fbpx
1 Rekomenduojame, Lietuviški filmai

Jaunieji lietuviško kino kūrėjai (III): seksualumas

Režisierius Romas Zabarauskas

Dar ne taip seniai LGBT+ tema ar veikėjai lietuviškuose filmuose buvo sutinkami be galo retai, jie buvo egzotika. Šiemet, vykstant Lietuvos sezonui Prancūzijoje, LGBTQI+ filmų festivalis „Chéries-Chéris“ tarp konkursinės programos filmų įtraukė Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“, o Romas Zabarauskas pristatė „Lithuanian Queer Film Focus, kuriame buvo parodyti lietuvių kūrėjų queer darbai.

Žvilgsnis iš kairės

Ko gero visi sutiks, jog ryškiausias LGBT+ temą paliečiantis Lietuvos kino kūrėjas – Romas Zabarauskas. Debiutavęs dar 2011 m., pastaruoju metu režisierius žiūrovų verdiktui teikė dvi trilogijos (dar mūsų laukia „Aktyvistas“) dalis: „Advokatas“ (The Lawyer, 2020) ir „Rašytojas“ (The Writer, 2023).

Kadras iš filmo „Advokatas“

„Advokate“ pristatoma advokato Mariaus meilės sirų pabėgėliui Ali istorija. Marius, susipažinęs su Ali, skrenda su juo susitikti į Belgradą. Ali gyvena pabėgėlių stovykloje ir Marius atsisako jam pagelbėti, tačiau įsimylėjęs vyras galiausiai nusprendžia paminti profesinės etikos principus ir padėti. Be viso to, antraplaniame vaidmenyje trumpam sušmėžuoja transveikėjas (ir aktorius).

„Rašytojas“ veiksmo vietą – Niujorkas. Ten sutinkame du jaunystės draugus – Kostą ir Dimą – subrendusius sovietinėje Lietuvoje, tačiau vėliau patekusius į du skirtingus pasaulius. Kostas išvyko į JAV ir tapo rašytoju, o Dima liko Vilniuje ir dar kurį laiką kovojo su nepripažinimu bei biseksualiam vyrui nedraugiška aplinka. Po trisdešimties metų pagaliau susitikę du draugai pradeda ilgus pokalbius, kurių metu aptariama ne tik politika, bet ir iš naujo surusena seniai užgesusi meilė.

Nors Lietuvos kritikai šio režisieriaus darbus ne visuomet sutinka itin palankiai (ypač daug rimbų susilaukė „Advokatas“, pavyzdžiui, čia), dėl vieno R. Zabarausko niekas nesukritikuotų – tai gausus ir atviras įvairių socialinių ir politinių temų įtraukimas į filmus.

Kadras iš filmo „Rašytojas“

„Advokate“ temos skleidžiasi jau pažvelgus į trumpą anonsą – pabėgėliai, tautinės mažumos. „Rašytojo“ atveju filme gausu svarstymų, ką reiškia protestai, kova už žmogaus teises, santykis tarp politinės kairės ir kapitalizmo Lietuvoje bei Vakaruose, o taip pat – Ukrainos-Rusijos karas.

Režisierius neslepia, kad „Rašytojo“ idėja gimė būtent po 2022 m. vasario: „Tai nubloškė į apmąstymus apie mūsų pačių šalies praeitį, jos įtaką dabarčiai.“ Ir nors R. Zabarauskas teigia, jog savaime savo filmais nesiekia perduoti jokios žinios, abiejuose filmuose skleidžiasi kairės politinės minties idėjos bei kritika, susijusi ne tik su LGBT+ veikėjų išgyvenimais: filmuose aktualizuojamos pabėgėlių, imigracijos, kariuomenės vaidmens, pasipriešinimo temos. Viso to kontekste filmų herojams, nors ir yra homoseksualūs (arba biseksualūs), tai tėra viena jų tapatybės dalis, svarbiausia tema tampa globalių iššūkių socialinės ir politinės temos.

„Advokatas“ šiuo metu pamatyti (užsisakę planą) ar išsinuomoti galite „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose;

„Rašytojas“ – „Žmonės cinema“, „Telia Play“.

Kadras iš filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“

Kasdieniai portretai

Galbūt ne tokių ryškių, bet pastebimų, smulkesnių temos atspalvių galima sutikti dar keliuose lietuviškuose filmuose. Pavyzdžiui, Tomo Smulkio filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (People We Know Are Confused, 2021). Vienas antraplanių veikėjų yra homoseksualus vyras – apgaudinėdamas save ir kitus, jis sukūręs šeimą su moterimi. Vyras pradeda lankyti ligoninėje sergantį draugą ir pagaliau supranta, kokių skaudžių klaidų yra padaręs.

Panašiai siužetas plėtojamas ir Tomo Vengrio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Five and a Half Love Stories in an Apartment in Vilnius, Lithuania, 2024). Viena iš šių meilės istorijų sukasi apie vaikinų porą: vienas jų simpatijai bando palikti kuo geresnį įspūdį, todėl išsinuomoja butą prie Katedros aikštės ir apsimeta, jog tai yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Pinklės pradeda irti, kai į erdvę kiek anksčiau laiko atvyksta kiti nuomininkai: pagyvenę, dievobaimingi, lietuviškai nešnekantys lenkai.

Kadras iš filmo „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“

Filmų herojai gana skirtingi: kitaip priimantys savo seksualinę orientaciją, vienu atveju būtent ji yra priežastis slapstytis ir meluoti, taip griaunant aplinkinių gyvenimus, o kitu atveju – melas, susijęs ne su orientacija, o su įvairių lyčių ir orientacijų žmonėms būdingu noru pasirodyti geresniu, nei esi, ir tam pasitelkti apgaulę. Galbūt dėl paties filmo pobūdžio (greitesnis, turintis daugiau humoro, bendrai pasakojantis trumpas, tarpusavyje gana atskiras istorijas, kurias lengva sekti) „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ žiūrėti įdomiau, tačiau abiejuose filmuose homoseksualumas užima svarią dalį herojų gyvenimuose, bet kartu veikėjai paraleliai išgyvena daug jausmų ir įvykių, kurie liečia ne tik jų seksualinę orientaciją.

„Žmonės, kuriuos pažįstam“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose;

„5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ – „Go3“, „Žmonės Cinema“, „Telia Play“.

Kadras iš filmo „Tu man nieko neprimeni“

Aseksualumas

Bent jau Vakarų Europos kine ar Holivude homoseksualūs filmų herojai nieko pernelyg nestebina jau dešimtis metų, o aprėpti tokią gausą filmų būtų neįmanoma. Tačiau net galvojant apie viso pasaulio kino mokyklas, juostų, kuriose vienas pagrindinių veikėjų būtų aseksualus, nėra daug. Tiesą sakant, negūglindama nesugalvočiau nė vieno – išskyrus Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“ (Slow, 2023).

Filme pasakojama Elenos ir Dovydo meilės istorija. Vos susipažinę jiedu negali atitraukti vienas nuo kito akių. Abu herojus jungia svarba kūno išraiškai, plastiškumui: Elena yra šiuolaikinio šokio mokytoja ir šokėja, o Dovydas – gestų kalbos vertėjas. Tačiau toliau jų požiūris į kūniškumą ir seksualumą nebesutampa: Elena nori tradicinių poros santykių, o Dovydas – aseksualus. Vyras nėra aromantiškas (jis nori užmegzti artimus santykius ir būti poroje), todėl abu žmonės siekia išsaugoti savo ryšį.

Kadras iš filmo „Tu man nieko neprimeni”

Kai popkultūroje tiek mažai aseksualumo pavyzdžių ir nėra nuo ko atsispirti, o tą viename interviu minėjo ir pati režisierė – ji žinojo tik vieną animacinio serialo „BoJack Horseman“ personažą – itin sunku kurti tema, apie kurią mažai supranti.

M. Kavtaradzė rimtai ištyrinėjo aseksualumo temą tiek skaitydama įvairią literatūrą, tiek susipažindama su tokių žmonių istorijomis iš jų pačių lūpų „Youtube“ vloguose. Galiausiai, pakalbėjusi su aseksualiu asmeniu, režisierė išgirdo, jog kiekviena istorija, kiekvienas žmogus yra skirtingi, todėl ji nėra atsakinga už visų aseksualių žmonių reprezentaciją – „Tu man nieko neprimeni“ yra apie vieną žmogų, apie vieną pramanytą herojų.

Tikriausiai tai prisideda prie filmo sėkmės. „Tu man nieko neprimeni“ yra romantinė drama apie dviejų žmonių santykius, apie bendravimą (ne)suprantant vienas kito skirtingumus. Filme viena iš skirčių yra seksualumas – tačiau net jeigu jo nebūtų, pora galimai ginčytųsi ir nesusikalbėtų dėl kažko kito.

Kadras iš filmo „Tu man nieko neprimeni”

„Tu man nieko neprimeni“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Go3”, „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.

Bendražmogiškos problemos

Turint omenyje sąlyginai negausų Lietuvoje sukuriamų filmų skaičių, LGBT+ asmenų reprezentacija tarp jaunųjų kino kūrėjų užima pakankamai solidžią dalį. Tiesa, ne visoms raidėms skiriama vienodai dėmesio: per paskutinius penkerius metus tarp LGBT+ kino veikėjų dominuoja netradicinės seksualinės orientacijos vyrai. Jeigu dar kiek anksčiau buvo galima pastebėti ir moterų, šiuo metu tarp ilgametražių vaidybinių filmų jų nėra.

Žinoma, tik vaizdavimas savaime nėra siekiamybė. Kaip ir visada, apibendrinti gana skirtingus filmus, liečiančius panašią temą, – sunku, jaunieji Lietuvos kino kūrėjai bando ne išryškinti veikėjų seksualinę tapatybę ir jos kitoniškumą, o atvirkščiai. Šiuose filmuose kino herojai yra netradicinės seksualinės orientacijos, todėl kartais savo pačių, artimųjų, visuomenės ar šalies nuostatos jiems gali sukelti papildomų iššūkių, tačiau jie visų pirma yra įdomūs (na, ar galų gale kartais ir neįdomūs) žmonės, į kurių išgyvenimus kviečiami įsijungti ir žiūrovai.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.