„ACME Film“ archyvas
Jungtinės Amerikos Valstijos visada žavimasi romantizuotomis Boni ir Klaido tipo istorijomis. Todėl nenuostabu, kad Holivudas iki šių dienų mėgsta kurti filmus apie gangsterius. Pradedant ketvirtojo dešimtmečio „Visuomenės priešas“ (The Public Enemy, 1931), „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), „Žmogus su randu“ (Scarface, 1983) ir baigiant neseniai išėjusiais „Visuomenės priešais“ (The Public Enemies, 2009) ir „Gangsterių medžiotojais“ (Gangster Squad, 2013). Tenka pripažinti, kad paskutiniais metais sukurti darbai kiek nublanksta prieš senuosius, jau klasika tapusius kūrinius, tačiau jų populiarumas vis tiek išlieka toks pat. Trečiuoju savo pilnametražiu darbu „Juodosios mišios“ (Black Mass, 2015) Scottas Cooperis bando sudominti žiūrovus dar viena kriminaline istorija ir pristatyti ne dar vieną pilką gangsterių filmą.
Siužete pasakojama tikra istorija apie vieną didžiausių Bostono gangsterių Džeimsą „Baltuką“ Bulgerį, kuris net dvylika metų buvo FBI ieškomiausių nusikaltėlių dešimtuke. Kaltinamas devyniolikos žmonių nužudymu, narkotikų prekyba, pinigų reketavimu ir kitais stambiais nusikaltimais, „Baltukas“ tapo savotiška aštuntojo dešimtmečio „įžymybe“.
„ACME Film“ archyvas
Filmo veiksmas prasideda maždaug 1975 metais, kuomet Bulgeris, dar būdamas smulkiu pietų Bostono nusikaltėliu, sutinka seną savo vaikystės draugą Džoną Konolį (Joel Edgerton), kuris jam pasiūlo sudaryti sandorį ir tapti FBI informatoriumi bandant sugauti įsisiautėjusią italų mafiją Šiaurėje. Supratęs, kokią galią gali įgauti sutikęs su šiuo pasiūlymu, Džeimsas sutinka su sąlyga, kad jis niekada nebus „žiurke“ (taip Amerikoje vadinami išdavikai) ir neišduos savo draugų bei verslo partnerių. Gavęs visišką FBI neliečiamybę, „Baltukas“ tampa vienu stambiausiu Bostono nusikaltėlių, kuris netrukdomai plečia savo nusikalstamą veiką ir už miesto ribų.
Lyginant su klasikiniais tokio žanro filmais, „Juodosios mišios“ nepalieka tokio įspūdžio, kokio buvo tikimasi iš pradžių. Kūrinyje linijinis laikas keičiamas gan greitai, tačiau jo vyksme nejaučiamas didelis pokytis. Netekus sūnaus ir motinos, atrodo, Džeimso charakteris kartu su visu filmu turėtų eiti gilyn į tamsą, bet net perėjus šią ribą, kai kūrinyje vis įsisiautėja žmonių žudymas ir kiti nusikaltimai, o pats veikėjas tampa dar žiauresnis, įtampa, atrodo, nepakyla. Nors režisierius bando ją sukurti panašiais dialogais kaip Martino Scorseses filme „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990) (scena su aktoriumi Joe Pesci restorane) arba tiesiog kreipdamas įvykius kita linkme, pačioje kūrinio kulminacijoje. Deja, režisierius taip nuobodžiai ir paprastai bando išspręsti siužeto problemą, kad net nespėjus atsirasti įtampai, ji baigiasi, kaip ir pats filmas.
„ACME Film“ archyvas
Galbūt net kiek atrodo, kad žiūrovų traukos objektu iš tikrųjų turėjo tapti atrinkta aktorių komanda, bet ne pats siužetas. Šiuo metu itin populiarus Benediktas Cumberbatchas, daugelio širdis užkariavęs po didelio dėmesio sulaukusio serialo „Šerlokas“ (Sherlock) ir filmo „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014), šiame kūrinyje atlieka senatoriaus „Baltuko“ brolio Bilio Bulgerio vaidmenį. Gangsterio mylimąją suvaidino Dakota Johnson, kuri suvaidino pagrindinį vaidmenį daug kontroversiškų nuomonių sulaukusioje erotinės knygos ekranizacijos „50 pilkų atspalvių“ (50 Shades of Grey, 2014). Aišku, daugiausiai dėmesio sulaukė patį „Baltuką“ įkūnijęs Johnny Deppas, kuris paskutiniais metais liūdino kino kritikus savo vaidmenų pasirinkimais, tačiau vis tiek išliko populiarus tikriausiai dėl visą gyvenimą jį persekiosiančio kapitono Džeko Sperou vaidmens. Tenka pripažinti, šis aktoriaus pasirinkimas tikrai yra vienas geresnių per pastaruosius jo karjeros metus, nors didesnį įspūdį kelia jo fizinė transformacija nei vaidyba. Serialuose „Fargo“ ir „Bręstančiame blogyje“ suvaidinęs 27-erių metų aktorius Jesse Plemonsas atrodė taip pat neatpažįstamai pasikeitęs, kuris įkūnijo Keviną Vyksą, Bulgerio parankinį. Nors aktorių darbu nebūtų galima skųstis, deja, jie filmo įdomesniu nepadaro ir belieka grožėtis tik šių aktorių transformacija.
Vertinant filmo visumą, kūrinys nėra prastas, tačiau jis neprilygsta seniesiems gangsterių filmams, užsitarnavusiems savo vietą kino istorijoje. Kūrinys patraukia savo gražia scenografija, aktorių transformacija, tačiau išlieka be kulminacijos, nesukeldamas jokio didesnio jaudulio.
Filmo anonsas: