Paulas Croninas – Amerikos britas, Niujorko vizualiųjų menų ir Londono kino mokyklų scenarijaus rašymo dėstytojas, dirbantis ir rašantis knygas apie įtakingus kino kūrėjus. Jis kalbino vokiečių kino režisierių Wernerį Herzogą savo knygoje „Herzogas apie Herzogą“ (Herzog on Herzog), parašė knygą „Pamokos su Kiarostami“ (Lessons with Kiarostami) pagal iraniečių režisieriaus Abbas Kiarostami vestų kino kūrimo dirbtuvių medžiagą. Su Paulu Croninu susitikome Višegrado kino forume (Visegrad Film Forum) Slovakijos sostinėje Bratislavoje, kur jis vedė paskaitas ir kūrybines dirbtuves jauniems scenaristams pagal jo parašytą knygą „Apie kino kūrimą: įvadas į kino režisieriaus amatą“ (On Film-making: An Introduction to the Craft of the Director). Tai knyga apie režisierių Alexanderį Mackendricką ir jo kino kūrimo principus.
Keli Paulo Cronino patarimai, remiantis (daugiausiai) A. Mackendricko principais:
• Prisigerti!
• A. Mackendrickas kalba apie priešžodinę kino kalbą – kino kūrimą be dialogų. Ar gali istoriją papasakoti tik vaizdais? Ar tavo filmas yra visiškai suprantamas, net jeigu tu istoriją plėtoji tik garsais ir vaizdais, be jokio dialogo. Yra toks pasakymas: „Kino kūrėjai turi rodyti, o ne sakyti.“ Taip mano ir A. Mackendrickas. Pradžioje sukuri istoriją vizualiai, o tik po to pridedi dialogus. Tokiu atveju dialogas nėra svarbiausias pasakojime. Dialogas gali atlikti kitas funkcijas. Gal dialogas gali būti tiesiog poezija. Jei konstruosite istoriją pradžioje ją pasakodami tik vaizdais, pamatysite, kad jums reikia daug mažiau dialogų.
• Pradėkite rašyti savo istoriją ne scenarijaus forma, o tiesiog užrašykite ją kaip prozos kūrinį. Taip, lyg rašytumėte trumpą istoriją. Tai padarykite prieš pradėdami rašyti scenarijų, kad tiksliai žinotumėte, kas vyksta jūsų istorijoje. Užgniaužkite norą rašyti dialogą. Parašykite savo istoriją novelės forma, o po to pridėkite dialogą. Jūsų tikslas, kad istorija būtų suprantama vien vaizdais.
• Vienas svarbiausių A. Mackendricko dramaturgijos apibrėžimų – laukimas, susimaišęs su nežinia (expectation mingled with uncertainty). Jūs tikitės, kad kažkas istorijoje atsitiks, bet tiksliai nežinote kas. Jei tyrinėtumėte mėgstamiausius savo naratyvinius filmus, greičiausiai pastebėtumėte, kad šie keturi žodžiai apibūdina tai, kaip išnarpliojamos tos istorijos, kaip jos papasakojamos.
• Pradėkite mokytis vaidinti, pradėkite lankyti improvizacijos užsiėmimus. Tai ir linksmiau, nei tiesiog rašyti scenarijus, be to, ir labai daug išmoksite. Ištirkite veikėjus juos vaidindami, o ne rašydami istorijas prie stalo. Patys tapkite veikėjais, būkite jais, scenoje bendraukite su kitais veikėjais. Pasak A. Mackendricko, daug didžiųjų scenaristų taip pat buvo aktoriai. Vaidyba, rašymas ir režisūra yra skirtingi kino kūrimo komponentai, tačiau tai yra tas pats procesas. Kai kurie žmonės gilinasi tik į vieną ar kitą iš šių komponentų, tačiau tikrieji meistrai išmano visas šias sritis. Taip pat labai svarbu stebėti kitus vaidinančius ar improvizuojančius. Netgi nebūtinai, jei jie tai daro gerai. Stebėdamas kitą ką nors darant prastai, galvoji, kad taip ir taip tu nedarytum, o darytum taip ir anaip. Vienos prastos improvizacijos stebėjimas gali būti vertingesnis nei šimtai knygų, mokančių rašyti kino scenarijus.
Daugiau patarimų – Paulo Cronino knygoje apie A. Mackendricką, kurios ištraukas galima rasti čia.
Kelionę į Višegrado kino forumą Bratislavoje apmokėjo organizatoriai.
Paulas Croninas Višegrado kino forume