Fotografė Auksė Podolskytė
1935 metais du prancūzai sinefilai įkūrė klubą „Cercle du cinéma“, iš kurio vėliau atsirado didžiausia ir seniausia pasaulyje Prancūzijos sinemateka (La Cinémathèque française), erdvė filmams kaupti, puoselėti ir rodyti. Paskui Paryžių sinefilų namų duris atvėrė ir kitos valstybės, tarp jų Artimųjų Rytų šalys. Tiesa, šiame regione jų nėra tiek daug – dvi Irane, viena Palestinos teritorijoje ir septynios Izraelyje.
Viena seniausių iš šio septyneto – Haifos, trečio pagal dydį Izraelio miesto, sinemateka. Lietuvoje sinematekų nėra, todėl apie jas kalbamės su Haifos sinematekos direktoriumi, režisieriumi, prodiuseriu bei Haifos kino festivalio komandos nariu Avishai Kfiru.
Kokią veiklą vykdo Haifos sinemateka?
Mes suteikiame galimybę Haifos gyventojams mėgautis arthausiniu kinu atrandant filmus iš viso pasaulio. Visos Izraelyje esančios sinematekos dalinasi tais pačiais filmais. Todėl sumažėja kaštai.
Mano pagrindinis tikslas yra pasiekti jaunąją auditoriją, mat visame pasaulyje „tikroji“ kultūra vartojama tų, kurie turi laiko ir pinigų. Kitaip tariant, kultūra rūpi tiems, kuriems daugiau nei 60 metų.
Kaip mėginate pritraukti jaunesnę žiūrovų auditoriją?
Lankausi ten, kur renkasi jauni žmonės, pubuose, universitetuose ir panašiai. Organizuodamas filmų peržiūras ir kviesdamas vietos filmų kūrėjus siekiu sudominti ir megzti dialogą su jaunąja karta. Dėl to organizuojame įvairias akcijas, pasiūlymus, dalijame nemokamus pakvietimus, pasitelkiame socialines medijas tam, kad jie galėtų atrasti ir paragauti tokio kino, kurį rodome mes.
Kodėl mums reikalingos sinematekos? Juk šiais laikais daugelį filmų galime rasti elektroninėje erdvėje. Kodėl negalime filmų tiesiog patalpinti į vieną virtualų filmų katalogą?
Sinematekos yra lyg muziejai: jos informuoja, teikia pramogą, patirtį ir edukuoja įvairaus amžiaus žmones. Jose kaupiama ir saugoma istorija, vertybės, idealai, socialinis poveikis, pramogos ir netgi filosofija.
Ar Izraelyje kinas yra populiarus laisvalaikio praleidimo būdas?
Romos imperijos laikais poezija buvo mažiau populiari nei ėjimas į Koliziejų. Šiandien kino teatrus ir sinematekas prilyginčiau poezijai.
Fotografė Auksė Podolskytė
Koks kinas mėgstamas vietinių? Kokios šalies kino produkcijos daugiausia parodote?
Izraelyje, kaip ir Vakarų šalyse, yra daug Holivudo kino produkcijos. Po to seka populiariausi filmai iš Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos. Tačiau didžiausių kino festivalių metu Haifoje, Jeruzalėje ir Tel Avive žiūrovai laukia ir eina žiūrėti mažų šalių, neatrastų, nepriklausomų režisierių vaidybinio kino ir dokumentikos.
Kaip laikui bėgant keitėsi Izraelio kinas?
Prieš 50 ar 60 metų didžioji dauguma filmų buvo komercinės komedijos, kitaip tariant, lengvi pramoginiai filmai. Po 1967 ir 1973 metais vykusių karų buvo pereita prie politinių temų, tačiau vėliau turinys ir vėl tapo pramoginis. Prieš 30 metų valstybė pradėjo finansiškai remti kiną kartu su telekomunikacijų kompanijomis ir komerciniais transliuotojais. Ši parama ir vietinė ir tarptautinė sėkmė išplėtė Izraelio filmų rinką.
Fotografė Auksė Podolskytė
Prieš 10-15 metų dominuojanti tema buvo konfliktas su Palestina, mat buvo partnerių iš Europos, buvo tų, kurie pirko šiuos filmus. Šiandien ši tema nebėra populiari. Dabartinis kinas kalba apie santykius, homoseksualų sunkumus mūsų visuomenėje, Izraelio arabų tarpusavio santykius ar jų sąveiką su kitais šalies gyventojais, socialinio teisingumo problemas ir apie kitus dalykus, kurie aktualūs visame pasaulyje.
Kokia situacija kino edukacijos srityje?
Mes turime per daug kino mokyklų – maždaug 15-17-ka. Daugelis studijas baigusių jaunuolių nedirba šioje industrijoje. Kaip ir kitose šalyse, norint dirbti kino srityje reikia būti ambicingu, užsispyrusiu ir atkakliu.
Ačiū už pokalbį.
