„Rimtoji mūsų spauda apie kino lig šiol drovisi rašyti. Jeigu rašo, tai vien piktindamos dėl jo nepadorumų, arba ieškodama, kokiems čia praktiškiems tikslams būtų galima jis išnaudoti. Tuo tarpu užsieniuose Kino problema jau yra tapusi rimta estetinės plotmės meno problema ir rimti žurnalai skiria Kino – apžvalgai ilgas rubrikas“, – 1927 m. kovą rašyta rimtame kultūros žurnale „Židinys“. Tačiau žurnalas, pasiskundęs publikacijų apie kiną trūkumu, pats sėkmingai apie jį pamiršo, ir artimiausius metus apie kiną daugiau nieko neberašė…
1927-aisias publikacijos apie kiną Lietuvos spaudoje dar buvo itin retos. Čia reguliariai spausdinti tik geresnių (laikinosios) sostinės kino teatrų repertuarai. Kinas tuo tarpu rasdavo vietos tik skurdžiose kronikų žinutėse ar bulvarinių laikraščių puslapiuose (pavyzdžiui, pirmajame lietuviškame erotiniame žurnale „Aistros“ dažnai atsirasdavo vietos žymių to meto aktorių portretams).
Rimtesnis dėmesys kinui skirtas tik išskirtiniais atvejais – atsidarius naujam kino teatrui; pasirodžius kokiam skandalingam filmui (pavyzdžiui, sovietiniam „Šarvuotis Potiomkinas“); ar kam nors pareiškus, jog kiekvieno kino seanso pradžioje turi būti rodoma lietuviška kronika (daug kam tai atrodė stačiai neįmanoma!). Kad ir kaip būtų keista, geriau rašyti apie kiną sekėsi lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių spaudoje…. Tačiau tai buvo vieno asmens nuopelnas.
Nuo 1927-ųjų mieste leistoje lenkų spaudoje straipsnius apie kiną ir filmų recenzijas lenkų kalba pradėjo skelbti tuo metu dar moksleivis Vytautas Kazimieras Alseika (1912-2002), o nuo 1928-ųjų vidurio autorius savo tėvo, daktaro Danieliaus Alseikos (1881-1936), įkurto žurnalo „Vilniaus šviesa“ skiltyje „Margumynai“ jau reguliariai skelbė filmų recenzijas ir lietuvių kalba. Tuo metu Kaune to dar nebuvo. Visgi ir kauniečiai netrukus sulaukė panašaus malonumo. Autoriui persikėlus į Kauną, 1931-ųjų spalio 23 d. mieste buvo išleistas pirmasis pirmojo lietuviško kino žurnalo „Kino naujienos“ (1931-1932) numeris.
Devyniolikmečio jaunuolio redaguojamo kino žurnalo leidyba, be abejo, buvo rizikinga avantiūra. Kadangi pats dar buvo nepilnametis (tuo metu pilnametystės amžius Lietuvoje buvo 21 metai), Vytautas Alseika oficialiai negalėjo leisti ir redaguoti savo leidinio – žurnalo leidėju pasirašinėjo jo giminaitė D. Janulaitytė. Nors žurnalas turėjo eiti kartą per savaitę, tačiau tokiu periodiškumu pasirodė tik pirmi du numeriai. Greitai buvo suprasta, jog net išpardavus visą 50 centų kainavusio žurnalo tiražą (1000 kopijų), nepavyks padengti leidybos išlaidų, o Lietuvoje pavykdavo parduoti viso labo apie pusę atspausdintų žurnalo kopijų. Visgi nebuvo pasiduota be kovos – iki 1932 m. gegužės pabaigos išleisti 27 žurnalo numeriai, tada jo leidimas nutrauktas. Žurnalą dar nesėkmingai bandyta atkurti 1932 m. gruodį (pasirodė 2 numeriai), ir vėliau pavadinimu „Kinas“ 1934-1935 m. (pasirodė 4 numeriai).
