Retai lankausi muziejuose, dar rečiau užsuku į ne meno muziejų. Literatūriniame muziejuje neteko buvoti nuo gūdžių pradinės klasės laikų. Nesigiriu. Nesigėdiju. Tik konstatuoju. Ir štai – trečiadienio pavakare sėdžiu aš jaukioje svetainėje, kurios sienos apstatytos aukštomis medinėmis lentynomis, prigrūstomis knygų ir užlietos rudeninės saulės. Tuoj žiūrėsime kiną. Bet prieš tai vakaro svečiai mums pasakos apie filmą, žmones, kurie jį kūrė, kritikavo, žiūrėjo… Prie apvalaus stalelio kavą gurkšnoja impozantiškasis aktorius Regimantas Adomaitis ir žaižaruojantis energija režisierius Gytis Lukšas. Šio vakaro filmas – „Niekas nenorėjo mirti“ . Matytas, vėl pamirštas, cituotas, aprašytas. Aktorius ir režisierius prisimena Vytautą Žalakevičių, sudėtingą filmo kelią į ekranus ir tikrą triumfo žygį per visas Sovietų Sąjungos respublikas. Ir šioje jaukioje, autentiškoje aplinkoje, šiuolaikinio Vilniaus šurmulys kelioms valandoms pasilieka už durų…
Foto – Levas Žiriakovas
Foto – Levas Žiriakovas
Foto – Levas Žiriakovas
1965-aisiais sukurtas „Niekas nenorėjo mirti“, yra atsidūręs paradoksalioje situacijoje – laikytas nepakankamai tarybiniu, dabar yra laikomas visiškai tarybiniu ir dėl to, neva, nevertas dėmesio . „Laikas reabilituoti šį filmą“, – sako Gytis Lukšas. „Atkreipkite dėmesį į iškalbingas detales: čia nerasime nei vieno personažo ruso, kas buvo tiesiog privaloma tiems laikams; beveik nėra sovietinių atributų, įpintų į filmą. Štai ką išdarinėjo Žala. O pagrindiniai filmo personažai – miškiniai. Tokiam pasirinkimui režisieriui reikėjo beprotiškos drąsos.“
„Viskas šiame filme išgalvota, išskyrus kančią“ yra sakęs Vytautas Žalakevičius apie „Niekas nenorėjo mirti“ viename iš daugybės interviu. Regimantas Adomaitis mini, kad suvaidinti šią ,,kančią“ ir būta sunkiausia užduotis jauniems aktoriams, pilniems štampų. „Bet Žala mokėjo pasiekti savo. Veiksmingas metodas – daryti atvirkščiai nei įprasta“ , – šypsosi aktorius.
„Niekas nenorėjo mirti“ – buvo , yra ir liks visiems laikams – klasika . Juk filme naudojamos graikų mitologijos scenos, pagrindinė tema – kerštas (trys broliai keršija už savo tėvo nužudymą), kaip klasikinėse graikų tragedijose. Daugybė simbolių – medžiai , rūpintojėlis. Filmas – epas , išgrynintas, jame nėra bereikalingų detalių, tekstų. Švarus nuo buities, susismulkinimo…“, – kalba G. Lukšas. Pasauliniame kontekste Lietuvių kinematografas neturi ko gėdytis, reikia tik didžiuotis šiuo filmu“.
Pokalbis artėja į pabaigą, žiūrovai patogiau įsitaiso kėdėse. Pasiruošiu žiūrėti filmą ir aš – truputėlį kitu žvilgsniu.
***
Venclovų namai – muziejus įkurtas lietuvių rašytojo Antano Venclovos bute, kuriame jis su šeima gyveno 1945–1971 metais. Tarp muziejuje eksponuojamų daiktų užaugo Tomas Venclova – poetas, eseistas, plačių pažiūrų publicistas, Jeilio (Yale, JAV) universiteto profesorius.
Laima Žukauskaitė, Venclovų namų-muziejaus vyriausia fondų saugotoja, pakalbinta po renginio, pasakojo apie naują literatūrinio muziejaus veiklos kryptį – filmų peržiūras. ,,Mes norime parodyti tarybinės epochos meninį kiną, žaidimus su cenzūra. Tai – nutolstantis dalykas, ir gerai, kad mes dar galime pasikviesti žmonių, kurie gali paaiškinti detales. Tikime, kad išsaugoję atmintį, pripažinę klaidas, lengviau jų išvengsime ateityje.
Per šiuos filmus matome kelią prisiliesti prie to laikotarpio , kada kūrė Antanas Venclova. Filmų peržiūrų ciklą pradėjome liepos mėnesį, jau matėme juostas „Mano draugas Ivanas Lapšinas“ ( rež. Aleksejus Germanas, 1984), „Andromedos Ūkas“ ( rež. Ivanas Jefremovas), Gyčio Lukšo „Mano vaikystės ruduo “.
Mes mielai užleidžiame muziejaus erdvę kūrybingam jaunimui. Vienas iš labiausiai pasisekusių renginių – „Triukšmo Savaitės“ (Vilnius Noise Week) metu vykęs vakaras, skirtas avangardo menininkui John Cage.
O trečiadieninius kino vakarus tęsime. Su Lietuvos Kinematografininkų Sąjunga deriname filmų repertuarą. Sekite informaciją Facebook puslapyje“, – kvietė Laima Žukauskaitė.