Visi iki šiol šiame straipsnių cikle minėti filmai nagrinėjo rimtas, skaudžias, neretai liūdnas temas, kartais pasitelkdami juodąjį humorą, kiek ironišką žvilgsnį ar šviesesnį pasakojimo toną. Tačiau tarp jaunųjų lietuviško kino kūrėjų darbų galima rasti ir žanrinio kino pavyzdžių, kurie užčiuopia aktualių temų pulsą, tačiau tą daro itin lengvai, atverdami kelią garsiam juokui ar net šūksniams prie ekrano.
Lengva, ironiška komedija
Vienas iš tokių lengvų, smagių filmų pavyzdžių – Tito Lauciaus „Paradas“ (Parade, 2022). Juostoje pasakojame apie prieš daugiau kaip dvidešimt penkerius metus išsiskyrusius Miglę ir Eimantą. Kartu jie turi dukrą, tad palaiko šiokius tokius formalius santykius. Staiga Eimantas pasiūlo kreiptis į Bažnytinį teismą: vyras turi sužadėtinę ir norėtų santuoką įteisinti ne tik civilinės metrikacijos biure, bet ir bažnyčioje. O pastaroji tuokia tik kartą, tad buvusiai porai teks meluoti ir apgaudinėti, siekiant įrodyti, jog santuoka buvo sudaryta nelegaliai.
Be to, Elena turi naują vyrą, su kuriuo patenka į daug smagių buitinių situacijų, bei dar vieną paaugliškai užsispyrusią dukrą ir darbą vaikų orkestre, kuriame kasdienybė toli gražu nėra monotoniška.
Pagrindinė filmo herojė yra Elena – į jos pasaulį kaip į orbitą vienas po kito skrieja šeimos nariai, po truputį vesdami Eleną iš kantrybės, o žiūrovus – į juokingų ir kartu nepatogių situacijų laviną. Susidūrimas su archajiška Bažnytine teise taip pat smagus, be to, išlaikantis pagarbą – į nedrąsų, pasimetusį ir viską paraidžiui bandantį daryti jauną kunigą žiūrėti juokinga, tačiau jokiu būdu nepašaipu. T. Laucius nedaro karikatūrų nei iš vieno savo veikėjo: visi jie šiek tiek keisti, žaismingi, priimantys nebūtinai geriausius sprendimus, tačiau visuomet pasirenkantys teisingą ir žmogišką kelią.
Interviu T. Laucius teigė, kad ironija (jeigu tik neperauga į cinizmą) padeda išlikti sveiko proto žmogumi. Filme rodomos absurdiškos situacijos atkartoja matomas gyvenime, kai žmonės patys save suvaržo nereikalingomis taisyklėmis. Na, o „Paradas“ nors jas ir atskleidžia, visuomet išlieka šviesaus humoro pusėje.
„Paradą“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) galite „Go3“ platformoje.
Šiek tiek šiurpuliukų
T. Laucius prisidėjo prie dar vieno neseniai pasirodžiusio žanrinio filmo kūrimo, rašydamas juostos „Rūpintojėlis“ (Pensive, 2022) scenarijų drauge su režisieriumi Jonu Trukanu. Šįkart – tai siaubo istorija.
„Rūpintojėlyje“ rodomas abiturientų vakarėlis. Dvyliktokas Marius visad jautėsi esantis neįdomus vidutiniokas, tad gavęs progą „išgelbėti“ išleistuvių tūsą, to ir imasi: iš mamos pavogęs pardavinėjamos apleistos sodybos raktus, Marius pasikviečia ten visus savo klasės draugus. Tik vakarėliui įsisiūbavus paaiškėja, kad sodyboje prieš dvidešimt metų medžio drožėjas Algis išžudė savo šeimą. O tuomet žudynės prasideda ir vakarėlyje.
Lietuviško siaubo kino tradicija beveik neegzistuoja, tad J. Trukanas (nors seniau pats yra sukūręs trumpametražių siaubiakų) negali nuo nieko atsispirti, tačiau tai turi ir teigiamą pusę: nėra su kuo lygintis ir nerimauti, jog bus lėkšta. O jei šiek tiek ir yra, tinka prie pasaulinio siaubo skerdynių (slasher) žanro: tai ne suktas detektyvas, o daug kvailų, žudikui beveik į glėbį įbėgančių aukų žygis kraujo balų link. Veikėjai taip pat standartiniai: populiarusis sportininkas, nuolat apsvaigęs vaikinas, herojumi tampantis nevykėlis, paskutinė išgyvenusi mergina (final girl) ir taip toliau. Tačiau daug kitų detalių – savos, pažįstamos ir neholivudiškos. Jau vien koks pavadinimas!
Lengvai atpažįstami herojų ir siužeto tropai ne trukdo, o kaip tik padeda atsipalaiduoti ir žiūrėti šią siaubo juostą beveik kaip komediją. O tai, kad filmas atkartoja žanrinius ypatumus, yra tarsi metalygmuo juostoje vykstančiam pasakojimui. Nesinori išduoti per daug, tačiau galima sakyti, jog „filmas yra apie baimę nebūti unikaliu, nebūti išskirtiniu“ – kaip interviu minėjo ir J. Trukanas.
„Rūpintojėlį“ šiuo metu pamatyti (užsisakę mėnesinį planą) ar išsinuomoti galite „Go3“, „Žmonės Cinema“ ar „Telia Play“ platformose.
Fotografė Ieva Juratė
Žanro žanras: kulinarinė komedija
Pabaigai norisi pabrėžti, kad nors komiškų juostų Lietuvoje nėra daug, reguliariai galime pamatyti kažką naujo. Štai, vos prieš porą savaičių pasirodė pirmoji lietuviška kulinarinė komedija „Gardutė“ (Tasty, 2024).
Režisierės Eglės Vertelytės filme pasakojama apie dvi drauges, Saulę ir Oną, dirbančias nedidelėje eilinėje valgykloje pavadinimu „Gardutė“. Ona yra vieniša mama, o Saulę iš namų veja buto draugė, tad veikdamos kaip komanda bičiulės nutaria susikurti stabilią karjerą: išbandyti jėgas TV konkurse ir laimėti nuosavą restoraną. Pirmosios komiškos scenos lydi draugėms prisistačius ir pradėjus meluoti, kad dirba profesionaliame restorane „La Gardutė“.
„Gardutėje“ pašiepiami televizinės laidos-konkursai. Čia turime visko: ir bjaurius, tik prieš kamerą maloniai besišypsančius dviveidžius laidos vedėjus, ir karikatūriškus dalyvius, atrinktus ne pagal sugebėjimus, o patrauklumo žiūrovams elementą, ir surežisuotą laidos eigą, ir tiesiog vieną, didelį apgavystės burbulą. Kūrėjai nebando tyčiotis iš kokios nors konkrečios jums žinomos laidos – veikiau iš daugelio atpažįstamų elementų ir žiniasklaidos sukuriamų dirbtinių herojų, žvaigždžių.
Visa kita „Gardutėje“ yra gana miela ir šilta: norisi palaikyti pagrindines veikėjas, kikenti iš išdidžiai pristatomų, bet nesupeikiamų nacionalinių patiekalų, o filmo blogiukai, nors ir nemalonūs, tačiau juokingi – tad jų sukuriamos intrigėlės visai tinka filmo tonui.
Interviu su Kinfo.lt metu E. Vertelytė teigė, kad kurti komediją nėra lengva, gal net kiek rizikinga, nes ji nelaikoma lygiaverčiu menui draminiam kūriniui; ir vis tik, svarbiausia, jei filmas palies ir po to žmonės jausis geriau. Drįstu teigti, kad „Gardutė“ yra būtent toks atvejis.
„Gardutę“ šiuo metu galite pamatyti kino teatruose, o su filmo apžvalga susipažinti mūsų svetainėje.
Nestandartinis, bet populiarus lietuviškas kinas
Kai kuriems žiūrovams komedijos ar žanrinis kinas atrodo nerimta pramoga. Ir vis tik tokie filmai atlieka mažiausiai dvi funkcijas: plėtoja žaismę ir prikviečia (naujų) kino žiūrovų.
Kalbant apie žaismę, žanrinis kinas įprastai siūlo gana nusistovėjusias pasakojimo struktūras, tropus – pavyzdžiui, siaubo filmų atveju tai būna paskutinė gyva likusi mergina (final girl). Iš žanruose išsivysčiusių tropų pradedama net kiek šaipytis – žiūrovai lengvai atpažįsta tokias detales, žino, ko tikėtis (arba kaip tik būna maloniai nustebinti, kai sugriaunamos tropo taisyklės), tačiau tą puikią supranta ir patys kūrėjai.
Pati žaismė prisideda prie auditorijos įtraukimo. Žiūrovai Lietuvoje kiną įprastai laiko pramogų, atsipalaidavimo vieta: bent pažiūrėjus į kino topus, dažnai teikiama pirmenybė komedijoms. Yra kaip yra, bet komiškų filmų būna visokių: ir visiškai lėkštų, neišvystyto scenarijaus juostų ir gana subtilių, kurios gali pasiūlyti neįpareigojantį, tačiau kokybišką filmą. Todėl galima tik pasidžiaugti jaunaisiais lietuviško kino kūrėjais, kurie nepasiduoda norui štampuoti gaminius, tačiau bando patraukti kino žiūrovus, ieškančius kažko lengvo ir smagaus.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
