„Du Kine“ archyvas
Aną lapkritį jūs, tikriausiai, nematėte tokio filmo pavadinimu „Teisingumo lyga“. Nieko tokio, jo daug kas nematė. Vienas brangiausių produktų per visą Holivudo istoriją (kainavo apie 300 milijonų plius marketingo išlaidos). Totaliai nuvylė tiek finansiškai, tiek kokybės prasme. Aš, tiesą sakant, buvau taip sukrėstas supratimo, jog tokie pinigai buvo išleisti iš esmės veltui, kad net apžvalgos neparašiau. Būtų kas nors man prieš kelerius metus pasakęs, kad filmas, kuriame yra Supermenas, Betmenas, Flešas ir Nuostabioji Moteris, taps visiška nesėkme ir pavyzdžiu, kaip nedaryti dalykų, būčiau nepatikėjęs. Tačiau va. Ir aš kažkodėl taip ir įsivaizduoju „Marvel“ komandą, kurie pasijuokė iš konkurentų nesėkmės, o tada tarė: „Pasitraukit, tuoj parodysim, kaip reikia.“
„Begalybės karas“ yra devynioliktasis (!) „Marvel“ filmas, iš esmės pasižymintis tokia savotiška pabaigos nuotaika. Na taip, studija ir toliau juos gamins, bet akivaizdu, kad tai bus šiek tiek kitokia era. Labai gali būti, kad keisis pagrindiniai visatos personažai, tonas („Disney“ neseniai nusipirko „Fox“, kuriai priklauso teisės į X men’us, ir gal tai yra savotiška užuomina, ko galima laukti, o bet tačiau ne apie tai čia kalba). Pastaruosius dešimt metų viskas būtent ir judėjo šia linkme. Praktiškai kiekviename praeities filme galima surasti silpnesnių ir stipresnių užuominų apie tai, kas tas Tanosas ir ko jis nori. Ir štai, galų gale.
O nori jis gana paprasto dalyko! Išnaikinti pusė Visatos gyventojų. Tam turi net planą. Matote, yra tokie Begalybės akmenys, kuriuose iš esmės telkiasi visas Visatos potencialas. Tas, kas surenka visus šešis, galima sakyti, tampa Dievu. Aišku, eilinis žmogėnas ir vieno akmens nesuvaldytų, bet Tanos jau pats iš savęs ypatingas. Ir be akmenų jis buvo vienas galingiausių padarų Visatoje, o su šešiais… Na, patys suprantate. Visas filmas ir sekioja paskui Tanosą, kuris akmenis renka, ir superherojus, kurie bando jam sutrukdyti.
Siužetas iš tiesų skamba gana paprastai, bet čia, ko gero, yra vienintelis paprastas dalykas visame filme. Nes kuo daugiau galvoji apie tą uždavinį, kuris teko režisieriams Joe ir Anthony Russo, scenaristams, prodiuseriams ir tiesiog visai kūrybiniai komandai, tuo sunkesnis jis ima atrodyti. Ką čia sunkesnis… neįmanomas! Patys pagalvokite. Aštuoniolika filmų su savais siužetais, dešimtys veikėjų su savo unikaliomis savybėmis, keliolika skirtingų tonų, nuotaikų, su kuriais eksperimentuota per dešimtmetį. Kaip visa tai sudėti į vientisą, sklandžią ir kartu pramogą teikiančią juostą? Kaip neapkrauti? Kaip visiems skirti deramą kiekį dėmesio? Kaip surasti toną, kuris tiktų visiems personažams?
„Du Kine“ archyvas
Apie tokius filmus svajoja daugybė žiūrovų. Tačiau visai neatsitiktinai jų sukuriama pakankamai mažai. Ne tik dėl didelių išlaidų. O būtent dėl užduoties sudėtingumo. Ta pati „Teisingumo lyga“, lyginant su naujaisiais Keršytojais, atrodo pakankamai kukli ir taupi. Tačiau. Kažkokiu paslaptingu būdu „Begalybės karas“ ne tik sugeba nebūti totaliu cluster fuck’u, bet ir dabar, praėjus kelioms dienoms po peržiūros, tebeauga mano galvoje. Man tai vienas geriausių „Marvel“ filmų. Jis neturėjo tokiu būti. Tačiau yra. Žinau, kad eisiu jo žiūrėti dar kartą. Ir labai laukiu tęsinio. Kaip taip nutiko? Kodėl?
Joe ir Anthony Russo geru žodžiu miniu jau labai ilgai. Mano akiratin jie pateko dėl savo darbo tokiame puikiame seriale „Community“. Iš pirmo žvilgsnio, šis neturėtų turėti absoliučiai nieko bendro su tokiais gigantiškais dalykais kaip „Marvel“ filmai. Tačiau „Community“ pasižymėjo tuo, kad turėjo pakankamai didelį aktorių kolektyvą, o visi personažai buvo išskirtiniai bei niekada nebuvo ekrane tik tam, kad būtų. Jie visada gaudavo savą funkciją, savą akimirką. Taip pat tas serialas tobulai inkorporuodavo moksliukiškus ir popkultūros elementus. Šiuos du svarbius elementus broliai Russo sėkmingai taiko ir savo „Marvel“ filmuose. Taip, skalė nepalyginamai didesnė, bet būtent pastarosios žinios ir padeda jiems būti tokiais sėkmingais.
