CLINIC 212 archyvas
Lietuvoje gana gerai žinoma „Kapų plėšikės“ (Tomb Raider) kompiuterinių žaidimų franšizė paskutiniais metais yra savotiškame renesanse – 2013 m. ir 2015 m. išleisti pagrindiniai serijos žaidimai susilaukė liaupsių iš daugelio žaidėjų. Tai galima laikyti mažučiu stebuklu žaidimų bendruomenėje, kadangi iki tol, kol seriją perėmė japonų gigantai „Square Enix“, daugelis Larą Croft buvo linkę nurašyti kaip praėjusios eros heroję, nebetinkamą šiems laikams. Tačiau rimtesnis tonas, daugiau realizmo istorijoje, o taip pat moters veikėjos įgalinimas „Kapų plėšikę“ atgaivino su trenksmu.
Tą patį „Square Enix“ šiandien bando padaryti ir su populiaria „Kapų plėšikės“ filmų serija, kuri taip pat buvo laikyta mirusia po pagrindinės žvaigždės Angelinos Jolie pasitraukimo. Išgirdus, jog naująja kapų plėšike sutiko tapti „Oskaro“ laureatė švedė Alicia Vikander, lūkesčiai buvo nemaži, tačiau žvelgiant į naująjį „Kapų plėšikę Larą Kroft“, apima dviprasmiškos mintys.
CLINIC 212 archyvas
Norvegų režisieriaus Roaro Uthaugo režisuotas „Kapų plėšikė Lara Kroft“ pagrindiniais siužeto štrichais (su nuokrypiais dėl kitokio formato) seka 2013 m. pasirodžiusį žaidimą „Kapų plėšikė“. Todėl filme dar jauna ir nepatyrusi Lara Kroft (A. Vikander), atradusi ekspedicijoje dingusio tėvo Richardo (Dominicas „detektyvas McNulty‘is“ Westas) užrašus, kartu su Honkongo jūreiviu Lu Renu (Danielis Wu) išsirengia į užmirštą Jamatai salą Šėtono jūroje (jau išsigandote?), į kurią patraukė Laros tėvas prieš septynerius metus, ieškodamas paslaptingo karalienės Himiko kapo. Laivui sudužus ant Jamatai salos kranto, Lara patenka į blogojo archeologo Mathiaso Vogelio (Walton Goggins) ir jo raumeningų sėbrų nagus. Šioje vietoje žiūrovas kartu su Lara pasineria į nuotykių sūkurį, kuriame sutinka ne tik kovinius ginklus puikiai mokančius valdyti žvejus, tačiau ir susipažįsta su tamsiomis Jamatai paslaptimis.
Šioje vietoje filmo kūrėjai, perkeldami žaidimą į ekraną turėjo iš esmės dvi akivaizdžias kryptis – likti prie žaidimo formato ir remtis veiksmu, arba veiksmą papildyti Laros Kroft kaip veikėjos vystymu, įkvepiančiu filmui papildomą dimensiją. Norėčiau pasiūlyti spėti, kuri kryptis pasirinkta, tačiau tai būtų pernelyg lengva. Žiūrovas viso filmo metu yra panardinamas į veiksmo scenas, atmiežtas ne tokiais ir specialiais (kartais tiesiog juokingais ir žiūrėjimui trukdančiais) specialiaisiais efektais. Veiksmo scenos papildomos keliomis tylesnėmis akimirkomis su pretenzija į veikėjų vystymą, tačiau per daug nieko vertingo nepridedant. Gale gauname „netikėtą“ pabaigą (kuri matėsi jau po pirmųjų 10 filmo minučių). Užgroja tranki muzika, visi eina namo. Kitaip tariant, dar viena ekspedicija be didesnių atradimų. Ir siužetas, ir filmo scenarijus atitinka tipines veiksmo ir nuotykių filmų formules. Žinot, kaip mėsainis „Makdake“ valgant blaiviam – nei gerai, nei visai blogai.
Nepaisant to, verta pripažinti, jog aktoriai daro, ką gali. Švedė A. Vikander, apsiimdama tapti naująja Lara Kroft turėjo dvejopai sudėtingą užduotį – prilygti savu laiku gerbėjų dievintai A. Jolie, ir tuo pat metu atsiplėšti nuo seksualizuoto objekto įvaizdžio, kurį turėjo A. Jolie „sekso bomba“. Nepaisant visko, A. Vikander neblogai susitvarko su abiem iššūkiais ir sugeba kurti savo galią atrandančios jaunos, protingos ir savarankiškos moters vaidmenį be išsprogusių biustų ir trumpučių šortų per daug nepažeminant pačios veikėjos ir nepaverčiant jos moteriška A. Schwarzneggerio versija. Žinoma, čia nereikia tikėtis gilios psichologinės studijos. Viskas yra gana paviršutiniška, ir kartais atrodo, jog toks Laros Kroft įvaizdžio pasikeitimas yra ne tik iš naujų žaidimų paimtų įvaizdžių, tačiau ir pačios A. Vikander pastangų kažką atrasti rolėje nuopelnas. Visgi tai suteikia filmui šiek tiek (vos vos) orumo ir neleidžia nusiristi į dar vieną „gražaus veidelio“ farsą. Likę aktoriai (kurių normaliai pasirodančių yra ne tiek ir daug) taip pat atrodo visai neblogai, ypač atsižvelgiant į lėkštą ir pilką scenarijų, nesuteikiantį per daug asmenybinių bruožų nei vienam personažui.
Pabaigai tiesiog galima tarti, kad „Kapų plėšikė Lara Kroft“ yra tipiškas veiksmo/nuotykių filmas, stokojantis fantazijos ir ambicijų. Bene stipriausia jo dalis yra A. Vikander pasirodymas, ypač žvelgiant į pilką filmo scenarijų bei ankstesnes „Kapų plėšikės“ ekspedicijas kine. Visgi taip pat sunku teigti ir tai, jog dvi valandos žiūrint šį filmą prailgsta – R. Uthaugas sukūrė neįspūdingą, tačiau kompetentingą veiksmo filmą, leidžiantį žiūrovui „prastumti“ pora valandų neužsnūdus. Akivaizdu ir tai, jog filmas savo auditoriją turėtų pasiekti. Neveltui filmo pabaigoje jaučiamos gana stiprios aliuzijos į tęsinį. Tačiau racionalus vartotojas (t.y. žiūrovas) turbūt rastų kaip geriau praleisti savo laiką. Pavyzdžiui, jis netgi galėtų pabandyti filmo pagrindui naudotą 2013 m. žaidimą, kuris ne tik įdomesnis, tačiau (pataikius „ant akcijos“) net ir nedaug brangesnis nei bilietas į filmą.
Filmo anonsas: