1908-ųjų vasarą Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai turėjo ko sunerimti. Kažkokie svetimšaliai Katedros aikštėje, pasistatę neaiškų aparatą, juo taikėsi į žmones ir miesto įžymybes. Netrukus vilniečiai laikraščiuose skaitė: „Greitai reikia laukti demonstruojamų paveikslų, kurie nutraukti mūsų mieste. Šiuo metu pas mus vieši keli Paryžiaus fotografai, kuriuos čionai komandiravo „Brolių Pathé“ firma, kad jie nutrauktų įdomiausius Vilniaus vaizdus.“ Tokios tad negausios išlikusios žinios apie pirmąjį žinomą kino operatorių filmavimą Lietuvoje.
Netrukus už kino kameros objektyvo stos ir patys lietuviai, štai Vladislovas Starevičius 1909-aisiais sukurs pirmąjį dokumentinį filmą apie Kauną „Virš Nemuno“, vėliau autorius išgarsės kaip vienas lėlinės animacijos kine pradininkų, tęs kino animatoriaus karjerą Maskvoje ir Paryžiuje. Visgi iš užjūrio atklydę kino operatoriai dar ilgai išliks svarbūs Lietuvoje, o ypač – užsienio lietuviai, atvykdavę į gimtąjį kraštą filmuoti vaizdų, jog vėliau juos galėtų rodyti tiems emigravusiems lietuviams, kurie į Lietuvą atvykti neturėjo galimybės.
Pirmasis tokių užsienio lietuvių operatorių buvo Antanas Račiūnas. 1878 metais gimęs gausioje (turėjo 7 brolius ir 2 seseris) šeimoje Sintautų valsčiau Ragožių kaime, sulaukęs septyniolikos jis paliko Lietuvą ir iškeliavo pas dėdę į Brukliną laimės ieškoti. Kurį laiką pasidarbavęs anglių kasyklose rado įdomesnį užsiėmimą – išmoko fotografuoti, o vėliau ir filmuoti. Netgi įsidarbino toje pačioje, tuo metu itin žymioje, brolių Pathé firmoje.
Nuo 1909-ųjų jis atvykdavo į Lietuvą, čia filmuodavo žemės ūkio darbus, šventes, sodiečių gyvenimą. 1909 m. rudenį jau keliavo po JAV lietuvių kolonijas rodydamas jiems Lietuvoje užfiksuotus vaizdus: „<…> apsiėmiau suruošti jiems maršrutą po kolonijas taip, kad jiems būtų pakeliui ir su labai mažomis pertraukom galėtų rodyti parvežtus iš Lietuvos filmus ir nuotraukas“, – prisiminę pirmą lietuviškų filmų kelionę po JAV A. Račiūno bičiulis A. M. Augūnas.
Šiandien veik nežinome Lietuvoje prieš Pirmąjį Pasaulinį karą filmuotų vaizdų – jie arba neišliko, arba dar turi būti atrasti lietuvių tyrėjų, o ir apie tuo metu šalyje dirbusius kino operatorius žinių išliko labai mažai. Tačiau iš užsienio savo ar tėvų gimtinės filmuoti atvykstantys lietuviai šaliai buvo aktualūs ir jai atkūrus nepriklausomybę.
Štai A. Račiūnas 1919-aisiais įkūrė „Lietuvių filmų bendrovę“. Į Lietuvą filmuoti atvykdavo jo bendradarbiai. A. Račiūnas Amerikos lietuviams aktyviai rodė Lietuvoje fiksuotus vaizdus iki pat 1924-ųjų, kol galiausiai metė kinematografijos verslą. Tačiau jo pėdomis iš Amerikos į Lietuvą traukė kiti „filmininkai“.
„Daug kas fotografuoja ir atveža į Ameriką, bet niekas neatveža tokio, kuomi būtų galima užinteresuoti Amerikos lietuvių jaunimą, kad jį pritrauktų prie savo Tėvynės, o ne nubaidytų. Kad tam jaunimui parodyti, jog ir jų tėvų žemėj yra taip pat įvairių kultūringų įstaigų ir viskas taip gražiai tvarkoma, kaip ir senose didelėse valstybėse, kad ne vien purvas, skurdas, tyrai ir t.t. yra, kaip jų tėvai juos yra informavę. // Mes norim paimti vaizdų ant filmų ir stovinčių paveikslų, tiek ir tokių, kad ne tik Amerikos jaunimą supažindinti su jų Tėvyne, bet kad ir kiekvienas svetimšalis pamatęs tuos vaizdus, galėtų pilnai susipažinti su Lietuvos šalimi ir jos kultūra, kad iki šioliai toje srityje dar labai mažai padaryta“, – 1928-ųjų pradžioje, laiške adresuotame ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui, rašė JAV lietuvis, kino operatorius Jonas Kazimieras Milius (pasirašė kaip John K. Milius).
Suprantama, jog Amerikos lietuvis tikėjosi, kad Lietuvos vyriausybė parems jo sumanymą filmuoti Lietuvoje. Juk jis žadėjo užfiksuoti visus svarbesnius šalies kampelius, įstaigas, pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio iškilmes. Teigė turintis kontaktų „National Geographic Society“ ir „Fox“ kino bendrovėje. „Iš čia matoma, kad ne koks siauras „biznis“ norima padaryti. Bet daugiau tautinis ir patriotinis darbas, daug gero reiškiantis mūsų Tautai, kuri tai dar mažai kur yra vaizduojama“, – dėstyta laiške. Galiausiai, laiško pabaigoje pridurta: „P. S. Mes savo darbą užtikrinam ir vietoj čia niekas taip nepadarys.“
Tokių ir panašių prašymų tuo metu netrūko. Paramos filmuoti Lietuvoje valstybės prašė tiek iš užsienio atvykstantys lietuviai, tokie kaip Kazys Lukšys, broliai Motūzos, ar kiti, tiek pirmuosius žingsnius kino srityje žengiantys vietos operatoriai. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jų buvo bent keli.
Dar 1923-aisiais spaudoje skelbta, jog „F. Dunajevas gavo leidimą „Pirmajai Lietuvos Kino-Dirbtuvei“ steigti. L. Gira ir A. Buchovas prisižadėję savo bendradarbiavimu naujai firmai pagaminti tinkamų siužetų“. Operatorius filmavo pirmąją reguliarią lietuvišką kino kroniką, pavadinęs ją „Apžvalga“. Nors, techninė jos kokybė nebuvo gera, tačiau bent pradžioje kino teatrų savininkai ją mielai rodė, tikėdamiesi Lietuvos vaizdais pritraukti daugiau lankytojų.
Matyt, įkvėpti pirmųjų lietuviškų kino kronikų, spaudoje pasigirdo siūlymų privalomai demonstruoti Lietuvos kino kroniką su kiekvienu filmo seansu: „Visame, tur būt, pasaulyj yra tokia tvarka, kad kinematografuose po kiekvieno seanso yra rodoma tos šalies kronika. Vistiek kas: kokie nors įvykiai, reginiai, ar kas nors kita. Trumpa ta kronika esti: 3-4 minutės ir užtenka. Rygoj yra bene 15 kinematografų ir kasdieną kiekviename jų rodoma kas nors latviška. Tas, be abeja, turi didelės pedagoginės reikšmės: įvairaus plauko ir net tautybės piliečiai, vieni dideliu pasigerėjimu, noru studijuoja savo kraštą, kiti gal ir be noro turi daryti. Ar mes neturėtume ko rodyti?“, – 1924 lapkritį spaudoje klausė Petras Ruseckas.
Tačiau tokiems sumanymams prieštaravo kino teatrų savininkai, teigdami, jog Lietuvoje filmuoti vaizdai neduoda pelno, o tik deficitą: „Kinematografų savininkams kronikos gaminimas negali būti privalomas, nes ir kitose valstybėse, kur kinematografai puikiai gyvuoja, yra valdžios šelpiamos tam tikros b-vės, nelyginant mūsų valstybės teatras, kurios, nors ir turėdamos deficito, visgi išgali teikti kinematografams demonstravimui kronikų filmas.“
Tačiau kino filmų kūrybos Lietuvos vyriausybė nebuvo pasiruošusi perdėm finansuoti, tad ir privalomas Lietuvos kino kronikų demonstravimas tuo metu nebuvo įvestas. Bet su laiku šalyje vis daugėjo kino kamerų ir jas valdyti pasiruošusių operatorių.
1926-ųjų spalį naujai įkurta bendrovė „Lietfilm“ visuomenei pateikė pirmuosius savo darbo vaisius: „Buvo parodyta: keli momentai iš kasdienio Valstybės Prezidento gyvenimo; Valstybės Prezidento ir ministerių kabineto narių atsilankymas Šiaulių žemės ūkio parodoj; iš a. a. Petro Vileišio laidotuvių; pabaigoj – kai kurių mūsų pramonės įmonių kino reklama“. Panašiu metu Feognijus Dunajevas su kolegomis įsteigė kino bendrovę „Akis“; dokumentines kino apybraižas filmavo operatoriai I. Goršteinas ir I. Kacas; Lietuvą taip pat tebelankė ir kameromis apsiginklavę užsienio lietuviai.
Dokumentinių kronikų, apžvalgų kiekis vis dar nebuvo didelis, jas dažniau matė tik Kauno gyventojai, tuo tarpu kitur lietuviška kino produkcija buvo gana retas svečias. Štai 1932 balandį žurnale „Kino naujienos“ kaip teigiamas pavyzdys pristatytas kino teatras „Kapitol“ Kaune, kuris jau antrą kartą tais metais demonstravo lietuvišką kino kroniką. Kiti miesto teatrai kviesti sekti jo pėdomis.
Nors kronikų nebuvo daug, tačiau jos jau ne vien džiugino žiūrovus, neretai joms negailėta ir karčių kritikos žodžių. „Pirmiausia tenka paminėti, kad nežiūrint į filmos paskirstymą atskiromis dalimis, visa medžiaga yra labai nesistemingai sutvarkyta. // Gamtos vaizdeliai, p. Prezidento kelionės po Lietuvą, įvairios iškilmės visa tai puikiai gali tilpti kronikoj, bet vistik kuria nors tvarka: kitaip atrodo, kad visa filma lyg tėra tik pripuolamų nuotraukų rinkinys, o ne harmoningas vienetas“, – 1927-aisiais kritikuota pirmoji bendrovės „Akis“ kino apybraiža, kurią bendrovė tikėjosi demonstruoti JAV lietuviams.
Kritikai priekaištavo ne vien dėl techninių juostos trūkumų, montažo, bet ir dėl kronikos turinio. Piktintasi, jog prie gražiųjų Lietuvos vietų nėra nufilmuotos Palangos; jog rodomas Lietuvos futbolininkų pralaimėjimas, neteisingai užrašyti rungtynių rezultatai; o Lietuvos merginos, tai jau visai: „Bet „gražiausį“ įspūdį padarė „Lietuvos mergelės“, norinčios susirašinėti su Amerikos lietuviais. Pirmiausiai, rodos, kad nė viena jų nepasirodė su tautiškais drabužiais. Antra vertus, neužgaunant lietuvaičių, reikia pabrėžti, kad išskiriant keletą jų, mes matėm ekrane keistus manekenus, keistais judesiais, nieko bendro su lietuvaitės tipu neturinčius. Jeigu tokia keista „paroda“ norėta prajuokinti žiūrovus, tai tikslas būtų pilnai atsiektas…“
Neretai kliūdavo ir Lietuvoje filmuojantiems užsienio lietuviams. „Anot jų [užsienio lietuvių žiūrovų – A.D.], beveik visi filmininkai, kurie filmavę vaizdus Lietuvoje, tai atveždavę nufilmavę neišvažiuojamus kelius su įklimpusiais, kaip į kokią skradžią, į kelių brastas, vežimais arba automobiliais; rodydavę savo filmuose sulūžusias ir sukrypusias lūšnas, bekojus žmones, nusigėrusių ir suvalkatėjusių žmonių tipus, kokie jie nudriskę ir kokie yra baisūs alkoholikai; rodydavę ir kitokius vaizdus, kurie vaizdavę vien tik gyvenimo padugnes, visokius iškrypimus, nususimą ir visą kita, kas dar iš seniau likusių neigiamybių nėra visai išnykę. Tokie vaizdai, krūvon surinkti ir visą valandą rodomi žiūrovui sukeldavo siaubą, pasikoktėjimą ir pasipiktinimą Lietuvos profanavimu, o ne vienam Lietuvos nemačiusiam, sudarydavo ir sunkų vaizdą apie Lietuvą. Tokius vaizdus naudodavę ir visokio paluko agitatoriai savo šmeižto kalbose kaip iliustraciją, koks yra blogas tas kraštas, kuriame reikia „atsteigti demokratinė tvarka“, – 1938-aisiais užsienio lietuvių operatorių kūrybą įvertino Kazys Obolėnas.
Žinoma, žurnalistas gerokai sutirštino spalvas. Juolab tame pačiame straipsnyje jis gyrė JAV lietuvių brolių Motuzų neseniai filmuotus spalvotus Lietuvos vaizdus. Visgi šiame vertinime buvo ir krislas tiesos.
Senesni, ypač Lietuvą prieš Pirmąjį Pasaulinį karą palikę, išeiviai ekrane norėjo matyti varganą Lietuvos kaimą, tokį, kokį jį prisiminė. Jis juos jaudino labiau nei modernią Lietuvą simbolizavusios įmonės, nepriekaištingai prižiūrimi ūkiai ar valstybiniai paradai. Užsienio lietuvių operatoriai stengėsi išpildyti šį poreikį. Antra vertus, užsienio lietuvių filmų netikrino lietuvių cenzoriai, nuo 1932-ųjų akylai žiūrėję, jog Lietuvos kino kronikose nebūtų rodomos jokios šalyje pasitaikančio skurdo apraiškos, tad užsienio lietuviai galėjo pamatyti ir tą Lietuvos pusę, kuri Lietuvos kino ekranuose buvo uždrausta (plačiau apie kino cenzūrą tarpukario Lietuvoje – praėjusiame ciklo straipsnyje).
Tik 1932-ųjų rugpjūtį buvo paskelbtas įstatymas, kuriuo lietuviška kino kronika, netrumpesnė nei 120 metrų ilgio, privalėjo būti demonstruojama su kiekvienu kino seansu. Tai paskatino sukrusti lietuvių operatorius. Jei anksčiau kino teatrai vengdavo mokėti už lietuvišką kino kroniką, tai dabar jie neturėjo kur dingti – privalėjo ją pirkti ir rodyti. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje lietuvių kino operatorių pajėgos pasipildė naujomis pajėgomis: kino kronikų gamybos ėmėsi dar 1931 m. pradžioje Lietuvos kinematografijos mėgėjų sąjungą įkūręs Stepas Uzdonas; 1931 Berlyne kino operatorių kursus baigęs Stasys Vainalavičius; Alfonsas Žibas ir kiti.
Retas šių kronikų kūrėjų gyveno vien iš kino operatoriaus darbo teikiamų pajamų. Jos nebuvo itin didelės. Stasys Vainalavičius su Stepu Uzdonu teigė, jog jiems neužteko pinigų net kojinėms nusipirkti. Dažnas jų turėjo kitą, neretai su kinu susijusią veiklą – užsiimdavo fotografija, gamindavo kino filmų titrus, rūpindavosi kino teatru ar panašiai. Nepaisant to, paskelbus naują kino kronikos gamybai skatinti skirtą įstatymą, tarp skirtingų kronikų gamintojų prasidėjo konkurencija – kas pagamins geriau ir pigiau. Nepraėjus nė pusmečiui kilo nepasitenkinimas įstatymo spragomis bei jomis pasinaudojančiais asmenimis.
Po kelių mėnesių nuo įstatymo įsigaliojimo (visoje Lietuvoje įsigaliojo nuo 1932 m. spalio) Lietuvos kino teatrai jau galėjo rinktis net iš 136 skirtingų lietuviškų kino kronikų. Toks įspūdingas skaičius pasiektas į kino teatrus grąžinus senus, dar prieš kelerius metus filmuotus vaizdus.
„Daugiausia lietuviškos kino kronikos (apie 8000 metrų) dabar yra rodoma p. Lukšio gamybos. Ji yra filmuota prieš 2-3 metus ir didele dalimi yra pasenusi. Iš tokios pasenusios kronikos čia reikia pažymėti visokias iškilmes, paradus, miestelių vaizdus etc. Be to dėl tuometinių blogų filmavimo aparatų toje kronikoje žmonės vietoj eiti – skubinas, bėga, šokinėja. Šitokia lietuviška kino kronika, šiaip ar taip, dabar rodyti neįmanoma, nes visoki seni paradai mūsų visai nedomina, o liūdni nudriskusių miestelių vaizdai dabar jau neatitinka tikrovę. Tas kronikas reikėtų kogreičiausiai išimti iš apyvartos, ir nelaukti, kol jos apeis visus ekranus. <…> Naujos, šiemet filmuotos kronikos, mes vargu art turime daugiau kaip 15-20%“, – spaudoje 1932-ųjų gruodį skundėsi Kino filmų cenzūros sekretorius Petras Karuža.
Suprantama, jog į ekranus paleisdami seniau filmuotas kronikas, kino kūrėjai norėjo pasididinti pelną ir, pasiūlę kino teatrams pigesnį produktą, įveikti konkurentus. Tačiau nesnaudė ir kino teatrų savininkai.
Netrukus po kino kronikos įstatymo paskelbimo dar 1925-aisiais įkurta kino teatrų savininkus vienijusi Lietuvos kinematografininkų sąjunga paskelbė, jog kino teatrams draudžia nuomoti kino kronikas tiesiai iš jų gamintojų, o visa kino kronikų nuoma turi eiti per Lietuvos kinematografininkų sąjungos rankas. Kaip teigta spaudoje: „Vidaus reikalų ministerija iš pat pradžių atmetė visus filmų gamintojų pasiūlymus monopolizuoti ar koncesionuoti kino kronikos gamybą. Taip padaryta, kad nebūtų išnaudojimo. Bet ta aplinkybe pasinaudojo kinematografininkų sąjunga. Ji monopolizavo kino kronikos išnuomijimą ir pasiskelbė šioj srity neribotu diktatorium.“
Sąjunga ėmėsi diktuoti kainas, kuriomis sutiks pirkti kino kronikos ir imdavo tarpininkavimo mokestį. Visa tai kėlė grėsmę ir kronikų kokybei: „Gamintojų yra daug. Jie tarp savęs konkuruoja. Tą patį dalyką filmuoja bent keli. Todėl atiduoda kuo pigiausiai, kad tik grįžtų gamybos išlaidos, ar bent būtų kuo už medžiagą apmokėti. Gamybos išlaidas mažina, todėl gamina blogai. Gerai gaminti neapsimoka. <…> Galų gale filmų pasirinkimo nėra. Cenzūra noromis nenoromis turi praleisti ir silpnai pagamintas kronikas. Gamintojai šiuo atveju susikonkuravo, o sąjunga savo 25% visada turi, palaikydama tokias kainas, už kurias gal niekad žmoniškos filmos nesusilauksime“, – aiškinta spaudoje.
Atrodo, jog vos paskelbto kino kronikos įstatymo jau laukė „bankrotas“, na o kaip sekėsi kapanotis iš susidariusios situacijos – skaitykite kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.