fbpx
Kino istorija

Kinas tarpukario Lietuvoje (VII): kinas ir Lietuvos kariuomenė

Lietuvos karo lakūnai prie lėktuvo Annelise – dešimtas iš kairės Feognijus Dunajevas – 1919 m.- Lietuvos centrinis archyvas

Kinas sulaukė „pilnametystės“ tiktai karo metais. Būtent Didžiojo karo (1914-1918) metu jis pirmą kartą buvo pripažintas valstybiniu lygiu. Visos didžiosios kare dalyvavusios šalys – Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, Rusija, Vokietija – karo metu sukūrė valstybines institucijas kino filmams kurti ir jų sklaidai kontroliuoti. Lig tol tik trumpalaike pramoga ar atrakcionu laikytas kinas tapo ir valstybinio masto propagandos priemone.

Prie Didžiojo karo metais kurtos karinės propagandos rankas pridėjo ir kai kurie Lietuvos kino pionieriai. Štai Kaune pirmuosius filmus sukūręs, o vėliau sėkmingai karjerą Maskvoje tęsęs animatorius Vladislovas Starevičius karo metais sukūrė propagandinius antivokiškus filmus „Marso posūnis“ (1914) ar  „Kaizeris Gogelis-Mogelis“ (1914). Teigta, jog jie sėkmingai demonstruoti tuometinės Rusijos imperijos teritorijoje.

Lietuva Didžiojo karo pradžioje buvo okupuota Rusijos, o vokiečių kariuomenei sėkmingai žygiuojant į Rytus atsidūrė Vokietijos įtakos zonoje. Lietuviai pateko tiek į vienos, tiek į kitos kariuomenės sudėtį. Rusai dabartinės Lietuvos teritorijose mobilizavo apie 150 000 karių (daugiau nei pusė jų, tiesa, ne lietuvių tautybės), vokiečiai Klaipėdos krašte mobilizavo dar 30 000 vyrų, tiek vokiečių, tiek lietuvių. Tačiau siaučianti karo suirutė suteikė šaliai ir unikalią galimybę – išsilaisvinti iš didžiųjų valstybių priespaudos ir paskelbti Nepriklausomybę. Tai ir padaryta 1918 vasario 16 d., 1918 lapkričio 23 premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, nuo kurio pradedama ir tarpukario Lietuvos kariuomenės istorija.

Žvalgybos skyriaus propagandos biuro karo valdininkė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė skaito paskaitą 3 pėstininkų pulko kariams – Lietuvos centrinis archyvas

Pirmasis naujai suburtos kariuomenės uždavinys buvo išsaugoti tik ką paskelbtą šalies Nepriklausomybę. Jai grėsmę kėlė iš rytų žygiuojantys bolševikai, iš pietų lenkai, o šiaurėje – bermontininkai. Aktyvios kovos dėl Nepriklausomybės vyko iki pat 1920-ųjų pabaigos. Tačiau pakankamai anksti kariuomenėje pradėta galvoti ir apie kultūrą, taip pat ir tai, kokius privalumus kariams gali suteikti kinas.

Jau 1920-aisias Penktajame pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulke kilo mintis įsigyti kino aparatą, tačiau dėl lėšų trūkumo tai nebuvo padaryta. 1922 m. vasarą Pirmojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko ryšių viršininkas, besirūpinantis karių klubo steigimu Gelvonų dvare, buvo raginamas „<…> kur reikia, įvesti elektrą. Kaip galima greičiau salėje įrengti kinematografą“, tačiau tais metais, tai, berods, taip pat nepavyko…

Aktyviai kinematografą kariuomenėje skatino anksčiau su juo dribę, po revoliucijos iš Rusijos į Lietuvą pasitraukę rusų karininkai. Štai 1921-aisiais buvęs rusų Vakarų fronto karo kinematografijos skyriaus viršininkas kapitonas Georgijus Zubarevas pateikė Lietuvos kariuomenės Generaliniam štabui pasiūlymą įsteigti Lietuvos kariuomenėje „kinematografiją“. 1923-aisiais buvęs Kuršo gubernijos karininkas ir valdininkas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos žvalgyboje dirbęs, savamokslis fotografas ir operatorius Feognijus Dunajevas įkūrė „Pirmąją Lietuvos kino-dirbtuvę“ filmams kurti. Feognijus Dunajevas Lietuvos žvalgybos istorijoje prisimenamas kaip 1919 m. spalį konfiskavęs iš bermontininkų į Maskvą skridusį ir Lietuvoje priverstinai nusileidusį vokišką „Junkers F 13“ lėktuvą, kuriame skraidinti keli turkų revoliucionieriai. Naujoviškas lėktuvas buvo ne tik puiki dovana besikuriančiai Lietuvos karinei aviacijai, jo metalinė konstrukcija tuo metu sudomino net anglų ir prancūzų specialistus.

Na, o 1924-aisias kiną jau tikrai buvo galima rasti ir Lietuvos kariuomenėje. 1924-ųjų  gegužę savo karių kino teatrą Šančiuose įkūrė Kaune dislokuoti kariškiai, karių kino teatras veikė keturias dienas per savaitę ir nuo 1924 m. gegužės iki metų galo surengė 204-is kino seansus, kuriuose apsilankė 23 246 kareiviai.

Naujokų stojimas į Lietuvos kariuomenę – 1919 m. – Nežinomas autorius – Kauno IX forto muziejus

Visgi karių kino teatrai nebuvo nemokami – už filmus kariai turėdavo susimokėti, tačiau kainos karių kino teatre buvo nepalyginti žemesnės nei miesto kino teatruose, o kas kelis mėnesius kariai būdavo vedami ir į nemokamus kino seansus, tad papildomai mokėti turėdavo tik tie, kurie filmus norėdavo žiūrėti dažniau. Karių kino teatrai už didesnį mokestį įsileisdavo ir civilius, teigta, jog tokia veikla buvo pelninga – netrukus buvo atpirkta Kauno įgulos kariams skirta kino technika ir net (1928-aisiais) įsigyta modernesnė. Majoras Petras Ruseckas 1925-aisiais kvietė sekti tokiu kariuomenės dalių pavyzdžiu teigdamas, jog „[k]iekviena dalis privalėtų turėti kareivių klubą, skaityklą, sceną ir kinematografą. Tačiau tuos dalykus yra įsitaisiusios tik kai kurios laimingesnės dalys“.

1931-aisias aparatūra kino filmams demonstruoti galėjo džiaugtis net 8-ios Lietuvos kariuomenės dalys. Mažesniuose miestuose įkurti karių kino teatrai netgi kėlė konkurenciją privatiems, komerciniams, kino teatrams: „Karių kinematografe statomi gana geri filmai. <…> „Palase“ tokie geri filmai, kaip karių kine, neina. Čia labai dažnai statomos „kov-boj“ dramos su Tom-Miksu, Buck Džonsu, Bob Stiliu ir kitais kovbojais. Taip pat dažnai čia eina sensacinės – kriminalinės dramos su Karlo Aldini, Harry Piel ir kitais. Šios rūšies filmų vilkaviškiečiai nemėgsta, todėl „Palasas“ nėra taip gausiai lankomas kaip karių kino“, – 1932 m. sausį vertinta kino teatrų padėtis Vilkaviškyje. Tos kariuomenės dalys, kurios neturėjo savo kino teatro, reguliariai buvo vedamos į privačius miesto kino teatrus (žinoma, jeigu tokie būdavo netoliese). Neretai į tokius seansus kareiviai žygiuodavo rikiuotėje, lydimi muzikos.

Visai tikėtina, jog dažnas Lietuvos kaimo bernas savo pirmąjį filmą ir pamatė tik atvykęs tarnybon į kariuomenę. Juk kariuomenė buvo ne tik karybos mokykla, ji atliko ir svarbią kultūrinę misiją. Pavyzdžiui, 1922-aisiais iš visų tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjusių naujokų net 26,3% buvo visiški analfabetai, o 12,48% daliniai analfabetai (mokėto tik skaityti, bet ne rašyti). Baigę karinę tarnybą bent pusė šių asmenų jau mokėjo skaityti ar rašyti lietuviškai. Karių kultūrinis akiratis plėstas ne tik kino filmais – siekta suteikti jiems galimybes apsilankyti muziejuose, teatrų vaidinimuose, koncertuose ir panašiai.

Filmo „Rok 1914“ plakatas – 1932 m. – Wikimedia commons

Tiesa, trečiojo dešimtmečio pradžioje pasigirsdavo kalbų, jog kareiviams neretai rodomi netinkami filmai, tokie, kurie neauklėja jų skonio, o daro jį dar prastesnį. „Pamatysime kartais ir komedijų, kur visi bėga, vejasi, griūna, keliasi, kraiposi, vaiposi, mušinėja kits kitam veidus (būtinai), griūna su visais tiltais, namais, traukiniais ir vėl keliasi ir vėl vejasi ir vėl mušasi. Ir gi – nieko piktinančio, galime vesti net mūsų kareivį tokių paveikslų žiūrėti – tegul praleidžia laiką linksmai. Tą kareivį, jauną, kaimo vaikiną, artoją vos paskaitantį savo prastą knygelę, vos pasirašantį savo pavardę. Tą kareivį, kartais visai analfabetą, kurs ligšiol gyveno kokiu nors sunkiu, bet sveiku, tvirtu ir tikru gyvenimu“, – 1921 m. prastus kariams demonstruojamus filmus straipsnyje „Kinematografas ir mūsų kariuomenės švietimas“ peikė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Visgi ilgainiui tokie pasipiktinimai dingo iš viešosios erdvės. Iš dalies todėl, jog kino teatruose pasirodė geresni, prasmingesni filmai, ir iš dalies todėl, jog šiek tiek pagerėjo pats požiūris į kinematografą (plačiau apie tai rašyta trečiojoje ciklo dalyje). Tačiau reikia pripažinti, jog į tarnybą pašaukti kareiviai iš tiesų buvo dar tik dideli vaikai. Todėl kareivių bibliotekose populiariausia literatūra buvo veiksmo kupini nuotykių romanai, o kariai labiausiai džiaugdavosi nuvesti į kokį pramoginį amerikietišką nuotykių filmą. Štai 1926 m. gegužę Kauno įgulos karių teatre rodytas vienas iš tyliųjų Tarzano nuotykių filmų, ji iš viso pažiūrėjo 579 kariai ir 139 svečiai. Šis personažas buvo itin populiarus tarp visų karių, net praėjus dešimtmečiui kariai organizuotai vesti į Tarzano nuotykių kine peržiūras.

Kariams rodyti ne vien pramoginiai filmai. Svarbią vietą jų repertuare užėmė ir karinės tematikos juostos. Štai, nors lenkiški filmai Lietuvoje buvo uždrausti, tačiau Lietuvos kariai uždaruose seansuose dažnai matydavo lenkišką filmą „Čerkesai“ („Rok 1914“, 1932). Pastarasis filmas Lietuvoje demonstruotas kaip „austriškas“. Teigta, jog filmas lietuvių kariams „<…> labai patiko, nes buvo vaizduojama austrų ir rusų kavalerijos veikimas didžiojo karo pradžioj“. Tokie filmai lietuvių kariams tarnavo ir kaip mokomoji priemonė, leisdavo įvertinti juostoje suvaidintus karo manevrus. Juolab kad tokių filmų kaip šis karinėse scenose neretai vaidindavo tikri kariškiai.

Filmo „Moteris X-27“ plakatas – 1931 m. – Wikimedia commons

Be vaidybinių filmų karius neretai pasiekdavo ir propagandiniai, kitų šalių kariuomenes vaizduojantys dokumentiniai filmai. Štai 1935 metų vasarį Kauno įgula specialiame seanse žiūrėjo filmą apie Švedijos kariuomenę. Filmo demonstracijoje dalyvavo krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta, Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis, kiti svečiai. „Filmos pradžioje apie filmą paaiškino kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas plk. Šarauskas, o pati filma padarė gero įspūdžio“. Vos po mėnesio visuomenė ir kariai galėjo susipažinti  su suomišku filmu apie priešlėktuvinę apsaugą ir t. t. 

Kinas taip pat tarnavo ir kariuomenės įvaizdžiui visuomenės akyse kelti. Užfiksuoti kariniai paradai, karių kasdienybė ar kariuomenės manevrai, raginimai aukoti pinigų kariuomenei ir ginklų fondui lydėjo dažną tarpukario Lietuvoje sukurtą kino kroniką. Tuo tarpu rengiamose Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dienose gyventojams ne tik pristatyta Lietuvos kariuomenė ir jos technika, jie taip pat vilioti ir nemokamomis kariuomenės organizuojamomis filmų peržiūromis. Tiesa, neapsieita ir be kuriozų: „Popietę visi susirinko kine „Forum“, kur buvo parodyta pritaikintos filmos. Tik ne vietoje naujausios moterų apatinių rūbų mados, kurias demonstravo pusnuogės moterys“, apie 1935 kariuomenės dienos proga rodytą kino programą teigta laikraštyje „Panevėžio garsas“.

Tačiau kariuomenės prestižas visuomenės akyse keltas ir kitokiais būdais, kariuomenei svarbi buvo ne tik kino propaganda, bet ir cenzūra. Tarpukariu, po Didžiojo karo, buvo gana populiarūs pacifistiniai, karą smerkiantys kino kūriniai. Nemažai jų rodyta ir Lietuvoje. Tačiau lietuvių cenzoriai stengėsi sušvelninti šių filmų frazes, kurios tiesiogiai siejo kariuomenę su žudymu. Štai iš prancūzų filmo „Marnos didvyriai“ („Le héros de la Marne“, 1938) išbraukta kontroversiška į frontą pašaukto vaikino reakciją: „Man nėra kuo didžiuotis, kad mane siunčia į skerdyklą“. Filme su Marlene Dietrich „Moteris X-27“ („Dishonored“, 1937) skambėjo monologas: „Jūs vadinate tai karu? Aš vadinu tai skerdynėmis! Jūs vadinate tai patriotiškumu? Aš vadinu tai… žudymu!“. Lietuvoje leista tik pirmoji monologo dalis ir t. t.

Filmo „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ kadras žurnale Naujas Žodis – 1928 m.

Kaip pastebėjo istorikas Jonas Vaičenonis, ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje „[g]ana intensyviai visuomenėje bandyta formuoti teigiamą karininko paveikslą, tuo pat metu kovojant su alkoholizmo problema, kuri bene dažniausiai diskredituodavo karininką visuomenės akyse“.

Po 1926-ųjų perversmo, karininkai tikrai buvo privilegijuotas Lietuvos sluoksnis. Spaudoje neretai teigta, jog filmuose jie vaizduojami neteisingai. Štai 1935-aisiais Lietuvos aide rašyta: „[Filmuose] Dažnai tenka matyti karių ir karininkų vėjavaikiais, be pareigos uždavinio ir tikslo, pagaliau kaip būtinas atributas tai moterys, kortos ir vynas… Tai ne visai taip. Jei kartais taip ir galima buvo aiškinti tai tik ne šiandien.“ Todėl, tokios vietos, kaip „scena, kur karininkams girtuokliaujant, vienas iš jų žeria nuo stalo stikliukus“ filme „Mirties mozurka“ („Ritt in die Freiheit“, 1937), taip pat keliavo ant kino filmų cenzoriaus grindų.

Ironiška, jog būtent cenzūros girnose užstrigo ir ambicingiausias Lietuvos kariuomenę turėjęs reklamuoti kino projektas, vaidybinis filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Tačiau apie jį – ateityje. Tuo tarpu kitoje straipsnių ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje giliau panagrinėsime filmų cenzūros Lietuvoje klausimus.

Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos kino centro paramą

LKC
Komentarai