Nors pirmasis lietuviškas kino žurnalas nebuvo ilgaamžis, o jo leidėjas dar ilgai kapanojosi iš skolų, tačiau žurnalo leidyba nenuėjo veltui. Be bulvarinio lygio publikacijų apie kino žvaigždes ir jų gyvenimą, žurnale taip pat atsirado vietos rimtesnėms diskusijoms apie lietuvių kinematografijos galimybes; šalyje rodomų filmų repertuarą; Lietuvos miesto ir provincijos kino teatrų būklę. Žurnalas gana svariai prisidėjo prie kino edukacijos šalyje: „Neik į kino, kol neperskaitysi mūsų recenzijų“ – skelbė šūkiai žurnale. Būtent po šio žurnalo atsiradimo, didžiuosiuose šalies laikraščiuose ėmė rastis reguliarios rubrikos skirtos kinui.
1932 m. vasarį reguliarią skiltį „Ekranas“ savo puslapiuose pradėjo spausdinti katalikų laikraštis „Rytas“; tų pačių metų rugsėjį reguliari skiltis „Kino menas“ atsiranda kultūros žurnale „Naujoji Romuva“; nuo 1933-ųjų vasario „Kino mėgėjų trečiadienis“ vedamas laikraštyje „Dienos naujienos“; 1933-ųjų spalį reguliari rubrika „Ekranas“ pradedama publikuoti „Lietuvos žiniose“ ir t.t. Tiesa, valstybės oficiozas, „Lietuvos aidas“ reguliarią skiltį „Ekranas“ pradeda rengti tik 1935-aisiais, nors jau nuo 1933 m. daugiau dėmesio skyrė kinui ir kartas nuo karto pateikdavo filmų recenzijų.
Neretos šių rubrikų redaktoriumi buvo tas pats Vytautas Alseika, ar kiti žurnalo „Kino naujienos“ bendradarbiai. Lietuvoje pradėjo formuotis pirmieji kino kritikos daigai – kai kino teatruose dar teberodomi filmai, jie jau buvo aptariami laikraščių puslapiuose ir rekomenduojami (arba ne!) jo skaitytojams. Prie didžiųjų šalies leidinių dėjosi ir mažesni žurnalai ar rajoniniai leidiniai, tad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau buvo sunku rasti griežtai nespecializuotą leidinį, kuris retkarčiais vis neišskirtų dalies savo puslapio kino klausimams aptarti.
Publikacijas apie kiną spaudoje taip pat papildė kelios lietuvių kalba išleistos kino klausimams skirtos knygos. Pirmoji jų, kaip minėjome praeitame ciklo straipsnyje, buvo 1928-aisiais Marijampolėje išleista Vytauto Kurnatausko „Kinematografijos menas“. Pirmosios lietuviškos knygos apie kiną autorius Vytauto Kurnatauskas (1897-1970) tuo metu studijavo Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos fakultete, vėliau buvo evangelikų-reformatorių pastoriumi Biržuose, dvasininko kelią tęsė pasitraukęs į Vakarus. Tačiau ne ką mažiau jį domino ir kino pasaulis. Jis buvo pirmosios kino aktorių mokyklos Lietuvoje dėstytojas (1926), knygos pratarmėje teigė 1927-aisiais praktikavęsis kino srityje Paryžiuje.
Knygoje „Kinematografijos menas“ autorius skaitytojams taip pat dalino patarimus, kurios aktorių ar kino specialistų mokyklos Europoje yra vertesnės dėmesio ir kodėl. Tačiau nedidelėje (56 puslapiai), bet gausiai iliustruotoje (24 iliustracijos) knygelėje aptarta ir daug kitų temą: kino istorija, kino filmų kelias į kino teatrus, skirtingos kiną liečiančios profesijos, bei daugybė techninių klausimų. Tad nenuostabu, jog nė viena šių temų nebuvo išnagrinėta giliau…
„Tiek daug užsibrėžus, aišku, autoriui nepavyko nė vieno paliesto dalyko plačiau nušviesti. Ypač, kad imtasi aiškinti grynai techniški dalykai, su kino kūryba visai nesurišti. Aiškinta net prizmių židiniai, achromatizmo ir aberacijos reiškiniai!.. Gi apie patį vaidinimą, visokiausius triukus ir regėjimo iliuzijų sudarymą labai mažai tepasakyta. Todėl bendrai galima sakyti, kad daug apžiota, bet mažai nukąsta“, – teigė pirmosios lietuviškos knygos apie kiną recenzentai.
Kita, jau labiau specializuota, kino technikai skirta knygelė Lietuvoje pasirodė 1931-ųjų vasarą. Tai kino teatro savininko, Lietuvos kinematografininkų sąjungos (kuri ir išleido knygelę) sekretoriaus Leono Žurausko (1904-1966) veikalas „Garsinė kinematografija. Josios atsiradimo istorija ir šių dienų technika“.
80-ies puslapių knygą lydėjo 22 iliustracijos ir daugybė reklaminių skelbimų. Autorius pripažino, jog stengėsi „<…> būti suprantamas visiems, todėl daugiau, negu, gal būt, reikėtų, kreipiau dėmesio į fizinę klausumo aiškinamąją dalį“. Visgi „[n]enorėdamas nutolti nuo temos, aš čia neaiškinau elementarinių kino technikos dėsnių. Manau, jog šios knygelės skaitytojai jau turės šiokį tokį supratimą apie kinematografą. Šiuo atveju galėčiau rekomenduoti vienintelę „Dirvos“ B-vės išleistą V. Kurnatausko knygelę – „Kinematografijos menas“.“ Pats Leonas Žurauskas taip pat nevengė pripažinti, jog savo veikalą didžia dalimi „nusirašė“ nuo Sovietų Rusijoje publikuotų kino technikai skirtų veikalų.
L. Žurausko knyga buvo skirta techniniams kino klausimams, tačiau ji skatino ir pokyčius visuomenėje. Sekdamas kalbininku, Jono Jablonskio mokiniu, Chackeliu Lemchenu (1904-2001) autorius atsisakė knygoje naudoti to meto Lietuvoje paplitusį žodį „filma“ kaip kalbinį nesusipratimą ir naudojo šiandieninę jo formą – „filmas“: „Šia proga kyla klausimas, kuriems galams paskutiniu laiku mūsų laikraščiai pradėjo vartoti vietoj jau keliolika metų vartojamos „filmos“ formą „filmas“, – keli mėnesiai po knygos pasirodymo skundėsi valstybės oficiozas „Lietuvos aidas“.
Be šių leidinių kinas tarpukario Lietuvoje taip pat populiarintas pramoginiais leidiniais. Štai 1930-aisiais serijoje „Meilės romanų biblioteka“ pasirodė beletrizuota žymaus to meto aktoriaus Rudolpho Valentino (1895-1926) biografija „Rudolfo Valentino gyvenimas ir meilė“ (3000 kopijų, kaina – 2,5 lt); 1932-aisias išleista komiko Haroldo Lloydo (1893-1971) autobiografinė knygelė „Paskutinė mano knyga“; tais pačiais metais pasirodė leidinys „Filmų žvaigždės“, kuriame aptartos daugelis Holivudo ir Vokietijos aktorių ir pan.
Tarp paauglių buvo populiaru rinkti kino aktorių fotografijas, kurias buvo galima įsigyti pašto skyriuose ar spaudos kioskuose, 1935-aisiais net išleistas „Kino kalendorius“. Deja, panašu, jog nė viena jo kopija neišliko iki šių dienų.
Galiausiai 1937-aisias net buvo apgintas pirmasis mokslo darbas apie kiną. Tas pats Vytautas Alseika Vytauto Didžiojo Universiteto Teisės Fakultete vadovaujant profesoriui Vaclovui Biržiškai paruošė diplominį darbą „Filmų priežiūra Lietuvoje“. Darbe jis aptarė kino filmų cenzūros Lietuvoje istoriją, teisinį reglamentavimą, lygino ją su užsienio pavyzdžiais. 1938-aisiais diplominis darbas buvo išleistas atskira knyga. Pasirodo, kinas galėjo būti įdomus ne tik meniniu, bet ir moksliniu požiūriu.
Kinui skverbiantis į spaudos puslapius, jis taip pat pradėjo užkariauti ir žmonių vaizduotę. Kitame ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ straipsnyje pažvelgsime, kaip kinas atsispindėjo tarpukario Lietuvos literatūrinėje vaizduotėje.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos kino centro paramą
