Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Rūškaname ūke į toli žvelgiantys ir nekalbantys žmonės jau tapo kandžiu lietuviško kino stereotipu – visi tyli, liūdi, niekas nevyksta. Jaunieji Lietuvos režisieriai tylos ir veiksmo standartus laužo įvairiai, o liūdėjimas išlieka svarbia jų darbų tema. Netgi sveikintina, kad originalūs ir intriguojantys darbai gali sudominti žiūrovus skaudžiomis, bet realistiškomis ir artimomis netekties bei praradimų istorijomis.
Gedėjimas
Laurynas Bareiša režisavo dar tik du ilgametražius filmus, tačiau abu jie pasiekė neregėtų kino festivalių laimėjimų. „Piligrimai“ (Pilgrims, 2021) laimėjo geriausio filmo apdovanojimą Venecijos kino festivalyje „Horizontų“ programoje, o „Sesės“ (Drowning Dry, 2024) apdovanotas Lokarne: pelnyti geriausios režisūros ir geriausios vaidybos (visai filmo komandai) apdovanojimai.
„Piligrimuose“ pasakojama apie dviejų žmonių – Pauliaus ir Indrės – išgyvenimus įvykus nelaimei. Pauliaus brolis ir Indrės vaikinas Matas prieš ketverius metus buvo nužudytas Karmėlavoje. Mato artimieji grįžta į Karmėlavą, seka jo pėdsakais ir bando suprasti, kas įvyko bei kaip žmonės gyvena dabar – ar jie prisimena šį baisų įvykį, ar kažkaip jame dalyvavo?
Niūri ir trilerio elementų kupina pėdsekystė virsta itin lėta kelio drama, kurios metu filmo herojai bando susigyventi su situacija bei išgedėti artimojo netektį. Panašiai teigia ir režisierius, pristatydamas filmo pavadinimo reikšmę: piligrimas – tai žmogus, lankantis šventas vietas; Pauliaus ir Indrės lankomos vietos tikrai nėra šventos, tačiau svarbios ne ką mažiau, tad terminas tinkamas, bent jau su ironijos atspalviu. Grįždami į svarbias vietas, kuriose jų brolis galiausiai neteko gyvybės, abu žmonės paneria į panašią it transas būseną (drįsčiau teigti, jog į panašią panardinamas ir žiūrovas, prie to prisideda lėti, statiški kadrai): taip leidžiama gilintis į traumą, kuri persmelkia filmą
„Sesės“, nors netekties tema artimas „Piligrimams“, kuria kiek kitokią nuotaiką. To sąmoningai siekė ir režisierius, minėjęs, jog „Sesėse“ norėjo pereiti iš „Piligrimų“ šaltumo ir parodyti šiltus tarpusavio santykius.
Filme pasakojama apie dviejų sesių šeimų gyvenimus. Ernestos vyras Lukas ką tik pasiekė įspūdingą pergalę MMA ringe, todėl savaitgaliui keliauja pailsėti į šeimos sodybą kartu su žmona ir sūnumi. Ten vyksta ir Justė su vyru Tomu bei dukra. Šis vasaros savaitgalis tampa paskutiniu su nostalgija prisimenamu laikotarpiu. Po to įvyksta tragedija, kuri negrįžtamai pakeičia abiejų šeimų gyvenimus.
„Pirmiausia, „Sesės“ yra apie mus, mūsų emocijas, pavydą, konkurenciją, neišsakytus jausmus“, – teigia L. Bareiša. Tarp šių emocijų ir jausmų galima išskirti kaltę, ypač išgyvenusiųjų. Kai kurių veikėjų veiksmai tiesiogiai ar netiesiogiai nulėmė netektį; be to, susigyvenimas su padariniais akumuliavosi į kitokio tipo netektis, skyrybas. Ir vis tik, nepaisant šių skaudžių jausmų ir patirtų traumų, šalia įtempto siužeto „Sesėse“ daug dėmesio skiriama gražioms, buitiškoms, bet vis vien šiltoms akimirkoms, ypač kalbant apie seserų Ernestos ir Justės santykius.
„Piligrimus“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Go3“ (HBO), „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ ir „Telia Play“ (HBO) platformose.
„Seses“ galite pamatyti „Žmonės Cinema“.
Netektis ir absurdiškos situacijos
Režisierės Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (A Feature Film About Life, 2021) leidžia savotiškai atsikvėpti. Iš pirmo žvilgsnio siužetas atrodo slogus: jauna mergina Dovilė sužino, kad netikėtai mirė jos tėvas. Patyrusi šoką Dovilė pradeda organizuoti laidotuves ir patenka į daug kurioziškų situacijų: pradedant keblumais dėl gedulingos vakarienės vietos paieškų, baigiant viskuo pasipiktinusia močiute, kuri dėl palaikų kremavimo turi griežtą nuomonę.
Netikėta tėvo netektis Dovilei nesuteikė laiko pasiruošti neišvengiamam ir pasendino ją bent jau dešimčia metų, ar tiksliau – nori nenori privertė įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Apie tai ir patį gedulo, atsisveikinimo procesą pagrindinė herojė pagalvos tik probėgšmais arba filmo pabaigoje. Iki tol ji gyvena tobulų laidotuvių suorganizavimo nuotaikomis. Kaip minėjo D. Šarutytė, filme pasakojama situacija, su kuo susiduria staiga netenkantys laiko gedėti žmonės.
„Ilgo metro filme apie gyvenimą“ yra nemažai autobiografiniu elementų: pagrindinės herojės vardas sutampa su režisierės, kurios vaikystės nuotrauka puošia filmo plakatą, o tėvo daryti vaizdo kameros įrašai tiesiogiai integruojami į filmą, kur jie imituoja veikėjos tėvo įrašus. Šeimos archyvo medžiaga prisideda prie ypatingo juostos asmeniškumo. Ne tik juodo humoro situacijos, bet ir subtilus asmeninis žvilgsnis leidžia sudėtingą netekties ir gedulo temą pateikti lengvai ir švelniai, suteikiant žiūrovams galimybę ramiai išgyventi rodomą istoriją, nesijaudinant dėl itin sunkių ir emocingų momentų.
„Ilgo metro filmą apie gyvenimą“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Praradus gimtąją žemę
Dalis jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų kalba apie netektį ne tik artimų žmonių kontekste. Visai kitoks, tačiau ne ką mažiau skaudus savo gimtinės/šalies/žemės praradimas minimas Austėjos Urbaitės filme „Per arti“ (Remeber to Blink, 2022) bei Tomo Vengrio „Gimtinėje“ (Motherland, 2019).
„Per arti“ pasakojama apie prancūzų porą, kuri įsivaikina berniuką ir mergaitę iš Lietuvos. Vaikai jau kiek paaugę, nemoka prancūziškai, todėl, siekdama palengvinti jų adaptaciją naujoje šalyje, pora pasamdo lietuvę studentę Gabrielę, kuri padėtų bendrauti ir prižiūrėti vaikus. Auklėjimo metodų ir kultūriniai skirtumai netrunka išryškėti.
Nors pagrindine filmo tema galima laikyti įvaikinimą, atskiras dėmesys tenka ir skirtingų kultūrų susidūrimui bei gyvenimui naujoje šalyje. A. Urbaitė pabrėžia, kad įvaikinti vaikai patiria milžinišką pokytį: „Įvaikinti vaikai keičia tautybę, kalbą ir kartais niekada nebegrįžta į savo lietuvišką pradžią, nesvarbu – gera ji buvo ar bloga. Tai stebėti buvo unikalu, kompleksiška, gal net neaprėpiama“. Kitaip tariant, netenkama ne tik gimtinės, bet ir dalies tapatybės, kuri kinta ir prisitaiko prie naujos šeimos ir namų.
Tuo tarpu filme „Gimtinė“ veiksmas grįžta į Lietuvą, tačiau į ją grįžta žmonės, kuriems jų gimtinė jau svetima. Čia pasakojama apie Viktorijos, kuri po nepriklausomybės atkūrimo sugrįžta į Lietuvą iš JAV, ir jos paauglio sūnaus Kovo istoriją. Kovas visą gyvenimą gyveno JAV ir neturi jokių prisiminimų apie Lietuvą. Nors filme daugiau dėmesio skiriama būtent Kovo perspektyvai, daugiau apie istorinę filmo eigą galite paskaityti praėjusiame šio ciklo straipsnyje.
Tuo tarpu Viktorija stengiasi susigrąžinti šeimai kadaise priklausiusią žemę. Viktorijos netektis susijusi su pokyčiu: aplinkybės, dėl kurių ji neteko žemės, yra skaudžios, suprantamos, tačiau Viktorija siekia susigrąžinti tai, kas pernelyg pasikeitę. Jos tėvų žemėje gyvena kiti žmonės, kurie neprimena vaikystės pasakojimų. Visi filmo veikėjai kalba ta pačia lietuvių kalba, tačiau nesusikalbėjimo praraja yra pernelyg didelė.
„Per arti“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose;
„Gimtinę“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite LRT Epika (nemokamai), „Go3”, „Žmonės Cinema“ platformose.
Uždraustos temos ir jausmai
Gedėjimas, liūdesys, netektis – visai tai nėra patrauklios, atpalaiduojančios temos. Jaunieji Lietuvos kino kūrėjai nepabijo jų įtraukti į savo filmus ir parodyti tai, kas dažnai lieka už kadro – tiek filmuose, tiek ir gyvenime.
Galima pastebėti, jog nei viename iš šiame straipsnyje minėtų filmų tiesiogiai nėra rodoma mirtis, netektis (gimtosios žemės netekties atveju taip pat rodomas gyvenimas „po“). Kūrėjai nesivaiko pigių, šokiruojančių kadrų, vengia smurto, katastrofų. Ekrane atsiduria ne pati netektis, o ją išgyvenančių jausmai, emocijos ir būdai susitaikyti. Vidinių dramų išgyvenimas ir susidūrimas su trauma nėra lengvai pavaizduojami filmuose, tačiau žvelgiant į pastarųjų metų jaunųjų Lietuvos kūrėjų darbus matyti, kad jie puikiai susidoroja su sunkia užduotimi.
Tam režisieriai pasitelkia simboliką, minimalistinius dialogus, tad auditorijai filmo peržiūra gali apsunkti ne tik dėl sunkios temos, bet ir nelaisvalaikinės kino kalbos. Kad ir kaip būtų, tokie kūrėjų sprendimai leidžia atskleisti netektį kaip patirtį, su kuria siūloma sudoroti ir susitaikyti, tačiau taip pat ir nenustumti į paraštes ir pripažinti jos egzistavimą.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
