ŠMC kino salės archyvas
“Adelės gyvenimas” – trijų valandų kelionė per vienuoliktokės merginos gyvenimą. Visiškai nauji atradimai verčia Adelę išgyventi vidines dramas, į kurias labai, pro padidinamąjį stiklą (beveik tiesiogiai) gali pažvelgti žiūrovas.
Iš pradžių dėmesį labiausiai patraukia Adelės artumas. Nuolat rodomi stambūs kadrai verčia jaustis įsibrovėliu į svetimą ir labai intymų žmogaus gyvenimo tarpsnį. Žiūrovas priverstas tapti nebe siužeto stebėtoju, bet jausti, svarstyti, norėti kartu su Adele. Galbūt susitapatinti lengviau panašaus amžiaus žmonėms, tačiau nagrinėjama tema gali tapti aktuali bet kam. Filme išnyksta griežtos ribos nusakančios, jog tai – homoseksualumo problematika. Įsižiūrėjus lieka tiesiog labai jautri dviejų žmonių meilės istorija, pasimiršta, jog filmas galėjo būti tiesiog dviejų jaunų merginų ypač atvirai rodomi jausmai, pirmieji eksperimentai. Meilė ir gyvenimo drama tokia naiviai skausminga ir tikra – su begaline kančia, ašaromis, snarglėta nosimi, nepagražintu kebabų valgymu ir labai natūraliomis sekso scenomis. Po trijų valandų filmo, jame verdantis gyvenimas atrodo toks įprastas, vis tekantis ir nenutraukiamas titrų ar užsidegusių salės šviesų.
Pirmasis smūgis – Adelės suvokimas, kad vaikinas negali jai suteikti to kažko, neapčiuopiamo, bet labai reikalingo, neparodomas, kaip didelis lūžis merginos gyvenime. Ji tarsi plaukia toliau, leisdama visiems lėtai sekti paskui. Gyvenime pasirodžius mėlynplaukei Emai, filmo tempas, rodos, turėtų pagreitėti, bet kiekviena Adelės veide atsispindinti emocija, stambūs kadrai ir tyčiniai pakartojimai kuria sąstingį. Pirmasis merginų suartėjimas – daug daugiau, nei kine įprasta, trukusi sekso scena – toks aistringas, kupinas meilės, kartais nerangus, bet tiek išlauktas. Neatrodo, kad turėtų būti gėda žiūrėti. Žiūrovas jaučiasi lyg antroji Adelė, ten, kažkur kampe, stebinti save iš šalies. Net nesinori galvoti apie aspiraciją į pornografiją, nes scena, nors kupina žmogiškų instinktų, tokia tyra.
Adelės ekstazė, kartu su nuaugančiais mėlynais Emos plaukų dažais, mažėja, kai vyresnės Emos elgesys ima keistis. Dominantė užgožia dar visišką vaiką savyje nešiojančią Adelę, naudojasi jos naivumu ir, radusi pretekstą, išvaro ją iš namų. Tai visiška siužeto kulminacija, nors emocinių kulminacijų čia buvo ne viena. Adelė pirmąkart visiškai sprogsta – begalinė meilė, natūralus nesusivokimas, labai didelė baimė likti vienai verčia ją maldauti už užtrenktų durų. Čia beveik atrodo, kad režisierius mėgaujasi merginos kančia ir rauda.
Po šio įvykio siužetas grįžtą į senąjį rimtą. Žvilgsnis vėl krypsta į Adelės lūpas, ant jų vis dažniau riedančias ašaras. Su jaunatviška jėga, visa savimi puolusi pirmos meilės glėbin, mergina niekaip negali atsigauti, pati suvokdama savo vienatvę. Giliai giliai užspaudusi savigarbą, Adelė taip nuoširdžiai, bet vis dar vaikiškai bando susigrąžinti, pirmyn senokai pajudėjusią Emą. Gauna dar vieną, kad ir kaip švelniai pateiktą, antausį.
Filmo pabaigoje Adelė tiesiog nueina. Be vietos ir aiškaus tikslo. Nebelieka stambaus kadro. Nebelieka to visiško suvokimo dėl to, kas vyksta jos viduje. Matosi tik nugara, tabaluojantys auskarai. Norisi sekti paskui. Du žmonės, neišskirtiniai jų gyvenimai, kasdienės dramos kelia susižavėjimą ir baimę besąlygiškai meilei, o gal net pavydą dėl gebėjimo taip nuoširdžiai liūdėti, kentėti ir atsiduoti. Atrodo, tokių adelių nedaug, bet po filmo, einant per perėją, su viena tikrai įmanoma prasilenkti.
16-18 metų amžiaus kategorija. III vieta. Urtė Sėjūnaitė. Vilniaus Žvėryno gimnazija