fbpx
Kino istorija

Kinas tarpukario Lietuvoje (II) – Antanas Smetona kino teatre

Prezidentas Antanas Smetona Biržuose, 1927 m.- Biržų krašto muziejus Sėla, Fotografas Petras Ločeris

Nors Pirmoji Lietuvos respublika gyvavo 22-ejus metus, bet per tą laiką šalis turėjo tik tris prezidentus – Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį ir Kazį Grinių. Tačiau tik vieno jų – Antano Smetonos – vardas  yra siejamas su viso tarpukario Lietuvos laikotarpio istorija ir neretai net tampa šio laikotarpi sinonimu – Smetonos Lietuva.

Nenuostabu – juk šitas prezidentas buvo tiek pirmasis (1919-1920), tiek paskutinis (1926-1940) Pirmosios Lietuvos Respublikos vadovas. Po 1926 gruodžio 17-ąją įvykusio karininkų perversmo, nuvertus demokratinių pažiūrų prezidentą Kazį Grinių, tautininkas Antanas Smetona ilgam įsitvirtino už šalies vairo, o galiausiai net pasiskelbė Tautos vadu. Šis, keturiolika metų trukęs, laikotarpis istorikų vadinamas „aksomine diktatūra“.

Diktatoriams įprastai rūpi visos jų valdomų žmonių gyvenimo sritys, kinas neturėtų būti išimtis. Tačiau pirmosios Antano Smetonos kadencijos metu, 1919-1920, kino kamera Lietuvoje buvo vis dar retas svečias. Net nežinia, ar pirmosios savo kadencijos metu prezidentas buvo užfiksuotas kino juostoje. Anksčiausias išlikęs žinomas jo atvaizdas kine filmuotas tik 1923-aisiais Klaipėdoje, po sėkmingo sukilimo, prijungusio kraštą prie Lietuvos. Plati Klaipėdos sukilimo kronika buvo parengta britų operatorių, o vėliau sėkmingai rodyta Lietuvoje (žiūrėti kroniką).

Aleksandras Stulginskis prieš kino kamerą rodėsi jau savo kadencijos metu. Maždaug 1922-aisias Lietuvoje pradėta reguliariai filmuoti pirmoji lietuviška kino kronika, jos operatorius – iš Rusijos pabėgęs carinės armijos karininkas Feognijus Dunajevas. Veikiausiai joje bus užfiksuotas ir prezidento veidas. Deja, iš šios kronikos nelabai kas liko ir žinoma apie ją nedaug. Pareigas einančio Aleksandro Stulginskio atvaizdas išliko į Lietuvą atvykusių JAV lietuvių kurtose kronikose ar užsienio operatorių darbuose (anksčiausia žinoma kronika). Tuo metu šalyje vis plačiau pradėta galvoti apie vietinės kino produkcijos kūrimą, o įvairiausių kino kompanijų „sprogimas“ įvyko beveik tuo pačiu metu, kaip ir demokratinį eksperimentą baigęs 1926-ųjų gruodžio perversmas.

Prezidentas Aleksandras Stulginskis, 1924 m. – Kauno IX forto muziejus, Nežinomas autorius

Štai 1926 spalio 28 d. pasirodė pirmoji naujai susikūrusios bendrovės „Lietfim“ kino kronika. Joje veikiausiai paskutinį kartą kino juostoje užfiksuotas prezidento pareigas einantis Kazys Grinius. Beveik perversmo metu, 1926-ųjų gruodį, buvo įkurta ir kita bendrovė kino filmams kurti – „Akis“ (ją įkūrė tas pats F. Dunajevas).

Panašiu metu Lietuvoje kūrėsi ir įvairiausios kino aktorių mokyklos bei kitokios su filmais susijusios įmonės. Tad 1927 balandį laikraščio „Lietuvis“ žurnalistas jau kalbėjo apie šalyje siausiančią „Kino epidemiją“,  kai įvairios kino bendrovės šalyje pradėjo „<…> dygti viena po kitos kaip grybai po lietaus“. Tiesa, autorius gana skeptiškai vertino jų galimybes: „Kam nėra paslaptis, kas yra kino-studijos ir kaip jose prie darbo einama, tas, be abejo, sutiks, kad kol kas dar nematyti mažiausios mūsuose progos filmoms gaminti.“

Tai nebuvo melas – pasaulinio garso kino aktoriais padaryti lietuvaičius žadėjusios kino mokyklos iš tiesų retai pasižymėjo profesionalumu ir buvo labiau skirtos pinigams iš naivių jaunuolių išvilioti, nei tikriems aktoriams rengti. Kai kurios jų vos po pusmečio būdavo uždaromos kaip visai nerimtos įstaigos. Tačiau net jų atsiradimas ir visuomenės susidomėjimas jomis (ką jau kalbėti apie kino kronikas kino teatruose, demonstruojančias filmų kūrimo bendroves) demonstravo trečiojo dešimtmečio viduryje šalyje subrendusį norą ir galimybes veikti kino srityje. 

Negalima griežtai teigti, jog Antanas Smetona nepasinaudojo šių galimybių sukurtais vaisias. Po įvykusio perversmo, 1927-aisias, Antanas Smetona susiruošė į plačią kelionę po Lietuvą, kurios metu ramino ir savo apsilankymu pamalonino daugelio Lietuvos provincijos miestų ir miestelių gyventojus. Tai pirmoji, po perversmo, prezidento įvykdyta platesnė propagandinė kampanija.

Prezidentas Kazys Grinius, 1926 m. – Vytauto Didžiojo karo muziejus, Nežinomas autorius

Ne vieną to meto prezidento išvyką į provinciją lydėdavo ir kino kamera, o vėliau rodomi jos užfiksuoti vaizdai leisdavo dar plačiau paskleisti žinią, jog naujasis prezidentas, o su juo ramybė ir tvarka, jau yra čia. Prezidento kelionių vaizdai buvo inkorporuoti ir į bendrovės „Akis“ sukurtą JAV lietuviams skirtą kino kroniką, keli šių kelionių siužetai išliko ir šiandien (žiūrėti).

Papozuodavo prezidentas ir iš JAV atvykusiems lietuvių operatoriams (pavyzdžiui J. K. Miliaus kronikai), pats save taip pat ne kartą matė kino ekrane – apie jo apsilankymus lietuviškų kronikinių filmų premjerose rašyta spaudoje.  Bėgant metams prezidento atvaizdo kino ekranuose vis daugėjo, štai 1935-aisias Lietuvos kino cenzoriai iš viso tikrino 54-ias vietos gamybos kino kronikas, 20-ies iš jų turiniuose buvo minimas respublikos prezidentas. Taigi jis figūravo mažiausiai kas trečioje šalyje rodytoje lietuviškoje kino kronikoje.

Gana anksti kamera atsirado ir asmeninėje prezidento aplinkoje – 1927 rugsėjo 10 d. Kauno arkikatedroje vykusios Antano Smetonos dukters Marijos ir kavalerijos kapitono Aloyzo Valiušio vestuvės taip pat buvo fiksuojamos kino operatoriaus, nors nepanašu, jog filmuota medžiaga buvo rodyta viešai. Veikiausiai kino juosta buvo skirta šeimos archyvui, to meto Lietuvoje tai buvo brangi ir reta praktika.

Tačiau nepanašu, jog respublikos prezidentas būtų itin palankiai vertinęs patį kiną. Visose viešose prezidento kalbose, kuriose jis mini kino klausimą, pastarasis būdavo peikiamas, nuvertinamas, ar net siūloma jo vengti.  

Valstybės teatro spektaklio GLUŠAS programa, 1925 m. – Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus

Štai 1934-ųjų balandį Valstybės teatre atidaromos Humanistinės savaitės proga skaitytoje paskaitoje „Tautiškas ir valstybiškas auklėjimas“ respublikos prezidentas apgailestavo, jog Lietuvos jaunimas per mažai žavisi menu ir per daug kinu: „Tuo tarpu mūsų moksleiviai ir studentai daugumas nesidomi menu; jie nesigaili pinigų kinematografams, palaikantiems mekanizuotą kultūrą, o šykštūs teatrui. Aibės kinematografų geriausiai tarpsta, o valstybės teatras tegali iždo lėšomis laikytis. Jaunimas turėtų daugiau vertinti meno instaigas, dažniau jas lankyti ir geriau doroti savo estetikos skonį.“

1931-aisias duodamas interviu „Lietuvos aido“ redaktoriui prezidentas įvardino kiną kaip Lietuvoje dirbantį nutautinimo darbą: „Jei mūsų periodinė spauda nesiliaus be kritikos, be saiko, gabenusi iš kitų kraštų idėjas ir jas teikusi savo skaitytojams, tai padidės mums nutautėjimo pavojus. Užusienio invežamos paveikslų filmos, sutraukiančios daug lankytojų, nejučiomis daugumas irgi dirba nutautinimo darbą. Joms padeda spauda“, – teigė prezidentas.

Veikiausiai bodėjimąsi kinu atspindėjo ir gana retos prezidento išvykos į kino teatrą – dažniausiai jos buvo tik pareigos atlikimas, dalyvavimas vieno ar kito filmo premjeroje, vienos ar kitos organizacijos prašymu. Tarp kitų prezidento aplankytų filmų – tik plačiau nugarsėję, visuomenėje šurmulį sukėlę, ar gausiai išreklamuoti kino kūriniai. Tai galėjo būti tiek meniškas, pacifistinis, Didįjį karą smerkiantis prancūzų filmas „Mediniai kryžiai“ („Les croix de bois“, 1932), tiek visiškai pramoginis amerikietiškas „Tarzanas“ („Tarzan the Ape Man“, 1932).

Vytautas Kazimieras Jonynas – Antano Smetonos portretas, 1933 m. – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Labiau kiną mėgo Antano Smetonos žmona – Sofija Smetonine. Su dukra Marija ar draugėmis ji neretai lankydavosi kino teatruose, jų atidarymuose, mėgdavo žiūrėti melodramas, net pokariu prisimindavo kai kuriuos buvusius kino teatrų savininkus ir siųsdavo jiems linkėjimų.

Prezidentas tuo tarpu žavėjosi teatru – ypač opera ir baletu. Jaunystėje, kai mėgėjiškas lietuvių teatras tarnavo kaip lietuvių tautiškumo budintojas, Antanas Smetona ir pats bandė jėgas teatro scenoje. Net ir tapęs prezidentu stengėsi nepraleisti visų teatro premjerų. Štai 1935-ųjų  gegužę per premjeras ir valstybinius renginius net dešimt kartų apsilankė Valstybės teatre. Paradoksalu, jog jei A. Smetona kaltino kiną dirbant nutautinimo darbą šalyje, tai A. Smetonos kritikai jam primindavo, jog šis taip pat pirmenybę teikė tarptautiniam baletui, o ne „lietuviškai-tautinei kultūrai“. Tokie kaltinimai turėjo pagrindo.

Istoriko Alfonso Eidinto skaičiavimais „Kauno Valstybės teatro išlaikymas 1939 m. kainavo 1 834 000 litų, o vien pirmoji balerina Nemčinova gaudavo per mėnesį apie 5000 litų. Tad jos metinis atlyginimas, padidinus 1939 m. Lituanistikos instituto išlaidų sąmatą iki 204 000 litų, sudarė 29% visų lietuvių kultūrai skirtų sumų“.

Teatras Antano Smetonos Lietuvoje buvo vienintelė kultūros raiškos forma, sulaukusi ypatingo valstybės dėmesio. Savo svarba jis prilygo nebent švietimo tinklui. Valstybės teatrui skiriamos lėšos neretai viršydavo, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos metinį biudžetą. Tokia padėtimi buvo nepatenkintas Antano Smetonos svainis, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, priekaištavęs prezidentui dėl tokių didelių išlaidų teatrui, bet šis į priekaištus nekreipė dėmesio…

Prezidentas Antanas Smetona, 1927 m. – Alytaus kraštotyros muziejus, Nežinomas fotografas

Tuo tarpu kinas nebuvo užmirštas, tačiau visi su kinu susiję įstatymai visų pirma siekė riboti, apmokestinti, drausti, o ne remti kino filmų kūrimą. Kinas turėjo apsieiti be rimtesnės valstybės paramos ir pagalbos, juk „Aibės kinematografų geriausiai tarpsta, o valstybės teatras tegali iždo lėšomis laikytis“.

Dalinis kino srities apleidimas vedė ir į gana kurioziškas situacijas. Štai 1937 pabaigoje Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentas užsimojo pagaminti filmą Lietuvos dvidešimtmečio jubiliejui paminėti. Į filmą turėjo būti įdėti ir kadrai iš Švietimo ministerijos užsakyto, 1934-aisias režisieriaus Petro Babicko kurto filmo „Tautos vado sukaktuvės“, skirto Antano Smetonos 60-mečio jubiliejui. Tačiau nuvežus filmą į Berlyną paaiškėjo, jog „<…> p. Prezidento filma pasirodė dėl netinkamo laikymo perdžiūvusi ir susitraukusi ir todėl nebetinkama įjungti į bendrą filmą“.

Šis, vos per kelis metus susitraukęs ir nebenaudojamu virtęs Antano Smetonos atvaizdas kino juostoje tapo paskata Švietimo ministerijai aktyviau imtis kino juostose užfiksuotos Lietuvos istorijos konservavimo ir saugojimo darbų – atlikti savo turimų juostų inventorizaciją, kviesti operatorius perduoti ar parduoti svarbius Lietuvos istorijos vaizdus valstybei. Tai buvo sveikintina iniciatyva, nors ir gerokai pavėluota, daugelį senų kino kronikų Lietuvoje dirbę operatoriai jau buvo pardavę… lako gamintojams perdirbti. Ironiška, jog tam, kad Lietuvoje būtų susirūpinta kino dokumentų saugojimu, juose turėjo „žūti“ pats respublikos prezidentas.

Visgi Antano Smetonos požiūris į kiną nebuvo unikalus, nemaža dalimi jį lėmė gyvenamoji aplinka. Todėl kitame ciklo straipsnyje pabandysime atsakyti į klausimą – ar kinas tarpukario Lietuvoje buvo laikomas menu?

Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą

Komentarai