyvėlį“ reikėtų žiūrėti užmerkus akis, nes būtent taip galima pajusti filmo raumenis“.
Ką gi, pamėginkime pajausti filmo „Negyvėlis“ raumenis ir drauge su Johnny Deppo herojumi leiskimės į mistinę kelionę per Laukinius vakarus…
Filmo anonsas: