„Kas yra realybė?“ – klausia 19-asis VDFF. Pokalbis su kino festivalio programos sudarytoja Ona Kotryna Dikavičiūte

Šią savaitę prasidėsiantis 19-asis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) kvies žiūrovus permąstyti tikrovę ir pažvelgti į realybę kaip į nuolat kintančią, judrią terpę, kuria laisvai manipuliuoja stebėtojo žvilgsnis.

„Meninėje dokumentikoje gali būti naudojamos įvairios kūrybinės strategijos, kurios kaip tik žaidžia su žiūrovo suvokimu, kas yra tikra, kas ne. Kartais smagu leistis į tokius „nepatikimus“ filmus, ieškoti autoriaus ar autorės subjektyvios pozicijos ir jo/jos realybės matymo, kritiškai vertinti tai, kas rodoma ekrane“, – teigia viena iš VDFF programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Be pagrindinės festivalio programos, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas šių metų temos nagrinėjimui, žiūrovai dar galės apsilankyti keturiose teminėse programose. VDFF tradiciškai bus atidarytas lietuvišku filmu – trumpametražiu Eitvydo Doškaus darbu „Čia buvo Vilnius“. 

Kokios pasaulinės dokumentikos tendencijos? Kokios temos dabar rūpi kino kūrėjams?

Sudėtinga taip vienareikšmiškai atsakyti į šitą klausimą, nes sudarydamos programą žiūrime tik nedidelę dalį visos per metus sukuriamos dokumentikos produkcijos, kuri atitinka festivalio kryptį.

Dokumentinio kino kūrėjams rūpi ir visad rūpėjo labai įvairūs klausimai – nuo šeimos istorijos ir savo tapatybės tyrimo iki žmogaus teisių, politinių aktualijų ar istorinių asmenybių biografijų. Negalėčiau išskirti vienos būtent šiais metais išryškėjusios temos ar tendencijos.

Galiu pasidalinti, kad (galbūt taip jau sutapo, o gal mano žvilgsnis tiesiog ten krypsta), kad teko pažiūrėti nemažai filmų, pasakojančių tai, ką sau pavadinau mikroistorijomis. Juose didieji istoriniai, socialiniai ar politiniai naratyvai lieka fone, o svarbiausiomis tampa asmeninės žmonių istorijos. Tokiuose filmuose pasitelkiamos autobiografinės ir eseistinės prieigos, šeimų fotografijų, filmų archyvai ar medžiaga, užfiksuota mobiliuoju telefonu. Geras pavyzdys būtų Rebeccos Huntt debiutinis filmas „Beba“, įtrauktas į pagrindinę VDFF programą.

Kaip dėliojosi šių metų programa? Kaip atsirinkote filmus?

Sudarydamos pagrindinę programą peržiūrime didžiąją dalį filmų, patenkančių į svarbiausius dokumentiniam ir nefikciniam (non-fiction) kinui skirtus festivalius, pavyzdžiui, „Visions du Reel“, IDFA, Jihlava ir kt.

Juose ieškojome meninės dokumentikos, įdomios savo vizualine kalba, struktūra, temomis, filmų, trinančių ribas tarp tikrovės fakto ir subjektyvios autoriaus vizijos. Taip pagrindinėje programoje atsirado šeši filmai.

Mane asmeniškai labiausiai įkvėpė ramus ir šiltas Pilar Moreno ir Ana Endara filmas „Jei neramu, susikurk muziejų“ apie liaudies menininkę Senobiją iš Panamos kaimelio.

Galvojant apie pastarųjų metų įvykius, atrodo, turėtų būti filmų apie COVID-19 pandemiją, tačiau festivalyje nėra nei vieno filmo apie tai, kūrėjai nereflektuoja šios temos filmuose ar patys sąmoningai pasirinkote jos neliesti?

Matėme kelis filmus, kurie kalbėjo tiesiogiai apie pandemiją ir žmonių išgyvenimus karantino metu, tačiau juos žiūrint pasirodė, kad sudėtinga pasakyti kažką naujo ir neatrasto apie patirtį, kuri vienija visą pasaulį. Ir ypač apie tai, kas buvo taip stipriai (ir įvairiomis formomis) aptarinėjame socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, televizijoje ir namų svetainėse. Galbūt reikia didesnio atstumo, kad išryškėtų niuansai, norėtųsi prie šitos temos sugrįžti ir ją geriau suprasti.

Atrodo, kad festivalio programą sudaro dalis naujų ir dalis senesnių filmų. Kaip išlaikote balansą ir kodėl jums svarbu rodyti ne naujus filmus?

Bendrą festivalio programą sudarome vadovaujantis keliais principais – pagrindinėje programoje pristatome įdomiausius 2021-2022 m. išleistus filmus, taip pat skiriame retrospektyvinę programą vienam autoriui ar kino judėjimui, turime teminę specialiąją programą, atidarymo filmą ir, galiausiai, retrospektyvinę programą, skirtą Baltijos šalių kinui.

Toks yra festivalio struktūrinis branduolys, prie kurio kasmet prisijungia įvairūs specialieji seansai ar programos. Retrospektyvines programas rengiame, nes norime žiūrovams pristatyti dokumentiniam kinui svarbius autorius ir parodyti turtingą dokumentinio kino istoriją. Taip pat, susipažindami su senąja dokumentika, žiūrovai gali geriau suprasti, kaip toks kinas vystėsi, kaip keitėsi idėjos ir forma.

Kaip ir kasmet festivalyje bus galima pažiūrėti restrospektyvą. Kokio kūrėjo ji bus šiemet ir kuo jis svarbus bei įdomus?

Šiais metais retrospektyvą skiriame pirmajai Italijos dokumentinio kino režisierei Cecilijai Mangini, kuri kūrė nuo 5-to dešimtmečio iki savo mirties 2021 m. (tiesa, su ilga pertrauka nuo 70-ųjų iki 2013 m.).

Ankstyvieji jos filmai tik neseniai buvo iš naujo atrasti, suskaitmeninti ir jau spėti pristatyti svarbiame „Doclisboa“ festivalyje ir JAV kino akademijos muziejuje. C. Mangini dirbo su kitais to meto Italijos kairiosios krypties menininkais – Pier Paolo Pasolini, kompozitoriumi Egisto Macchi, režisieriumi Lino dal Fra.

Jai rūpėjo nykstantys Pietų Italijos papročiai bei maginiai ritualai ir Šiaurės Italijos miestų industrializacija bei su ja kylantys socialiniai, itališkosios tapatybės klausimai. Jos žvilgsnis yra antropologinis, politinis ir veržlus.

VDFF pristatomi jos trumpametražiai filmai, sukurti 1958-1974 m. Norėjome ne tik supažindinti žiūrovus su svarbia, tačiau pamiršta kino kūrėja, bet ir priminti apie šiandien rečiau sutinkamą trumpametražės dokumentikos žanrą.

Nustebino, kad rengiate programą „Černobylis: utopija ir apokalipsė“, nestandartinis būdas kalbėti Ukrainos tema. Apie ką ši programa? Kokie filmai bus rodomi ir ko gali tikėtis žiūrovas?

Programą sudarė Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvaras ir tyrėjas Oleksandras Teliukas. Ją sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties programos sudarytojo kartu su kolegomis sukurtas filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ (2016).

Mąstydamas apie programą O. Teliukas įžvelgė paralelę tarp to, kas įvyko Černobylyje, ir šiandienos karo įvykių – masinis naikinimas, ekologinė katastrofa, naujų būdų kalbėti apie didelio masto tragedijas paieškos. Visas pajamas gautas už šios programos seansus skirsime Ukrainos kiną remiančioms organizacijoms.

Šių metų festivalio tema-iškeltas klausimas „Kas yra realybė?“. Teigiate, kad „dokumentinis kinas nėra tiesioginė tikrovės refleksija“ ir žiūrovus pakviesite susimąstyti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė dokumentikoje. Nepavojinga dar labiau „sumaišyti kortas“ žiūrovų galvose, kai aplinkui daug tikrovės neatitinkančių melagienų, suklastotų vaizdo įrašų?

Man atrodo, kad skelbdamos tokią žinutę kortas ne maišome, o kaip tik – atverčiame ir parodome. Visi kamera užfiksuoti judantys vaizdai pereina per jų kūrėjų atrankos filtrą, jie sprendžia, ką, kokiu būdu ir kiek laiko rodyti. Todėl net televizinių reportažų, kurie paprastai siekia pranešti tikrą, tikslią informaciją, negalime laikyti tiesioginiu tikrovės atspindžiu.

Meninėje dokumentikoje gali būti naudojamos įvairios kūrybinės strategijos, kurios kaip tik žaidžia su žiūrovo suvokimu, kas yra tikra, kas ne. Kartais smagu leistis į tokius „nepatikimus“ filmus, ieškoti autoriaus ar autorės subjektyvios pozicijos ir jo/jos realybės matymo, kritiškai vertinti tai, kas rodoma ekrane.

Išlaikote tradiciją festivalį atidaryti nauju lietuvišku filmu. Koks filmas šiais metais atidarys festivalį?

Šiais metais festivalį atidarys kino operatoriaus Eitvydo Doškaus režisuotas trumpametražė miesto simfonija „Čia buvo Vilnius“.

„Čia buvo Vilnius“ kilo iš greitai besikeičiančio miesto stebėjimo ir noro tuos pokyčius užfiksuoti. Iš viso buvo nufilmuota apie 80 valandų medžiagos, iš kurios sukurtas šis poetiškas 23-jų minučių filmas. Jį įkvėpė ir kitas miesto portretas – Almanto Grikevičiaus 1966 m. filmas „Laikas eina per miestą“, o kartu šie filmai mezga gražų dialogą.

Žiūrovai „Čia buvo Vilnius“ galės pamatyti arba Lietuvos medicinos bibliotekoje rugsėjo 23 d. kartu su filmo kompozitorių atliekama gyva muzika, arba „Skalvijos“ salėje kartu su Grikevičiaus filmu. 

Trumpai apie dvi labai programas – apie mėgėjiško kino ir kino bei architektūros. Kuo jos įdomios?

Su VDFF kiekvienais metais neužsidarome tik kino salėje, bet išeiname ir į kitokias erdves bei formatus – parodas, ekspozicijas, virtualios realybės filmų peržiūras. Programa „Apie namus ir draugus“ atsirado bendradarbiaujant su „Meno aviliu“ ir iš mano atlikto tyrimo apie lietuvišką mėgėjišką namų kiną bei jo bendresnę kultūrinę reikšmę.

Ji yra sudaryta iš dviejų dalių – specialiosios peržiūros rugsėjo 29 d., kurios metu filmams pianinu akomponuos Simona Zajančauskaitė, ir viso festivalio laikotarpiu vyksiančios ekspozicijos „Planetos“ erdvėje. Šį kartą atversime „Meno avilyje“ saugomus ir naujai suskaitmenintus, iki šiol viešai nerodytus namų kino archyvus, kuriuose užfiksuotas 8 deš. žmonų gyvenimas, pomėgiai, miesto šventės, pajūris, Naujieji metai, vestuvės, gimtadieniai ir įvairūs laisvi eksperimentai su kino kamera.

Manau, kad pavadinimas gan gerai atspindi namų kino medžiagos turinį ir nuotaiką – jame daug paprastumo, žaismės, šilumos, laisvės ir spontaniškumo. Tiek specialusis seansas, tiek ekspozicijos lankymas yra nemokami.

Džiaugiamės šiųmetiniu bendradarbiavimu su architektūros simpoziumu „Erdvės politika“ – du seansai iš simpoziumą lydinčios filmų programos patenka ir į VDFF programą.

Oleksyi Radynski filmas „Begalybė pagal Florianą“ apie įkvepiantį ukrainiečių architektą, menininką Florianą Jurijevą pasakoja apie panašius procesus su kuriais susiduriame ir Vilniuje: architektūriškai vertingas erdves norima paversti komerciškai pelningais objektais (šiuo atveju – įspūdingą koncertų salę į prekybos centrą).

Tikrai stebina biurokratinės sistemos absurdiškumas ir neišsemiamas žmonių godumas, cinizmas. Antrasis seansas yra skirtas vienam svarbiausių ir garsiausių Olandijos dokumentalistų Bertui Haanstrai. Trumpametražių filmų programoje pasirodo modernėjančios visuomenės ir gamtos susidūrimas, režisierių supusi aplinka ir jos pokyčiai.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas