SCA`21. Interviu su trumpų lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ režisieriais. II dalis

Šių metų „Scanoramoje“ kaip niekada gausiai lietuvių kino kūrėjai pristato savo naujuosius darbus. Vyks devynių naujų darbų premjeros. Keturios – trumpametražės. Jos kartu su kitais darbais iš Suomijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų Baltijos šalių varžosi Naujojo Baltijos kino konkursinėje programoje dėl geriausio trumpametražio filmo apdovanojimo. Kviečiame susipažinti su lietuvių kūrėjais. Antroje dalyje pokalbis su Sauliumi Baradinsku ir Andriumi Žemaičiu.

Pirmą pokalbių dalį galite rasti čia. 

Režisierius Saulius Baradinskas. Filmas „Techno, mama“.

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Pradėjau kurti „Techno, mama“, nes norėjau savęs paklausti, kaip jaučiausi, kai buvau paauglys ir vaikas. Kai augau, teko susidurti su tam tikromis patyčiomis ir tam tikru psichologiniu smurtu.

Supratau, kad noriu kurti filmą apie smurtą artimoje aplinkoje, kuris yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Sužinojau, kad Lietuvoje jį patiria apie 1500 vaikų, ir tai yra tik registruoti atvejai, o neregistruotų yra kur kas daugiau. Man ši tema labai rūpėjo, todėl nusprendžiau statyti šį filmą ir ieškoti jame tam tikro meilės taško, kurį sukūriau per personažus – per motinos ir sūnaus santykį.

Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte?

Filmavimai ėjosi sklandžiai. Tik paskutinė pamaina buvo sunkiausia, nes buvo masuotė, specialieji efektai bei kaskadininkai. Jos metu uždarėme mikrorajono kiemo pagrindinį įvažiavimą ir du kiemus.

Didžiausia bėda buvo ta, kad nepavyko nufilmuoti paskutinio labai svarbaus kadro. Buvome pasiruošę pabaigti filmuoti filmą, bet nebaigėme. Buvo tikrai liūdna, nes viskas iki to ėjosi labai gerai. Nuostabu, kad po savaitės visa komanda susirinko, ir kartu baigėme filmuoti patį paskutinį kadrą.

Kokie atsiliepimai ir įspūdžiai iš Venecijos kino festivalio?         

Nuostabūs. Labai džiaugiuosi dėl Venecijos kino festivalio. Man, kaip žmogui, atėjusiam iš architektūros lauko ir norėjusiam tapti režisieriumi, tai yra didžiulis įvertinimas. Džiaugiausi, kad į premjerą atvyko visi mano artimiausi ir brangiausi draugai bei šeima. Man buvo malonu būti Lietuvos delegacijos dalimi, kurioje Marijos Razgutės ir Lauryno Bareišos komandos pristatė savo filmus.

Nuostabu, kad dėl šio festivalio mūsų filmą pamatė daug žmonių, buvo net penki seansai. Dar ir dabar gaunu žinučių iš žmonių, kurie matė šį filmą. Sulaukėme pakvietimų, tarp jų buvo BFI London film festival, taip pat filmas tapo kandidatu būti nominuotam Europos kino akademijos apdovanojimams geriausio Europos trumpametražio filmo kategorijoje 2022 metais.

Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.

Tai filmas apie Nikitos techno svajones, kai tikrasis jo gyvenimo techno yra smurtaujanti motina.

Jūsų manymu, kodėl vis dar taip sunku mylėti vieni kitus ir kodėl dar tiek daug smurto (fizinio ar psichologinio) lietuvių šeimose?

Negaliu pasakyti, kad mūsų visuomene yra išgijus ir atsakinga, kaip susiduriame su psichologiniu ar fiziniu smurtu. Daug ką man padėjo suprasti Danutės Gailienės knyga apie Lietuvos tris okupacijas ir kolektyvinę traumą „Ką jie mums padarė“.

Kaip šalis, esame tik trisdešimt metų jauni ir laisvi ir daug keliaudamas po pasaulį supratau, kad man kaip jaunam piliečiui reikia daug išmokti ir suprasti apie savo šalį ir ją kamavusią istoriją. Tad po trijų okupacijų, kurių metu mūsų visuomenė buvo smarkiai traumuojama, išgyvename kolektyvinę traumą. Svarbiausias dalykas, kad mes su didžiule empatija ir jautrumu pažvelgtume į šiuos žiaurius istorijos puslapius. Kodėl tai svarbu? Nes vis dar jaučiu viešoje erdvėje, kad užuot išgirdę vienas kitą ir jo jausmus, norime būti teisingi, norime galbūt net sumenkinti ir jaučiame neapykantą kitokiam. Aš esu prieš tai.

Svarbiausias dalykas man, kaip jaunosios kartos režisieriui, tai pažiūrėti pro kino kameros objektyvą į šias temas ir kartu nebijoti mokintis mylėti, mokintis priimti, jausti empatiją ir kartu kalbėtis apie emocinę sveikatą, kuri yra labai svarbi, norint mums kaip tautai ir visuomenei išgyti ir būti vieni kitiems tvirtais ramsčiais.  

Režisierius Andrius Žemaitis. Filmas „Alizava“.

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

„Alizava“ – tai filmas, įkvėptas erdvės, tapybos bei judesio vaizdinių, kuriuos stebėdavau dar prieš kurdamas jį. Niekuomet nebuvau meno žmogus, kurį traukia socialinės problemos. Mano kūryba eina iš vidaus, dažniausiai iš vaikystės prisiminimų arba abstrakčių vaizdų, kuriuos fiksuoju kasdienybėje. Esu spontaniškas ir labai greitai užsikrečiu kūrybine energija, kuri perauga į vaizdo arba garso produktus.

Tarkime, „Alizavos“ pradinė scena su rankomis buvo inspiruota mano senelio gyslotų rankų, kurias dažnai pastebėdavau kaimo ūkio darbuose. Arba ta scena, kurioje Alizava miega, buvo nufilmuota uošvienės kolektyvinio sodo namelyje. Viename iš kambarių ant daiktų taip subtiliai krisdavo šviesa, kad negalėjau atsispirti. Galvoje „iššokdavo“ Antonio Lopez Gracia arba Andrew Wyeth`o tapytojų darbai.

Pagrindinis filmo personažas Alizava yra mano dukra, todėl šis projektas yra šeimos. Rašydamas scenarijų dažnai kalbėdavau, pasitardavau su žmona, kuri turi subtilų scenografijos ir medžiagos faktūros pajautimą, todėl padėjo pasirenkant specifinius kameros rakursus. 

Pagrindinis filmo leitmotyvas yra betarpiškas vaiko sąlytis su gamta. Suaugęs žmogus dažnu atveju yra sukaustytas ir nutolęs nuo gamtos, nes jį slegia gyvenimo problemos. O vaikas žingeidžiai, smalsumo ir noro pažinti vedamas tyrinėja ir susilieja su aplinka. Ir tai, mano manymu, yra pati įdomiausia žmogaus egzistencijos forma, nuo kurios, deja, mes tolstame. Mums neužtenka pasigrožėti akmeniu arba vėjo plaikstoma šakele. Mums reikia intrigos, problemiškumo, civilizacijos ir kosmoso aukštumų, bet kur visa tai veda? Greičiausiai prie tos pačios motinos žemės. Todėl šis filmas yra apie paprastų dalykų magiškumą ir stebuklingumą, pateiktą per vaikiško žaidimo prizmę.

Taip pat filme labai svarbi yra vienatvės tema. Pagrindiniai veikėjai yra sąmoningai izoliuoti ir labiau atskleisti santykyje su aplinka. Tarkime, Alizavos senelio asmenybė lyginama su molio kasimo mašina, o mergaitė – su laukine gamta. Tokiu būdu pati aplinka tampa personažu, nes joje skleidžiasi žmogus.

Alizava neturi žaislų, normalių namų, draugų, neturi tėvų, o turi tik dirbantį senelį bei didingą, ją supančią gamtą. Ji mėgsta pabėgti į savo įsivaizduojamą, žaismingą ir mistišką pasaulį. Mergaitė renka negyvus vabalus ir laidoja juos apleisto dvaro spintoje. Kiekvienas vabaliukas turi savo vardą, savo stalčių ir jo laidotuvės yra apdainuojamos tam tikra giesme. Tuo noriu parodyti, kad paprasti vaikiški žaidimai įgauna gilius rituališkumo bruožus, kurie įkūnija tradicijų archetipą.

Ar taip išreiškiamas mergaitės ilgesys tėvams? Palieku spręsti pačiam žiūrovui.

Filmas yra vidutinės trukmės. Lėtas ritmas bei motyvų pasikartojimas čia įgauna hipnozės ir panirimo prasmę. Kuo daugiau žiūri, tuo labiau susitapatini. Reikia tik mylėti pačią kino mediją bei stengtis suprasti. Filmo stilistika reikalauja iš žiūrovo susikaupimo ir dėmesio detalėms.

Galima būtų ir daugiau kalbėti, bet norisi, kad pats žiūrovas bandytų atrasti filme užkoduotas žinutes.

Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte? Kur jis buvo nufilmuotas?

„Alizava“ yra pirmasis mano filmas, kurį filmuodamas naudojau 16 mm analoginę kamerą, todėl didžiausias iššūkis buvo susitvarkyti su techniniais niuansais. Taupant pinigus, teko naudoti nuosavą filmavimo įrangą, kuri techniškai nėra tobula.

Filmas buvo filmuojamas Akmenės, Rokiškio, Panevėžio bei Vilniaus apylinkėse.

Kaip sekėsi dirbi su aktoriais, Alizavą vaidinusia mergaite? Panašu, kad tai ne profesionalūs aktoriai.

Filme yra du pagrindiniai aktoriai. Alizava – mano dukra Matilda Žemaitytė, bei Alizavos senelis – Albinas Uzdanavičius. Labai džiaugiuosi, jog sutikau Albiną, kuris sutiko nusifilmuoti. Albinas yra vienas seniausių Akmenės molio kasyklos, kurioje dirbo apie 25-rius metus, darbuotojų, todėl jis labai tiko šiam vaidmeniui.

Darbas su neprofesionaliais aktoriais yra pakankamai sunkus, nes turi sugalvoti scenarijų, kuris bus išreikštas per fizinį veiksmą.

Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.

„Alizava“ – tai filmas apie magišką ir stebuklingą vaiko santykį su gamta.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas