Kino teatro „Pasaka” archyvas
Tai filmas, kurį žiūrėdama jaučiausi lyg skaitanti knygą. Svaiginamai gražią ir iki skrupulų išgrynintą novelę, parašytą trumpais, kapotais sakiniais, kurios visos prasmės atsiskleidžia tarp eilučių. Nei vienas žodis, garsas ar minutė neiššvaistyta veltui, tai itin koncentruota esensija juodai-balto kinematografinio grožio, po kurio jauti malonius virpulius ir palieki salę lengvai apkvaitęs.
Istorija pradedama sauja kadrų pavaizduojant kasdienį pagrindinės veikėjos, novicės Anos (Agata Trzebuchowska) gyvenimą septinto dešimtmečio Lenkijoje. Prieš priimdama vienuolės įžadus, Ana gauna nurodymą aplankyti tetą Vandą (Agata Kulesza), vienintėlę likusią gyvą giminaitę, ir leidžiasi į netikėtą ir, galbūt, gyvenimą pakeisiančią kelionę, kurios metu geriau pažįsta save ir supantį pasaulį.
Jau per kelias pirmas susitikimo minutes Anos iktolinis pasaulis ima griūti: ji sužino, kad yra žydė, o jos tikrasis vardas – Ida. Ką tik susitikusios moterys yra neįtikėtinai kontrastingos, rodos, taip tik pabrėždamos viena kitos savybes. Ateistė ir tikinti, sensualistė ir šventoji, jos kartu vyksta ieškoti atsakymo į klausimą, koks likimas ištiko Idos tėvus, ir taip filmas įgauna detektyvinio prieskonio. Kelyje jos sutinka ir valstiečius, kunigą, provincijos pareigūnus ir saksofonininką (Dawid Ogrodnik), kuris vėliau turės lemiamą vaidmenį Idos iš naujo besiformuojančiame tapatume ir savęs suvokime.
Pawlikowskis žvelgia į pasakojamą istoriją objektyviai ir tarsi iš nuotolio: kamera laikosi distancijos, nėra atvirai atskleidžiamos veikėjų būsenos. Slogias socialistinės Lenkijos nuotaikas atspindi neįprasta kadrų kompozicija (žmonės, jų veidai dažniausiai užima apatinį trečdalį ekrano, tarsi taip nustumti ir prispausti storų vienuolyno sienų, rūko ar visur tvyrančios liūdesio auros). Muziką girdime tik tada, kai jos klausosi veikėjai, čia daug daugiau spengiančios tylos, kai girdi šaukštų barškėjimą, sniego girgždėjimą ar batų kaukšėjimą. Žodžių, dialogų taip pat nėra gausu, labai svarbų vaidmenį atlieka žvilgsniai, gestai, kurie kartais primena tobulai surežisuotą šokį. Apskritai, filmas be galo santūrus tiek savo turiniu, tiek išraiška. Tai verčia mąstyti, pastebėti ir interpretuoti, gali jausti režisieriaus pagarbą žiūrovui, kai daug kas paliekama už kadro.
Vos 82 minutes trunkantis filmas talpina savyje daugiau, nei galėtum pagalvoti, o savo formos tobulumu primena preciziškai nugludintą deimantą. Pasirodžius titrams nepamirškit įkvėpti.
16-18 metų amžiaus kategorija. I vieta. Rugilė Vailionytė. Vilniaus Žirmūnų gimnazija