Kiberpankas (cyberpunk) – jokia naujovė kino ekranuose. Kai kurie kūriniai taip stipriai įsišakniję į mūsų kultūrą ir kasdienį gyvenimą, jog net nemačiusieji „Matricos“ užsimins apie gličus joje ar tam tikros spalvos piliulių pasirinkimą. Be to, kiberpanko filmai vis atnaujinami, išbandant ne tik naujus pasakojimo būdus, bet ir iš naujo gyvenimui prikeliant žinomiausius filmus. Prieš kelerius metus pasirodė žanro klasikos tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017), o praėjusių metų pabaigoje ir dar viena „Matricos“ serijos dalis – „Matrica. Prisikėlimas“ (The Matrix Resurrections, 2021).
Prasidėjęs Šaltojo karo metu, kiberpanko kinas referavo tiek į šalia egzistuojančius autoritarinius režimus, tiek ir į su naujausiomis technologijomis susijusias baimes ir nerimą. Tuo metu pasaulyje dar tik kūrėsi internetas (oficialus jo gimtadienis 1983 m.), atsirado pirmieji asmeniniai kompiuteriai.
Technologijos neramino. Ateitis atrodė pakankamai nihilistiška. Filmuose dominuojantis neonas – spalvingas ir ryškus bei pabrėžiantis visiškai kitokią visuomenę nei žibanti aplinka: nelaimingą ir susvetimėjusią, niūrią ir pilką. Nors ir ne visais atvejais, distopinis kiberpanko pasaulis tokiu tampa dėl per didelės (valdžios) kontrolės ir totalitarinio režimo.
Žanro pradžia
Kiberpanko filmai suklestėjo 8-ajame dešimtmetyje. Žymiausias iš pirmųjų neabejotinai yra „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1984), pastatytas pagal Philipo K. Dicko knygą „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“. Filme pasakojama apie distopinį ateities (2019 m.) pasaulį: tam, kad galėtų kolonizuoti naujas erdves kosmose, bioinžinerinė „Tyrell“ korporacija pradėjo gaminti replikantus – androidus, dirbtinius žmones. Grupelė įkalintų replikantų pabėga į Žemę, todėl korporacija įsako juos likviduoti. Šiai misijai paskiriamas buvęs policininkas Rikas Dekardas. Tačiau ar replikantai tikrai pavojingi žmonijai?
Išmintingai panaudojus praktinius efektus, filmas vizualiai keri ir šiomis dienomis. Vis tik tai ir pakankamai lėto tempo, filosofinio pobūdžio temas nagrinėjantis kūrinys. Žvelgiant iš transhumanizmo perspektyvos, pirmiausiai kyla klausimai apie žmogaus ir kiborgo santykį. Kuo skiriasi sukurtas žmogus nuo gimusio, jeigu jis turi laisvę veikti, jausmus ir moralinį kompasą? Kodėl vieni „žmonės“ yra geresni už kitus ir diktuoja šias skirties taisykles?
Nors iš pradžių „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ atrodo kaip standartinė istorija tarp geriečio (Dekardo) ir blogiečio/pabaisos (atvykėlių replikantų), žiūrovai greitai supažindinami su kita veikėja replikante, parodant jos atpažinimo procedūrą. Replikantai išoriškai nesiskiria nuo žmonių ir juos „atskirti“ gali tik patyrę profesionalai po įkyraus klausinėjimo ir kūno mikrojudesių reakcijos. Pati veikėja nė nesupranta, jog yra replikantė, be to, nekelia jokio pavojaus kitiems.
Ilgainiui tikruoju tamsaus pasaulio ir pavojaus šaltiniu tampa „Tyrell“ korporacija. Būtent ji sudarinėja socialinės hierarchijos laiptelius ir sprendžia tolimesnį replikantų gyvenimą ar net jo trukmę. Be to, korporacija kelia didelę biomedicininę baimę ir nerimą: sukūrimo metu replikantams implantuojami kitų žmonių prisiminimai. Tai kelia paranoją tiek dėl intervencijos į žmogaus kūną, tiek dėl savasties netikrumo būsenos: gal kiekvienas iš mūsų esame replikantai?
Žinoma, tai mokslinės fantastikos kūrinys, analizuojantis būtent fantastinį – atminties transplantavimo – elementą, tačiau pagrindinė baimė išlieka ta pati: kas ir kokiu būdu kontroliuos žmogaus kūną bei nustatinės, kas yra žmogus?
Už dar poros metų po „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pasirodė „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990). Nors tai buvo vienas brangiausiai kainavusių pastatyti filmų tuo metu, „Viską atsiminti“ nepaliko didelio įspūdžio kritikams ir žiūrovams. Filmas buvo kritikuojamas dėl per daug žiaurių smurto ir seksistinių scenų. Vis tik galiausiai juosta užsitarnavo kultinio filmo etiketę ir vis dar yra plačiai žiūrima.
Šiame filme (pastatytame taip pat pagal Philipo K. Dicko kūrinį) pasakojama apie darbininką Dagas Kvaidas, kuris užsimano išbandyti naują pramogą, – kelionę į Marsą. Žmonija jau gali nuvykti į Marsą, ir gana lengvai, tačiau Kvadas nori išbandyti paprastesnę ir pigesnę atostogų versiją – jam bus implantuojamas tokių atostogų prisiminimas, kol jis keliolika minučių pasėdės/pagulės gydytojų kabinete. Tačiau ši pramoga sujudina tikruosius Kvado prisiminimus. Galiausiai paaiškėja, jog jis yra Marso slaptasis agentas, siekęs sustabdyti diktatoriaus režimą.
