Kalbant apie Holokaustą Lietuvoje, galime šia tema ginčytis, pyktis, ar tiesiog ją ignoruoti. Tačiau tai nepakeis pamatinės tikrovės – pastarojo įvykio istorija tebėra viena aštresnių Lietuvos žaizdų. Tai sunki tema. Ji kitokia turbūt ir negali būti. Tačiau diskusijos apie Holokaustą nepalengvina ir mūsų viešosios erdvės nenoras apie ją diskutuoti.
Perfrazuojant žinomą Holokausto istoriką Christophą Dieckmanną, išleidusį bene išsamiausią studiją apie žydų žudynes Lietuvoje (kurios, beje, iki šiol tikrai neatsitiktinai nesugebame išsiversti į lietuvių kalbą), mums vis dar reikia išmokti priimti tiesą.
Sunku tam nepritarti – neretai griebiamės aukos vaidmens, tautiečių atskyrimo nuo „mūsų“, ar kitų psichologinės savisaugos technikų, kurios leidžia sumažinti (arba net užmiršti) mūsų indėlį dalyvaujant Holokauste ir bendradarbiaujant su naciais. Tema tebėra jautri ir jos aštresnio kvestionavimo vengia ne tik akademikai, tačiau ir kino kūrėjai. Kai kurie jų, atrodo, net vengia liestis prie minėtos temos.
Minėtame kontekste ilgai lauktas Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“ yra nedidelis, tačiau savotiškas proveržis mūsų kultūroje esančios Holokausto temos tyloje. Pagrindinė filmo ašis – 1941 m. birželio 27 d. įvykusios „Lietūkio“ žudynės Kaune, kurių metu viešai tyčiojantis buvo atimta daugiau nei 50 Lietuvos žydų gyvybių. Tiesą sakant, šiomis žudynėmis ir prasideda „Izaokas“, nepraleidžiant ir šiaip jau lietuvių kine neretai vengiamo tokio tipo žiaurumo rodymo. Šioje vietoje, kad ir kaip groteskiškai tai nuskambėtų, sunku nepastebėti gana aukšto techninio darbo lygio. Ir dėl kameros darbo, ir dėl (vietomis) efektų „Izaokas“ prasideda tikrai paveikiai. Filmas yra vienas stipriausių šiuolaikinio Lietuvos kino darbų. Tiesa, dėl juostos pradžioje esančio smurto būtina perspėti kiek jautresnius žiūrovus.
Tačiau filmo tikslas nėra rekonstruoti žudynes plačiajame ekrane. „Izaoko“ istorija greitai perkeliama į XX a. 7 deš., kuomet į tuometinę sovietinę Lietuvą iš JAV grįžta rašytojas ir režisierius Gediminas (Dainius Gavenonis), planuojantis kurti filmą būtent apie minėtas žudynes. Čia jis susitinka su savo jaunystės simpatija Elena (Severija Janušauskaitė), šiuo metu gyvenančia su senu draugu Andriumi (Aleksas Kazanavičius). Šalia to jis susiduria ir su sovietinės sistemos siekiu kontroliuoti bei cenzūruoti kultūrą, nevengiant kurti savų fikcijų. Šiame kontekste pradedamos plėtoti asmeninės dramos (o kaipgi be jų, kuomet yra akivaizdus meilės trikampis) ir lietuvių santykio su Holokaustu ir jo atmintimis temos.
Pastarojo santykio paieškos skleidžiasi daugiausiai per Andriaus ir Gedimino personažus, įkūnijančius du gana skirtingus archetipus, Lietuvoje aptariamus iki šiol. Gediminas įkūnija problemišką, kartais aikštingą, tačiau laisvės (mąstant ir dirbant) trokštantį išeivį, kuris turi ne tik rasti santykį su Holokaustu, tačiau ir kalte, būdinga tam, kuris „pabėgo“, kai Lietuvoje buvo blogiausia. Tuo tarpu Andrius gali būti matomas kaip šalyje likusio, tačiau tuo pat metu sovietinės sistemos (ir, bent iš dalies, ir savo tamsios praeities) „nuraminto“ ir bendradarbiaujančio sovietinio piliečio vaizdinys. Šie du archetipai iš pirmo žvilgsnio priklauso skirtingiems pasauliams, tačiau filme subtiliai parodoma, jog tokią prielaidą reikėtų labai atidžiai pasitikrinti.
Kažkuria prasme būtent dėl pastarojo aspekto „Izaokas“ ir yra „šviežia“. Dramoje nebandoma ieškoti kokios nors visa apimančios istorinės teisybės ar juo labiau „tikrųjų“ kaltininkų. Nebandoma ir tiesiog to ignoruoti bandant temą apeiti ir suvesti ją į, pavyzdžiui, sovietinės sistemos priespaudą (nors tam progų tikrai yra). Pats Holokaustas ir jį lydinti kaltė parodoma kaip slypinti mumyse, norime mes to ar ne. Tai yra neatskiriama mūsų, kaip bendruomenės, dalis. Dėl to ieškoti ar net teigti kokias nors vienareikšmiškas tiesas tampa neįmanoma. Istorija, o ypač trauminės jos patirtys, beveik visada yra labiau pilka, o ne balta-juoda moraliniu principu paremta tikrovė. Jai peržengti yra reikalingas pokalbis, o ne tyla ar vienpusiškos fikcijos, kurios gali būti destruktyvesnės už bet kokį atvirą kvestionavimą.
„Izaoko“ kūrėjų gebėjimas sukurti erdvę kompleksiškiems klausimams apmąstyti neperšant griežtų vertinimų yra viena didžiųjų juostos stiprybių, ypač kuomet kalbame apie temą, kurios netinkamas kvestionavimas Lietuvoje gali reikšti tremtį iš viešosios erdvės. Tam autoriai puikiai pasitelkia nelinijinį ir labiau į emocinių būsenų reprezentaciją orientuotą pasakojimą.
Visgi reikia pažymėti, jog Holokausto atminties ir kaltės temoms persipinant su asmeninių dramų, sovietinio režimo ir kitais klausimais mažiau į istorines peripetijas įsigilinusiam žiūrovui filmas gali būti painokas, ypač paskutinės 20-30 minučių. Jose motyvai iš naujo pinasi ir persiskiria, taip sukurdami dar daugiau tamsos. Klausimų gali kelti ir post-punk/coldwave muzikinis filmo takelis. Ekranizuojamas XX a. 7 deš., taigi geras dešimtmetis prieš tokios muzikos atsiradimą. Grupės „Ploho“ muzika (kaip ir visas garso takelis) yra puiki, tačiau sukuria keistoką disonansą.
Abu sprendimus galima traktuoti kaip norą nepasiduoti vienareikšmio linijinio pasakojimo pagundai ir leisti labiau akcentuoti emocines ir psichologines būsenas vietoje didelių istorinių naratyvų. Tačiau žiūrovui viską „suvesti“ į kažką suprantamo gali būti gana sudėtinga. Taip atsiskleidžia ir filmo vertė – apie sudėtingus dalykus yra sunku kalbėti paprastai ir kartais reikia kliautis įspūdžiu, o ne moralizuojančiu pasakojimu.
Jau minėto Ch. Dieckmanno teigimu, „bandymai naudotis istorija politikai, mitui stiprinti yra pasmerkti žlugti“. Deja, būtent mitų kūrimu mūsų šalyje iki šiol ir buvo užsiimama. Nepaisant kai kurių silpnesnių vietų, „Izaokas“ yra neblogai sukurta juosta, prasmingai ir, svarbiausia, nevienareikšmiškai leidžianti pažvelgti į tamsius mūsų istorijos puslapius. Drama yra vienas pirmųjų paveikių mūsų kino bandymų peržengti tendenciją ignoruoti bei primityvinti Holokausto temą ir atveria duris sąžiningesniam žvilgsniui į save. Ir vien dėl to verta pamatyti „Izaoką“.