Labai puikiai pasirinkta pati filmo struktūra. Užuot ėjus lengviausiu keliu ir tiesiog suvedus visus herojus į vieną patalpą, pasirinktas gerokai išmintingesnis sprendimas. Begalybės karas yra viena didelė istorija, sudaryta iš kelių mažų istorijų. Tai reiškia, kad visi herojai yra išsibarstę po visą Visatą mažesnėmis grupelėmis ir bando spręsti mažesnes užduotis. Toks modelis labai geras. Filmas neapkrautas, sklandžiai juda pirmyn ir nespėja atsibosti. Tos veikėjų grupelės sudėliotos gal net šiek tiek netikėtai, bet labai vykusiai. Ko gero, pačios smagiausios vietos ir yra tos, kuriose personažai tiesiog bendrauja.
„Du Kine“ archyvas
Visos tos siužetinės linijos yra reikalingos ir svarbios bendram filmo progresui. Jos kaip kojos, ant kurio laikosi stalas. Vieną išimtum ir anas, jeigu ir nesugriūtų, tai bent deformuotųsi. Visgi jeigu reikėtų išskirti vieną pagrindinę, tai, gal net kiek netikėtai, reikėtų įvardinti priklausančią Tanosui. Būtent jis yra pagrindinis filmo herojus. Na, antiherojus. Būtent jam skiriama bene daugiausiai laiko. Ir tai puiku. Dažniausiai pasitaikantis skundas dėl „Marvel“ filmų – silpni, neįdomus blogiečiai. Tanoso tuo neapkaltinsi. Tai labai charizmatiška, bauginanti, bet sykiu ir jautri kompiuteriu sugeneruota pabaisa, kurią absoliučiai supranti, o vietomis net ir palaikai. Jo ir gaila, ir ant jo pikta. Keistas jausmas taip kalbėti apie violetinį milžiną, bet yra kaip yra. Jį suvaidinęs (įgarsinęs?) Joshas Brolinas iš tiesų atlieka puikų darbą.
Begalybės karas, nieko keisto, yra vienas brangiausių filmų istorijoje, bet, skirtingai nuo tos pačios nelaimingosios „Teisingumo lygos“, čia gali matyti, kur buvo išleisti visi tie pinigai. Aktoriai charizmatiški, scenų dizainas puikus. CGI, be abejo, daugybė, bet ji kokybiška, nekrentanti į akis. Geras CGI juk toks ir turi būti – nepastebimas. Šiame filme iš tikrųjų dažnai pamiršti tą armiją grafinių dizainerių, kurie dirbo. Siužetas ir veikėjai paprasčiausiai įtraukia labiau. Jie maloniai netikėti, išmoningi. Labai sunku tokiame gigante išvengti klišių, standartų. Broliams Russo tai labai dažnai pavyksta. Žinoma, ne visada. Tačiau tikrai labai dažnai.
Aišku, Begalybės karas tikrai nėra tobulas. Viena vertus, jis yra šiek tiek per ilgas. Nesupraskite klaidingai, jis tikrai nėra nuobodus, bet kažkuriuo metu pagauni save galvojantį, kad jau ilgai čia sėdi, o filmas dar, regis, tolokai nuo atomazgos. Gal paaukojus penkiolika minučių to jausmo nebūtų. Kita vertus, ką išimti? Viskas juk atrodo reikalinga. Jeigu manęs paklaustumėte, tai būtų buvę galima šiek tiek apkarpyti veiksmo scenas. Ar tikrai jų reikia tokių ilgų? Nors šituos žodžius juk rašo senbernis, kuris jau nebelabai toleruoja daug garso ir šviesų, tai nepriimkite to už gryną pinigą. Gal veiksmas jums kaip tik labai patiks. Juo labiau, kad ir toms scenoms netrūksta išmonės.
Žodžiu, suprantu, kad šiaip jau nelabai madinga kažką mėgti. Ypač tokius nerimtus filmus. Žmonėms maloniau proaktyviai ieškoti trūkumų. Reikia juk kažkaip validuoti tai, kad būdamas suaugusiu mėgaujiesi tokiomis kvailybėmis. Tačiau man Begalybės karas labai patiko ir aš jį ilgai geru žodžiu minėsiu. Žinoma, jeigu su „Marvel“ turite mažai patirties, geriau jį aplenkite. Vis tiek nelabai ką suprasite. Tačiau tokius filmus mėgstantiems, tai bus didžiulis malonumas, dėl kurio visiškai neverta jaustis kaltais.
Filmo anonsas: