fbpx
Kino istorija

Kinas tarpukario Lietuvoje (VIII): kino cenzūra

Kino filmų cenzoriaus antspaudas – 1935 m. – Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Praėjusiame ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ straipsnyje apie kiną ir Lietuvos kariuomenę užsiminėme apie tarpukario Lietuvoje gyvavusią kino filmų cenzūrą – draudusią filmuose demonstruoti netikusius karininkus ar per daug aštrias prieš patriotizmą ir karo tarnybą nukreiptas kalbas. Šiame straipsnyje plačiau apžvelgsime kino cenzūrą tarpukario Lietuvoje. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Kino filmai pradėti cenzūruoti dar prieš Didįjį karą. Iš tiesų, pirmoji žinoma kino juostos konfiskacija įvyko Rusijos imperijoje, kuriai tuo metu priklausė ir Lietuva. 1896 m. gegužę į Maskvą rinkosi žurnalistai iš visų pasaulio šalių, tarp jų buvo ir kino kūrėjų, brolių Lumiere`ų, kompanijos operatoriai su kino kameromis. Jie čia rinkosi įamžinti Nikolajaus II karūnaciją.

Lumiere`ų atstovų užfiksuoti kadrai šiandien laikomi seniausiais išlikusiais Rusijoje filmuotais vaizdais. Tiesa, tiek fotografams, tiek kino operatoriams buvo drausta fiksuoti pačią karūnacijos ceremoniją Kremliaus Uspenijės sobore (ru. Успенский Собор). Manyta, jog šventos ceremonijos fiksavimas mechaninėmis priemonėmis suterš ją. Tačiau dar labiau kino operatoriai nusivylė jau po karūnacijos.

Karūnaciją sekė eilė kitų renginių ir iškilmių. Praėjus keturioms dienoms po jos naujasis imperatorius turėjo kelti šventę ir dalinti dovanas liaudžiai Kodynkos lauke (ru. Xодынское поле), Maskvos pakraštyje. Jai dalinta duona, dešra, riestainiai ir atminimo puodeliai. Atsiimti dovanų susirinko daugiau nei pusė milijono piliečių. Nežinia, kaip viskas įvyko, – ar pasklido gandas, kad dovanų ima trūkti, ar kažkas pajuokavo, jog puodelyje galima rasti auksinę monetą.

Tačiau tarp pusės milijono dalyvių prasidėjo grūstis, ji sukėlė paniką, viskas virto chaosu, kurio tvarką prižiūrintys pareigūnai nebesugebėjo suvaldyti. Kodynkos laukuose tądien liko gulėti 1389 mirtinai sutrypti kūnai. Būtent šią tragediją ir užfiksavo prancūzų operatorių komanda.

Tiesa, parodyti jos pasauliui nepavyko – jų kino aparatūra tragedijos vietoje buvo konfiskuota kartu su kitų žurnalistų fotoaparatais, jie taip jos ir neatgavo. Šis įvykis kino istorijoje laikomas pirmuoju kino cenzūros atveju. Ir šiandien tėra žinomos tik kelios Kodynkos tragediją įamžinusios nuotraukos.

Frantisek Kratky – Tragedija Kodynkos lauke – 1896 m.

Carinėje Rusijoje nebuvo sukurta centralizuota kino cenzūros institucija, tad kino filmų kontrolė neretai priklausydavo nuo vietos policininkų ir valdininkų išprusimo bei požiūrio į kiną. Nors kai kurie reiškiniai buvo būdingi visai imperijai.

Nors pats imperatorius Nikolajus II buvo didelis filmų mėgėjas, tačiau jis nenorėjo, jog jo atvaizdas klajotų nekokį vardą turėjusiuose pirmuosiuose kinematografuose ir kino-atrakcionuose. Caro paveikslas kino juostoje buvo griežtai kontroliuojamas ir prižiūrimas. Į kino politiką aktyviai kišosi ir stačiatikių bažnyčia – ne tik neleista kurti kino teatrų arti cerkvių ir vienuolynų, tačiau prižiūrėta ir religinių vaizdinių kine sklaida. Pasitaikydavo ir kitų cenzūros atvejų. Štai 1908-aisias Maskvoje dokumentuotas neva pornografinio „prancūziško stiliaus“ filmo draudimas demonstruoti publikai. Apie kino priežiūrą Lietuvoje tuo metu žinoma nedaug, visgi 1909-aisias spaudoje skelbtas Bažnyčios draudimas lankyti kinematografus kunigams (prieš tai jiems dar uždrausta važinėti dviračiais!). 1914 m. Švietimo ministro įsakymu uždrausta mokiniams lankyti kinematografus nuo 20 val., o mokyklų vadovybė turėjo užtikrinti, jog mokiniai nelankys tokių filmų, kurie juos gali paveikti neigiamai.

Žinoma, kino filmų cenzūra nebuvo tik carinės Rusijos problema. Kino filmų gamybos bendrovės, siekdamos išsisukti nuo valdžios kontrolės, pačios kūrė savi-cenzūros institucijas, kurios turėjo užtikrinti, jog jų kuriami filmai perdėm nepapiktins valdininkų, bei nustatyti kokio amžiaus asmuo gali žiūrėti tą ar aną filmą. Pirmąja tokia institucija veikiausiai reikėtų laikyti 1912-aisiais įkurtą Didžiosios Britanijos kino filmų cenzorių valdybą (eng. British Board of Film Censors). Na, o žymiausias buvo JAV kino industrijoje 1934-aisiasi įvestas Kino filmų gamybos kodeksas (dar žinomas kaip Hayso kodeksas), kuris numatė, net kaip ilgai gali trukti bučinys ekrane, pastaruoju Holivudas vadovavosi daugiau nei tris dešimtmečius.

Filmo „Čapajevas“ leidimas – 1935 m. – Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Tarpukario Lietuvoje nebuvo stambesnių, vietinių filmų gamybos bendrovių, tad kino filmų reguliavimu ir cenzūra rūpinosi valstybė. Iki 1920-ųjų kinas buvo paliktas likimo valiai, tik tų metų balandžio 19-ą Kauno miesto ir apskrities viršininkas gavo Vidaus reikalų ministro įsakymą, pagal kurį kino teatrams leista dirbti tik tuomet, kai jie užtikrina: „1. Kad juostelės parašai [titrai – A. D.] būtų pirmoje eilėje valstybine kalba; 2. Kad afišose nebūtų vartojama rusų kalba; 3. Kad griežtai būtų prisilaikoma įstatymų dėl pornografijos; 4. Kad nebūtų įleidžiami nepilnamečiai iki 17 metų, kai kine rodoma romantiško turinio paveikslai“.

Tačiau viena yra paskelbti įsakymą, kita – užtikrinti, jog jis veikia. 1922 m. lapkritį Kauno miesto burmistras skundėsi miesto ir apskrities viršininkui: „Paskutiniu laiku man teko patėmyti, jog Kauno miesto kinematografuose, kaip Triumfas, Oaza ir Olimpe statomos yra visokios romantiškos dramos ir šiaip dirksnius kutenančios scenos kurios gali žadinti ypač tai nepriaugusių žiūrėtojų blogus jausmus. // Visuose kinematografuose ne tik yra daug liaudies mokyklų vaikučių, bet ir gimnazijos ir šiaip nesuaugusių, kuriems toksai teatras negali išeiti ant sveikatos“. Ne ką geriau sekėsi kontroliuoti ir lietuvių kalbos vartojimą filmų titruose.

Reaguodamas į tokius ir panašius pasipiktinimus Kauno miesto ir apskrities viršininkas 1922 m. gruodį liepė visiems miesto ir apskrities policijos nuovadų vadovams įteikti jų teritorijoje esantiems kino teatrams 15 punktų reikalavimų sąrašą, kurio šie turi laikytis. Tarp reikalavimų buvo ir nurodymas, jog kiekvieno seanso metu „turi būti visuomet laisvai viena vieta milicijos atstovui“. Taigi tikėtasi kino teatrus tikrinti, ar jie gerai prisilaiko taisyklų. Tačiau ir tam nepadėjus, 1923 metų gruodžio 15 pranešta, jog bet kokio filmo demonstravimui Kauno mieste ir apskrityje reikalingas miesto ir apskrities viršininko leidimas. Kaip įprasta, Kauno pavyzdžiu pasekė ir kitų apskričių viršininkai.

Filmo „Pietų rožės“ leidimas su skirtingų apskričių viršininkų antspaudais – 1928 m. – Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Pradėta organizuoti kino cenzūra. Švietimo ministras siuntinėjo raštus aukštųjų ir vidurinių mokyklų direktoriams, kviesdamas juos ar jų įgaliotinius į filmų tikrinimo komisiją. Joje laukti kariuomenės atstovai ir t. t. Filmams tikrinti sudarytos taisyklės, pagal kurias žiūrėti ne tik techniniai (visų pirma kalbos) klausimai, bet ir filmo turinys. Ieškota: „Kad filmose nebūtų nieko priešinga valstybei ir jos tvarkai, kad nebūtų pašiepiami valdžios atstovai tikslu diskredituoti arba nužeminti žmonių akyse vyriausybę; Kad rodomieji paveikslai neužgauliotų nei religinių, nei tautinių jausmų; Kad nieko jų turinyje nebūtų prieš dorovę ir padorius žmonių papročius; Kad nekiršintų vienos tautos prieš antrą ir neaštrintų luomų bei partijų santykių; Kad nebūtų rodomi sensacinio-turinio paveikslai ir apskritai tokie-kurie šipintų žmogaus jausmus ir žiaurintų jo būdą“.

Tačiau ir čia prasidėjo problemos. Į filmų tikrinimo komisiją paskirti atstovai kartais nepasirodydavo mėnesių mėnesius, tad filmus tekdavo cenzūruoti vienam Kauno miesto ir apskrities viršininko padėjėjui (komisijos pirmininkui). Ne visi filmai buvo cenzūruojami vienodai – vieni žiūrėti ištisai, kitų skaityti tik turiniai, na, o jau kronikų, animacijų ir kitokių trumpų filmukų, panašu, net nežiūrėta. Tad nenuostabu, jog ir toliau buvo gaunami skundai.

Štai 1931 m. gruodį Kauno miesto ir apskrities viršininkas sulaukė Piliečių apsaugos departamento direktoriaus skundo, jame teigta: „Pastebėjau, kad kai kuriuose kinuose demonstruojamos pornografinio pobūdžio ir bolševistinės propagandos turinio filmos. // Prašau Tamstos pasiūlyti filmų tikrinimo komisijai atkreipti daugiau dėmesio cenzūruojant filmas.“ Kauno miesto ir apskrities viršininkas į skundą atsakė paprastai – trūksta laiko ir etatų.

Nepatogi filmų tikrinimo tvarka buvo filmų nuomotojams. Mat norint demonstruoti filmus skirtinguose Lietuvos vietose, reikėdavo gauti skirtingų apskričių viršininkų leidimus. Tiesa, taisyklės numatė, jog jeigu filmas buvo leistas demonstruoti vienoje Lietuvos apskrityje, tai kitur jo tikrinti antrą kartą nereikia. Dažniausiai filmus rodyti buvo leidžiama Kaune, tad užtekdavo tik kitose apskrityse antspaudus susirinkti. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai kurios nors apskrities viršininkas nepaklusdavo Kauno pavyzdžiui, patikrindavo filmą ir leisdavo savo apskrityje rodyti kitur uždraustą kūrinį. O tada prasidėdavo balaganas: kuo remtis kitoms apskritims – leidimu ar draudimu?

Aktorius J Bieliūnas operos „Tosca“ personažo kostiumu – 1929 m. – Nacionalinis M K Čiurlionio dailės muziejus – pasitraukęs iš teatro aktorius dirbo ir kino fimų cenzoriumi

„Pasitaiko, kad filma praėjus jau per keletą miestų neleidžiama demonstruoti gal būt jau paskutinį pasirodymą Lietuvoje. Pasitaiko, kad sprendimą – leisti ar neleisti – nulemia komisijos pažintis ar nepažintis su kino direkcija, ar tos direkcijos padėjimas visuomenėje. // Reiktų įsteigti centralinę kino filmų cenzūrą visai Lietuvai, su komisijos nariais – specialistais, nes dabartinės filmų cenzūravimo sąlygos trukdo laiką visų apskričių valdininkams – komisijų nariams, kinų direkcijos nėra tikros, kad išnuomotą filmą leis demonstruoti – iš to nuostoliai ir valstybei ir visuomenei. Pagaliau patsai nevienodumas jau demoralizuojamai veikia“, – 1927-aisiasi skųstasi spaudoje.

Būtent tokia centralizuota kino filmų cenzūros institucija buvo įkurta 1932 m. liepą, paskelbus Kino filmų cenzūros įstatymą. Pastarasis cenzūros įstatymas buvo unikalus tarpukario Lietuvoje, mat nors cenzūruota ir spauda, tačiau spaudos cenzūros įstatymas nebuvo paskelbtas. Kaip pastebi Andrius Vaišnys: „<…> kinas (ir jo reklama) buvę vienintelės informacijos priemonės, dėl kurių cenzūravimo prezidentas ir premjeras pasirašė įstatyminę Raidę. Tikriausiai, įstatymų dėl kino ir spaudos leidybos skirtumus lėmė „tradicija“ – juk kino sritis buvo kur kas naujesnis reiškinys, stipriau veikiantis visuomenę“.

Nauja filmų cenzūros institucija Kaune peržiūrėdavo visus Lietuvoje norimus rodyti filmus, kino kronikas, net kino reklamas. Filmą norėjęs demonstruoti kino teatras kino cenzūrai pateikdavo filmą, jo turinio aprašą, demonstruojamų titrų nuorašus, taip pat sumokėdavo cenzūros mokestį – po 5 centus už cenzūruojamo filmo metrą. Cenzūra buvo pelninga institucija – mokesčio užtekdavo jos etatams išlaikyti. Filmus cenzūruodavo cenzorius ir jo padėjėjas, tam jie lankydavosi kino teatruose, cenzūros sekretorius tvarkydavo buhalteriją, darydavo leidimų nuorašus. Vėliau priimtas ir ketvirtas asmuo techniniams darbams atlikti. Tarp kino filmų cenzorių galime rasti ir operos dainininko Juozo Bieliūno pavardę, cenzūros sekretoriumi kurį laiką buvo jaunas poetas Petras Karuža. Visgi apie ilgamečius kino filmų cenzorius, pavyzdžiui, Praną Gaidamavičių, nėra daugiau duomenų. Cenzūruojant filmus taip pat galėdavo dalyvauti kariuomenės, Švietimo ministerijos atstovai, jų balsas buvo patariamasis.

Cenzūruojant filmus vadovautasi filmų cenzūros taisyklėmis, kurios mažai skyrėsi nuo deklaruotų dar 1923-aisiais metais. Visuose Lietuvoje demonstruojamuose filmuose buvo biurokratiškai draudžiama skambėti užsienio valstybių himnams, ekrane demonstruoti užrašus (pavyzdžiui, laiškus) užsienio kalba.

Prancūzų filmo „Dans les Rues“ plakatas – 1933 m. – filmas draustas Lietuvoje keip demoralizuojantis

Kaip ir visame pasaulyje, cenzūra savo veiklą teisino visuomenės interesų saugojimu. Štai Lietuvos ekranuose buvo draudžiama rodyti savižudybes vaizduojančias scenas, net jeigu savižudybės įrankiu būdavo komiškas nuodų buteliukas su didele kaukole etiketėje. Atidžiai sekti kriminaliniai filmai, žiūrėta, jog nusikaltėlis juose visuomet būtų nubaustas. „Filmoje vyrauja nusikalstamas elementas, neišvystytas meniškoj formoj, ir demoralizuojančiai gali veikti žiūrovus. Todėl vadovaujantis tokia pat eksperto p. Pamataičio nuomone filma uždrausta“, –teigiama apie vieną filmą; „Filma uždrausta, nes yra žiauri kriminalistikos atžvilgiu ir neaiškiai (ne taip, kaip turinyje pasakyta) parodomas kaltininko (žmogžudžio) suėmimas“, – rašoma kito filmo draudime.

Iš visų Lietuvoje rodomų detektyvų ir kriminalinių filmų dingdavo scenos, kuriose nuo daiktų imami (ar trinami) nusikaltėlio pirštų atspaudai – tokiu būdu siekta, jog ir Lietuvos vagišiai nesiimtų dėvėti pirštinių.

Na, o gausiausiai karpytos įvairiausios „erotinių šokių“, „apnuogintų kelių“, „gašlių bučinių“ ir panašios scenos bei pasisakymai. Kartai net kurioziškai iškraipant filmo turinį. Pavyzdžiui, čekų filme „Didmiestis“ („Jánosik“, 1936) skambanti komiška mergišiaus dainelė „Mėnulis šviečia mano mylimajai – / Kiekvieną naktį kitai… / Žvaigždelės mirkčioja mano mylimajai – / Kiekvieną naktį kitai…“, cenzūrai išbraukus eilutes „Kiekvieną naktį kitai…“ įgavo sentimentalios romantikos pobūdį. Iš tiesų, totalitarinės Sovietų Sąjungos ar Vokietijos kino filmai Lietuvoje neretai cenzoriams užkliūdavo mažiau nei „ištvirkę“ prancūzų kino kūriniai.

JAV filmo „Espionage“ plakatas – 1937 m. – filmas neleistas demonstruoti Lietuvoje kaip menkavertis ir beprasmiškas

Tačiau cenzūra kartu siekė užtikrinti ir Antano Smetonos valdžios stabilumą. Lietuvoje nerodyti revoliucinės tematikos kino filmai, ne tik sovietiniai, bet net prancūziški, Prancūzijos revoliuciją vaizduojantys, istoriniai kino filmai. O tokie kino kronikų siužetai, kaip Kubos prezidento Gerardo Machado išvarymas iš šalies dingdavo iš kino ekranų. Sergėta, jog visuomenėje nekiltų streikų pavojus, draudžiant rodyti užsienio valstybėse vykstančius streikus ar riaušes. Galiausiai buvo nerodomi net užsienio šalyse vykstančių rinkimų vaizdai, mat jie galėjo priminti apie demokratinių rinkimų trūkumą Lietuvoje…

Nuo cenzūros nukentėjo net ir negausi lietuviška kino produkcija. Siekiant, jog ekrane būtų rodomas modernus, progresyvus Lietuvos paveikslas, iš lietuviškų kino kronikų dingdavo bet kokie skurdo apraiškas šalyje fiksavę vaizdai. Pradedant visomis kronikų dalimis, kaip „Žemaitija. Elgetų tipai“, sekant „nuskurusios trobelės vaizdais“, baigiant reikalavimu „iškirpti sceną, kur rodomas tarpe pačiūžininkų apdriskęs berniukas“. Juk, jeigu nematai, tai ir problemos nėra. Argi ne?

Daugiau apie tarpukario Lietuvoje kurtas kino kronikas – kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje dalyje“.

Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.

Komentarai