Kitaip tariant, ir šiame filme dominuoja savasties bei intervencijos į žmogaus kūną problema bei tam tikros socialinės grupės užgožimas. Nors filme yra nemažai paprastų, linksmų veiksmo scenų, už jų, kaip ir kai kuriuose kituose režisieriaus Paulo Verhoeveno kūriniuose, slepiasi neapykanta tironijai. Kitaip nei „Bėgančiame skustuvo ašmenimis“, Marso gyventojai nuo Žemiečių skiriasi fiziškai: jie nukentėję ir mutavę dėl korporacijos sukeltos oro taršos. Tačiau tai tampa tik dar viena paskata jų niekinimui.
Tūkstantmečio perkrova
Didžiausias žanro pasisekimas įvyko prieš pat naująjį tūkstantmetį. Užbūręs tiek kritikus, tiek žiūrovus, kino sales pasiekė filmas „Matrica“. Net ir dabar jis neretai laikomas geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos filmu. Plačiai pristatinėti siužeto nė nebūtina: herojus Neo sužino, jog žmonija yra įkalinta matricoje – simuliuotoje realybėje. Fiziniai žmonių kūnai patalpinti erdvėje ir naudojami energijai išgauti. Žmonės savotiškai „sapnuoja“ realybę ir gyvena joje. Neo prisijungia prie maištininkų, norėdamas išgelbėti žmoniją.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog „Matrica“ taip pat kalba apie techninę totalinę kontrolę ar žmonių pasyvumo pavojų. Įdomu ir tai, jog pirmuoju išsilaisvinimu iš kontrolės gniaužtų tampa tuo metu sąlyginai naujosios technologijos: Neo yra programuotojas ir hakeris, su žodžiu „matrica“ pirmiausia susiduriantis internete. Kaip ir „Bėgančiame skustuvo ašmenimis“ ar „Viską prisiminti“, „Matricoje“ taip pat išnaudojami žmonių kūnai, jiems to net nežinant. Kontrolė yra masinė.
Ilgus metus atrodė, jog „Matrica“ yra būtent tokia istorija, nors kai kurie žiūrovai įžiūrėjo translytiškumo aliuzijų. Raudona piliulė priminė lytį keičiančių žmonių geriamų hormonų piliulių spalvą, o filme apibūdinamas jausmas matricoje – kažkas fundamentaliai ne taip, lyg skeveldra mintyse – kaip translyčio žmogaus mintys ir abejonės. Gerokai po filmo pasirodymo abi Wachovski seserys pakeitė lytį. Prieš porą metų režisierės patvirtino, jog viena pagrindinių „Matricos“ temų yra translytiškumas ir translyčio žmogaus būsena tradiciniame pasaulyje.
Šios idėjos sugrąžina „Matricą“ iš „distopinio, bet fantastinio“ pasaulio į mums gerai suprantamą ir įprastą realybę, kurioje kontrolė ir įtampa siejama ne su paslaptingomis korporacijomis, bet su socialinėmis normomis.
O kas toliau?
Prieš porą metų kine pasirodė „Bėgantis skustuvo ašmenimis: 2049“ – originalo tęsinys. Filme pareigūnas replikantas K dirba likvidatoriumi: žudo neklusnius replikantus. Praėjus 30 metų po pirmojo filmo įvykių (ir 35-iems realiems mūsų metams), replikantai vis dar stovi ant žemesnio socialinės hierarchijos laiptelio. Netikėtai paaiškėja, jog viena replikantė pagimdė. K liepiama surasti kūdikį ir jį nužudyti – antraip gali kilti karas tarp žmonių ir replikantų.
Kitaip tariant, naujame „Bėgančiame skustuvo ašmenimis: 2049“ pristatoma nauja istorija, užduodant tuos pačius klausimus: kas yra žmogus, o kas – mašina? Kas yra kiborgas? Bei šiuo metu populiarus išgąstis: kaip jie dauginasi ir ar nepražudys mūsų visų?; ar klausimai dėl reprodukcinių žmogaus teisių.
Režisierius Denisas Villeneuve‘as nesiekia moralizuoti ar įtikinėti žiūrovų. Naujame „Bėgančiame skustuvo ašmenimis: 2049“ tik dar sykį atkartojamos baimės dėl žmogaus suvaržymo ir kontrolės, į pažeidžiamas grupes įtraukiant pakankamai platų spektrą.
Laikai pasikeitė, Šaltasis karas baigėsi, o baimių dėl interneto pavojaus yra turbūt tiek pat, kiek ir jo keliamų džiaugsmų. Ir vis tik, kiberpanko filmai ne tik išlieka žiūrimi ir populiarūs, bet ir pasakoja panašias istorijas, kalbėdami apie kontroliuojantį, piktavališką terorą.
Jis kyla ne savaime iš technologijų, o yra atviras visiems šaltiniams: valdžiai, bioinžineriniams verslams, socialinėms normoms. Viso to fone skleidžiasi viltis ir pasipriešinimas totaliai kontrolei: filmai neretai pasibaigia laimingai dėl maištaujančių pagrindinių herojų. Įdomiausia tai, jog šie herojai dažnai patys peržengia tradiciškai suvokiamo žmogaus ribas ir atsiduria transhumanizmo pusėje: tai ir kiborgai, replikantai, ir gyvenantys kitame pasaulyje ar kitokioje socialinėje tikrovėje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
