fbpx
Filmų recenzijos (Kinomaistas.lt), Kinomaistas.lt archyvas

Ivaškevičiaus „Santa“ – tarpinė stotelė link didžiojo Europos kino

Vienas geriausiai žinomų Lietuvos dramaturgų Marius Ivaškevičius pagaliau įgyvendino daugiau nei dešimtmetį puoselėtą ilgo metražo filmą idėją. Pradėjęs nuo pjesių teatrui ir trumpo metro filmų, tokių kaip „Tėve mūsų“, šiais metais lietuviško kino žiūrovams jis pristato kartu su suomiais suktą, toliausiai į šiaurę nutolusį lietuvišką tarptautinį kino projektą – „Santa“ . Tai išties daug kuo išskirtinė juosta mūsiškajame kino kontekste. Turint omeny ir tai, kad šis filmas yra debiutinis, beliktų tik draugiškai patapšnoti režisieriui per petį. 

Vis dėlto, vienaip ar kitaip Marius Ivaškevičius kine yra dar naujokas ir to pamiršti neleidžia teatrališkos, neįtikinančios filmo scenos bei dialogai, kurie nieku gyvu nebūtų prasprūdę pro labiau patyrusio, „kinošno“ režisieriaus akį. Kai ekrane keliskart girdime aktorės Sandros Dauksaitės tariamus: „Saule, kaip aš tave myliu“, tesinori iš gėdos užsidengti akis. Nes tai, kas galioja teatre, niekada, beveik niekada neišsipildys kine. Teatras tai savaime yra tam tikra beveik „magiška“ erdvė, kurioje gali patikėti praktiškai viskuo. Užtenka tik stalo ir kėdžių, kad isivaizduotum namus. O kinas visuomet buvo ir išliks, didžiąja dalimi atvejų, tikrovės imitacija. Ir kaip galima tikslesne.

Visgi pirmosios maždaug dvidešimt „Santa“ minučių daugiau nei atitinka lūkesčius. Puikiai savo darbą atlieka suomių operatorius Tuomo Hutri, žino ką darąs ir legenda Suomijoje jau tapęs aktorius Tommi Korpela, kurio puiki vaidyba tampa tikru filmo koziriu. Pradžioje istorija netgi pakankamai intriguoja – vieniša motina (aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) atvyksta į Laplandiją smagiai su sūnumi praleisti žiemos atostogų. Čia ji sutinka jai atsispirti negalintį taip pat vienišą Santą, vardu Jussi (aktorius Tommi Korpela). Lietuvaite susižavėjęs Kalėdų senelis jau kitos dienos rytą laukia po langais, o atmosferos neprigesina, netgi žiemiškos Laplandijos panoramos.

Vis dėlto kaip tik čia iškyla vienas didžiausių filmo minusų, kurio tikėtis iš M. Ivaškevičiaus buvo gana sunku. Tai – scenarijus, kuris, tegul režisierius atleidžia, buvo gana banalus, ar bent jau neišvystytas. „Santa“ išties atrodo truputį lėkšta ir inertiška, labiau primenanti eskizą, kuriame po kiekvieno įvykio viskas rutuliojasi beveik iki visiško sąstingio, ir jau tuomet, kai atrodo, kad nebėra kur toliau eiti, atsiranda toks dalykas kaip vaikui diagnozuojamas vėžys ar pan. Tai nedaro filmo išskirtiniu ir bloškia į lietuviškojo graudenančio kino žanrą, kurio pagrindinė mintis visada būna maždaug vienoda – kaip viskas blogai. Žinoma, nereikia pamiršti, kad čia M. Ivaškevičius, kuris sugeba banalią temą paįvairinti istoriniais žiemos karo epizodais ir legendiniu Santų batalionu. Ir tai puiku, jog režisierius talentingai supoetina temą įterpdamas amžinos gyvenimo kovos motyvą, neleisdamas iki galo, ar bent jau tiesiogiai suprasti vaiko mirties.

Tai išties truputi kilsteli šį filmą iki europinio konteksto, nors iki jo dar gana toloka. Manau, jog „Santa“ – tai pereinamojo laikotarpio Ivaškevičiaus filmas, jau gan atitolęs nuo Puipos ekranizacijų, bet dar nepasiekęs europietiškojo, tuo labiau pasaulinio panašaus žanro kino lygio. Turbūt siužetas ir būtų pagrindinis šio filmo minusas, prie kurio dar reikėtų paminėti vaidybą. Išties keistokai atrodo režisieriaus sprendimas į porą sujungti jau du dešimtmečius profesionaliai kine vaidinantį suomių aktorių Tommi Korpela ir tik pirmus karjeros žingsnius bežengiančią Sandrą Daukšaitę. Nors dėtos visos pastangos, skirtumas vis dėlto išlieka…

Iš teigiamų filmo aspektų paminėtinas – Chinawomen garso takelis, puikiai kūręs filmo atmosferą, filmavimai netgi trijose valstybėse – Lietuvoje, Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje filmui pridėję dinamikos ir profesionalumo, o pačiam režisieriui, be jokios abejonės, taip reikalingos patirties.

Vienas iš labiausiai įstrigusių filmo momentų – tai jo pabaiga. Nors ji kiek per daug nusaldinta, tačiau bent jau ne tokia banali. Išties, jei režisierius tokio filmo gale būtų tiesiog parodęs vaiko mirtį – filmas tebūtų dar vienas prastas televizinis serialas. Taigi šis truputėlį egzotiškas Santų bataliono motyvas sukuria atitinkamą nuotaiką ir parodo bręstantį M.Ivaškevičiaus, kaip kino režisieriaus talentą.

Pagrindinė nuotrauka paimta iš  Facebook.com/SantaFilmas

Komentarai