fbpx
Filmų apžvalgos, Kinas po žvaigždėmis

„Keršto angelas“: absurdiška išlikimo drama Apvaizdos gatvėje (apžvalga)

Kadras iš filmo „Keršto angelas“ Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Kadras iš filmo „Keršto angelas“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Luisas Buñuelis nemėgo keliauti, tačiau likimas jį privertė gyventi ir dirbti daugybėje skirtingų šalių. Gimęs religingoje šeimoje ir auklėtas jėzuitų, gyvenimo pabaigoje savo autobiografijoje jis galėjo atsikvėpti: „Vis dar ateistas… Ačiū Dievui!“ Prieš „Andalūzijos šuns“ (Un Chien Andalou, 1929) premjerą prisikrovęs kišenes akmenų – kad turėtų kuo apsiginti – jis sulaukė ovacijų, o tarptautinį pripažinimą ir Kanų „Auksinę palmės šakelę“ nuskynusi „Viridiana“ (Viridiana, 1961) buvo uždrausta Ispanijoje ir užkirto kino kūrėjui kelius toliau dirbti gimtojoje šalyje.

Luiso Buñuelio filmai – kaip ir gyvenimas – kupini prieštaravimų, paradoksų. Kaltintas nihilizmu, žiaurumu, ciniškumu, provokatoriaus reputaciją įgijęs kino kūrėjas išties savo aštriausias strėles kreipė į netikrų stabų garbintojus – paviršutiniškus veidmainiškos miesčioniškos moralės išpažinėjus, jų lėkštumą dangstančius absurdiškus elgesio kodeksus ir draudimus, tuščius socialinius ritualus.

Luisas Buñuelis – vienas svarbiausių siurrealizmo judėjimo kine plėtotojų. Siurrealizmas, paveiktas Sigmundo Freudo psichoanalizės eksperimentų, sutelkė dėmesį į žmogaus pasąmonę, geismus, troškimus, pirminius instinktus, dažnai priešpastatomus logikai, racionaliam protui, tradicinei moralei. Sapnai buvo matomi kaip tiesiausias kelias į pasąmonės gelmes, o kinas – kaip viena palankiausių vizualiojo meno šakų, galinti įkūnyti laisvo asociatyvaus mąstymo procesus ir perteikti šį užslopintų minčių ir troškimų pasaulį.

Kadras iš filmo „Keršto angelas“ Šaltinis – elumiere.net
Kadras iš filmo „Keršto angelas“
Šaltinis – elumiere.net

„Keršto angelas“ (El ángel exterminador, 1962) – groteskiška ir makabriška laisvos vaizduotės, siurrealistinės magijos ir socialinės kritikos pynė. Po apsilankymo operoje grupė elegantiškų aukštuomenės narių pakviečiami pavakaroti ištaigingoje Edmundo (Enrique Rambal) ir Lucíjos (Lucy Gallardo) viloje, įsikūrusioje iškalbingo pavadinimo – Apvaizdos gatvėje. Vakarienei pasibaigus ir artėjant metui skirstytis svečiai pajunta, jog dėl nepaaiškinamos priežasties nebegali palikti kambario. Prasideda keisčiausia kino istorijoje įkaitų drama.

„Paprastai tariant, aš tiesiog matau grupę žmonių, kurie negali atlikti to, ko nori – išeiti iš kambario. Tokio pobūdžio dilema, negalėjimas įgyvendinti troškimo, dažnai atsikartoja mano filmuose,“ – paprastai filmo prielaidą paaiškino Buñuelis.

„Keršto angelo“  siužetas ir atmosfera iš pirmo žvilgsnio primena gan tipišką detektyvams ir siaubo filmams būdingą situaciją, kai vienoje izoliuotoje erdvėje susibūrus žmonėms, įvykdomas nusikaltimas ir dėl vienos ar kitos priežasties nebegalint ištrūkti, tenka rasti būdą išsivaduoti iš situacijos bei išsiaiškinti nusikaltėlį. Vakaro eigoje paprastai nukrenta kaukės, atsiskleidžia tikrieji žmonių veidai ir retai kuris svečias pasirodo besąs tas, kuo dedasi iš pradžių.

Kadras iš filmo „Keršto angelas“ Šaltinis – sensesofcinema.com
Kadras iš filmo „Keršto angelas“
Šaltinis – sensesofcinema.com

Tiesa, Buñuelio filme jokio konkretaus nusikaltimo neišvysime (tik vieną kitą smulkią niekšybę ar piktadarystę). Ir mįslė, kaip ištrūkti iš kambario, yra veikiau pokštas – išties susibūrusių žmonių niekas jame nelaiko. Mažomis detalėmis kuriama įtampa, mistiškumo atmosfera, tačiau nuolat juntamas siurrealistinio kino meistro flirtas su publika – erzinantis, gluminantis, verčiantis stebėti ir stebėtis.

Neaišku kiek Buñuelį paveikė siaubo ir detektyvinės istorijos, tačiau tikrai žinoma, jog „Keršto angelui“ impulsą davė noras sukurti katastrofų filmą. Pasak jo sūnaus Juano Luiso Buñuelio, vienas iš įkvėpimo šaltinių – prancūzų tapytojo ir litografo Théodore Géricault paveikslas „Medūzos plaustas“ (Le Radeau de la Méduse, 1818–1819). Net pirminis filmo pavadinimas buvo „Išmestieji į krantą Apvaizdos gatvėje“ (Los náufragos de la calle Providencia). Tačiau tokio filmo kūrimas maestro buvo paprasčiausiai per brangus, tad išradingas režisierius jam siaubą kėlusį mažoje erdvėje įkalintų žmonių scenarijų nutarė realizuoti tiesiog kambaryje. Šioje situacijoje jis įžvelgė ir siaubą, ir grožį, ir humorą.

Nuo pat pradžių filme kuriama nepaaiškinamo nerimo atmosfera. Ištaigingai vakarienei besiruošiantys tarnai ir virėjai be jokios paaiškinamos priežasties nekantrauja kuo greičiau sprukti iš vilos. Jų nebaugina nei vėlyvas metas, nei prastas oras, nei tolimas kelias namo, nei grasinimai atleisti iš darbo. Galiausiai lieka vienintelis Julio (Claudio Brook), turintis apšokinėti visą svečių svitą, kuri smagiai šnekučiuodamasi įžengia į namus… dukart.

Kadras iš filmo „Keršto angelas“ Šaltinis – monstruitofilms.net
Kadras iš filmo „Keršto angelas“
Šaltinis – monstruitofilms.net

Filme tokių netikėtų pasikartojimų, pasak paties Buñuelio, daugiau ne tuzinas. „Gyvenime, kaip ir filmuose, mane visada žavėjo pasikartojimai. Kodėl kai kurie dalykai vėl ir vėl atsikartoja neįsivaizduoju, tačiau šis reiškinys mane be galo intriguoja,“ – pasakojo režisierius. Scenų pasikartojimai sutrikdo normalią pasakojimo tėkmę, keičia įprastą ritmą ir kuria laiko pertrūkio, užstrigimo ir paralelumo įspūdį.

Vakarienei tęsiantis regime vis daugiau keistų detalių. Vienas svečias kitam siunčia slaptus masonų draugijos ženklus, viešnia it niekur nieko iš delninės, pilnos plunksnų ir vištos kojų traukia elegantišką nosinaitę, o į, atrodo, normalų pokalbį įsiterpia loginio ryšio neturinčios pastabos. Pavyzdžiui, paklaustas apie vienos vėžiu sergančios vakaro dalyvių išgyvenimo viltis daktaras atsako, jog prognozės liūdnos – po keleto mėnesių ji būsianti visiškai plika.

Visi vakaro dalyviai atrodo nejautrūs, lėkšti, ekscentriški. Šios savybės dar labiau ima ryškėti paaiškėjus, jog jie tapo bejėgiais nematomo kalėjimo gyventojais. Dirbtinis fasadas po truputį ima trūkinėti ir trupėti. Svečiai nusimeta juos varžančius švarkus tiesiogiai ir metaforiškai – vis labiau primindami aikštingus, irzlius, pasimetusius vaikus, netikėtai užsitęsusiame ir neplanuota linkme pakrypusiame pižamų vakarėlyje. Kyla panika, paranojos priepuoliai, haliucinacijos, atsiskleidžia neurozės. Galiausiai sambūris virsta tikra išlikimo drama, parodančia, kaip lengvai krenta civilizacijos kaukės ir grįžtama į pirmykštę būklę.

Buñuelio darbai – vieni iš tų filmų, kurių nereikėtų primygtinai stengtis išaiškinti, dirbtinai įsprausti į loginę schemą. Siurrealistinio kino žiūrėjimo patirtis primena sapnavimą atviromis akimis. Na, bet siurrealistų taip mylimus sapnus, kaip žinia, galima kūrybiškai interpretuoti. Net jei filmo autoriaus reakcija į interpretaciją būtų kiek ironiška ir tipiškai buñueliška: „No sé, no sé, quizás.“

Filmo anonsas:

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.