Prieš trejus metus pasirodęs „Juros periodo pasaulis“ man asmeniškai yra viena keisčiausių sėkmės istorijų per pastarąjį dešimtmetį. Tas labai vidutiniškas filmas kažkokiu būdu sugebėjo surinkti daugiau nei pusantro milijardo pajamų ir tapti hitu. Kodėl? Atsakymo aš neturiu. Tik kažkokių netvarių spėlionių. Nostalgijos veiksnys? Originalusis „Juros periodo parkas“ juk jau spėjo tapti kone popkultūros legenda. Chriso Pratto efektas? Neįprastai nuobodi vasara? Gal visko po truputį? Taip, „Juros periodo pasaulis“ buvo lėkštas, klišinis ir netgi bukas, bet visgi jame buvo pakankamai charizmos, pakankamai žaidimo jau žinomais vaizdas ir pakankamai self-aware humoro. Tai vis tiek nepaaiškina tų pusantro milijardo, bet bent jau leidžia iš dalies numanyti, iš kur ta sėkmė.
O kad jau prieš tuos trejus metus viskas taip sėkmingai ir pelningai pavyko, jokia ne staigmena, kad dabar turime tęsinį: Kritusią karalystę, reto kvailumo ir nuobodumo filmą, kur nei iš tolo netraukia ne tik iki originaliojo Parko, bet net ir iki 2015-ųjų hito. Nesupraskit manęs klaidingai, tikrai nesu labai didelis originalo gerbėjas. Nejaučiu jam beveik jokios nostalgijos, bet, lyginant su Kritusia karalyste, jis atrodo kaip tikras šedevras. Anas filmas turi unikalią atmosferą (nuotykio ir siaubo derinys), kažką panašaus į žinutę (nature always finds a way) ir charizmatiškus pasirodymus. Nei vieno iš šitų elementų naujas filmas neturi. Tai tiesiog bandymas daryti kažką ir kažkaip, tikintis, kad pavyks.
Siužetas startuoja praėjus keliems metams nuo „Jurassic World“ įvykių. Parkas sugriautas, dinozaurai išsilakstę kas sau, sala visiškai apleista. Kažkodėl būtent dabar išsiveržti nusprendžia jos ugnikalnis. Šiaip sutapimas. Tikrai nebuvo taip, kad rašant scenarijų reikėjo sugalvoti, kaip čia būtų galima dinozaurus perkelti į kitą aplinką ir ugnikalnio idėja pasirodė pati paprasčiausia.
Žodžiu, visas pasaulis diskutuoja, ką čia dabar daryti: gelbėti dinozaurus, ar palikti sprendimą gamtai (šiaip tai gamta tą sprendimą jau prieš 65 milijonus metų buvo priėmusi, bet ką jau čia dabar…). Suprask, vyksta baisūs moraliniai debatai. Aš net žodžiais negaliu apsakyti, kaip mane nervino tas vaizdavimas, kad čia esama kažkokios dilemos. Man tai netgi atrodo pavojinga ir žalinga. Šiais laikais visi tokie jautrūs ir pasiduodantys įvairioms indoktrinacijoms, kad gali rimtai sureaguoti į tokią žinutę. Tačiau šįsyk gal tulžies neliesiu. Geriau jau Mariaus Čepulio tekstuką paskaitykit.
Šiaip ar taip, praėjusiame filme parkui vadovavusi Bryce Dallas Howard dabar jaučiasi labai kalta dėl savo veiksmų ir agituoja gelbėti dinozaurus. Kur buvęs, kur nebuvęs, iš kažkur prisistato stereotipiškas blogų kėslų turintis verslininkas, dirbantis originaliojo parko įkūrėjo broliui (reikėjo mat kažkokio geraširdžio, mirštančio senuko), ir papasakoja apie savo planą dinozaurus perkelti į kitą salą. Aišku, Bryce Dallas Howard labai apsidžiaugia ir, pasikvietusi į pagalbą Chrisą Prattą, su kuriuo per šiuos trejus metus spėjo išsiskirti vien todėl, kad šiame filme galėtų iš naujo susieiti, keliauja gelbėti tų didingų žvėrių. Iš viso to, aišku, išeina totali katastrofa. Nuobodi ir kvaila katastrofa.
Aš esu beveik tikras, kad „Jurassic World“ sėkmė buvo staigmena ir patiems jo prodiuseriams. Jie, tikriausiai, pamatė, kad visokios nostalgijos fiestos ir remake’ai bei reboot’ai yra ant bangos, ir, savo rankose turėdami štai tokią patrauklią intelektinę nuosavybę, nusprendė pabandyti. Jie žinojo, kad išeis į pliusą, bet kad tas pliusas bus milijardinis… Holivude viskas veikia principu „kalk geležį, kol karšta“, bet bėdutė ta, kad kartais tiesiog nėra idėjų, ką kalti. Taip šį kartą ir nutiko. Kritusios karalystės scenarijus yra absoliutus idėjų ir tonų kratinys. Filmas tarsi nesugeba apsispręsti, kuo jis nori būti. Pradžia lyg ir žada, kad tai bus išlikimo istorija. Po to viskas virsta savotišku trileriu. O galiausiai siaubo-pabaisų filmu. Maža to, nei viena dalis nėra baigta sėkmingai.
Ko gero, scenaristų galvose šitas filmas turėjo labiausiai priminti siaubo istoriją. Tam ir buvo pasamdytas J. A. Bayona, turintis patirties šiame žanre. Jis čia bando sukurti tokią situaciją, kai pagrindiniai veikėjai yra labai ribotoje erdvėje ir turi išsigelbėti nuo jos persekiojančios grėsmės. Iš dalies jam tai visai sėkmingai padaryta.
Tiksliau, taip būtų galima sakyti, jeigu šitas filmas būtų iš kitos franšizės ir ne apie dinozaurus. Štai dėl kokios priežasties. Visas šių filmų burtas yra toks: dėl mokslo dinozaurai gali gyventi moderniame pasaulyje. Kitaip tariant, tai visai reali galimybė. Tačiau Kritusi karalystė šią idėją stumia taip toli, kad ji paprasčiausiai ima nebeveikti, viskas ima atrodyti absurdiška ir beprasmiška.
Pikti verslininkai sukuria dar vieną genetiškai modifikuotą dinozaurą, norėdami jį paversti armijoms parduodamu ginklu (ką?), o šis kažkodėl siaubingai užsimotyvuoja nužudyti būtent pagrindinius filmo veikėjus. Kodėl? Iš alkio? Kiek gali suvalgyti vienas dinozauras? Kita vertus, plėšrūnai be reikalo energijos neeikvoja. Ach taip, genetinė modifikacija..
Štai tokie klausimai mano galvoje sukosi viso filmo metu. Toks intelektualinis džiu džitsu visai nėra smagi veikla. Nesijauti žmogus gerai, kai filmas tave verčia mąstyti, kaip čia save įtikinti, jog viskas jame makes sense. Nors iš tikrųjų, tai niekas čia nemeikina senso. Pabaiga ypač.
Negelbėjo filmo ir Chrisas Prattas. Anas lyg ir charizmatiškas, bet jam pateikta medžiaga tokia beviltiška, kad sunku iš jos ką nors išspausti. Bryce Dallas Howard irgi adekvati. Kiti aktoriai taip pat stengiasi. Tikrai ne juose ir ne režisūroje bėdos. Pats siužetas tiesiog netraukia net vidutiniško lygio. Rezultatas: nuobodi, nelogiška kvailybė.
Neikite ir nežiūrėkite. Negaiškite laiko.
Filmo anonsas: