fbpx
Kino gidas

Kaip žiūrėti „Hičkoką“ – įspūdžiai iš Sacha Gervasio biografinės dramos „Hičkokas“

Kadras iš filmo „Hičkokas“ Forum cinemas archyvas
Kadras iš filmo „Hičkokas“
Forum cinemas archyvas

Lietuvos kino teatruose kovo 8-tą dieną bus pradėta rodyti biografinė drama „Hičkokas“ (2012). Šiame straipsnyje pateikiame veiksmų sąrašą, kurių reikėtų imtis prieš einant žiūrėti šio filmo, kad laikas žiūrint jį būtų praleistas naudingai, o pinigai nebūtų išmesti veltui.

Veiksmų sąrašas ir eiga:

Pirmiausia rekomenduočiau pažiūrėti garsųjį Alfredo Hičkoko (1899 – 1980) siaubo filmą „Psichopatas“ (Psycho, 1960), kuris šiuolaikiniam skambučių ir pjūklų terapiją patyrusiam žiūrovui gal ir nebus baisus, tačiau nereikia pamiršti jog šis, kaip ir vėlesni režisieriaus darbai, buvo vieni iš nedaugelio siaubo filmų, privertusių kritikus rimtai ir pozityviai vertinti siaubo filmų žanrą, mat jame veikėjai ne tik traukia išvaizda, bet ir kuria įtikinančius charakterius, todėl kiekvienas kadre matomas judesys yra lyg raktas į veikėjo paveikslą. Tai – kino klasika tikrąja to žodžio prasme. Ta, kurios principų galbūt nereikėtų aklai taikyti šiuolaikiniam kinui, tačiau žinoti kaip kino pagrindus – verta.

Galima, žinoma, pažiūrėti ir daugiau režisieriaus filmų, tačiau rekomenduojamas būtent šis, nes tik pažiūrėję jį, galėsite pasimėgauti nepriekaištingai biografinei juostai parinkta aktorių komanda, įvertinti kaip puikiai Džeinės Leigh bei Anthony Perkinso personažai tinka Scarlett Johanson bei Jamesui D‘arcy,  mat biografinė drama „Hičkokas“ analizuoja būtent „Psichopato“ kūrimo laikotarpį, tą aštuoniolikos mėnesių trukmės A. Hičkoko gyvenimo etapą, kurio metu jis, jau būdamas šešiasdešimties, nusprendžia imtis naujo žanro, pakeisti nusistovėjusią stilistiką ir ryžtasi ekranizuoti, antrarūšiu skaitalu laikomą novelę. „But what if someone really good made a horror movie?“, – vieną naktį apimtas įkvėpimo tarė jis savo žmonai.

Antras žingsnis – kiek sudėtingesnis – perskaityti Stepheno Rebello knygą „Alfred Hitchcock and the making of Psycho“, kuri (mano žiniomis) net nėra išversta į lietuvių kalbą. Šio žingsnio dėl laiko stokos aš pats neatlikau ir jo tikriausiai neatliks beveik visi, tačiau žinant, jog filmas buvo statomas remiantis šia knyga, kritikų apibūdinta, kaip kiekvieną filmo kūrimo aspektą aprašančia, darosi akivaizdu, kad į tokį, palyginti trumpą (98 minutės biografinei juostai nėra daug) filmą galėjo tilpti tik pagrindiniai knygos elementai. Norint sujungti juos į istoriją ir susidaryti vientisą režisieriaus portretą, reikėtų ją perskaityti, kitaip filme regėsime tik padriką Hičkoko asmenybės portretą, ne iki galo atskleistus jo santykius su žmona bei aktorėmis.

Jei nuspręsite knygos neskaityti, būtų naudinga bent jau pasidomėti režisieriumi, pavyzdžiui – šiame straipsnyje, nors jis remiasi jau kitu, vėlesniu kūrėjo darbu, galite jame paskaityti apie filme per daug neakcentuotą Hičkoko asmenybės pusę.

Su jo įpročiais bei charakteriu susipažinti galite čia, o čia pamatysite „Hičkoko“ reklaminę kampaniją, tiesa, kiek pavėluotą (premjera JAV įvyko jau gruodžio mėnesį).

Paskutinis žingsnis būtų filmo „Psichopatas“ anonsinio filmuko peržiūra, kurį rasite čia. Filmukas – šešių minučių trukmės, gal kiek nuobodokas, tačiau kartkartėmis juokingas. Nieko įspūdingo jame nepamatysite, tik patį juostos režisierių, vaikštantį po pagrindinę „Psichopato“ filmavimo vietą – „Bates“ motelį ir pristatinėjantį savo filmą.

Alfredas Hičkokas dažniausiai įvardinamas kaip kompleksuotas žmogus (galbūt remiantis šiuo faktu būtų galima paaiškinti jo epizodinius vaidmenis savo filmuose?). Nustebau pamatęs, jog jis puikiai moka bendrauti su žiūrovu ir, nepaisant to, jog yra stambesnis nei stambus, – gana kinogeniškai atrodo kadre.  Tačiau šį anonsinį filmuką reikia pamatyti ne tam, kad įvertintume A. Hičkoką, o tam, kad suprastume, kokį puikų darbą atliko Anthony Hopkinsas, biografiniame filme įkūnijantis garsųjį režisierių. Tikriausiai aktoriaus parinkimo kriterijus buvo Hopkinso fizinis panašumas, tačiau filme matome ne tik išorinį atitikimą, bet ir puikiai įvaldytą režisieriaus laikyseną, lėtą kalbėjimo būdą, eiseną ir žvilgsnį.

Tad ir besidomintiems Hičkoku, ir tik dabar jį atradusiems filmas neprailgs. Galėsite laisvai interpretuoti ekrane matomas scenas ir pastebėti čia dar neaptartų teigiamų filmo aspektų, tokių kaip:  operatoriaus darbas, kostiumai ar grimas, už kurį filmas nominuotas Oskarui.

Tačiau jei nesiimsite priemonių, galinčių užkirsti kelia blogai nuomonei apie filmą,  siūlome pasilikti namie, nes tai tikrai nebus viena iš tų betarpiškai įtraukiančių biografijų. Vietoj jos geriau pažiūrėti, pavyzdžiui, „Kapotė“ (Capote, 2005)  – filmą apie rašytoją, renkantį informaciją, savo naujai knygai. Siužetu šis filmas, netgi panašus į „Hičkoką“, nes taip pat koncentruojamasi į ganėtinai trumpą laikotarpį, – nuo idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo, tačiau jame atidžiau įsigilinama į rašytojo asmenybę.

Filmo „Hičkokas“ (2012) anonsas:

Komentarai