Praėjusiuose ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ straipsniuose apžvelgėme dokumentinio kino, visų pirma Lietuvos kino kronikos, kelius ir klystkelius, o čia pažvelgsime, kaip tarpukario lietuviams sekėsi statyti meninius, vaidybinius filmus.
Pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios valstybės gyvavimo metais apie rimtesnius bandymus kurti pilnametražį vaidybinį filmą nė nesvarstyta – būta svarbesnių reikalų. Tačiau 1926-aisiais, kai demokratinį eksperimentą šalyje nutraukė perversmas, prie valdžios vairo ilgam grąžinęs pirmąjį respublikos prezidentą Antaną Smetoną, noras sukurti lietuvišką meninį filmą jau buvo subrendęs. Būtent šis, 1926 m. gruodžio mėn., perversmas taps ir kontroversiško lietuviško mokslinės fantastikos filmo scenarijaus pagrindu.
Perversmą ir perversmininkų vykdytą politiką smerkiantį kino filmo scenarijų 1927-ųjų balandžio pabaigoje Paryžiuje baigė ten tuo metu studijavęs jaunas lietuvių rašytojas, humoristas Augustinas Gricius (1899-1972). „X 1860“ vardu pavadintas 44-ių puslapių apimties scenarijus gana grubiai atliepė paskutines Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas ir įgavo mokslinės fantastikos ir siaubo filmų klišių kupiną politinės distopijos formą.
Neįvardintoje, neseniai po žiaurių karų atsigavusioje šalyje vyksta moksliniai bandymai – sukuriamas savotiškas atominės bombos prototipas. Nors šalies valdantieji – nacionalistai remiami klierikų (po 1926-ųjų perversmo valdžioje įsitvirtinusių tautininkų ir krikščionių demokratų atitikmuo) skelbia, jog šalis jau niekuomet nebekariaus ir jiems rūpi tik šalies žmonių gerovė, tačiau sužinoję apie naują atradimą jie slapta pradeda regzti kitus planus. Žmonių gerovė lieka tik pažadais, tuo tarpu visos lėšos skiriamos militarizmui, naujo atradimo įsisavinimui ir pasiruošimui kitam karui. Viena pirmųjų „atominės bombos“ aukų tampa anksčiau šiai valstybei priklausiusi sala, jau šimtmetį okupuota kaimynų, joje įsikūręs laivynas trukdo invazijai į kaimynų šalį – radikalūs politikai nesibodi žudyti okupaciją kenčiančių savo tautiečių dėl savo pačių tikslų.
Tai – akivaizdi aliuzija į Lietuvos kaimynės Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir tautininkų politiką jo atžvilgiu. Jau tuo metu Antano Smetonos kritikai kaltino prezidentą jį pardavus lenkams.
Užkirsti kelią baisaus ginklo tolesniam panaudojimui gali tik jį patį sukūrę mokslininkai. Tačiau tam, jog pradėtų veikti, jiems reikia suprasti, jog šalies vyriausybė tikrai yra susikompromitavusi. Tokio supratimo tašku tampa netikėtai mokslininkų pamatytas keturių politinių kalinių nužudymas – akivaizdi nuoroda į Lietuvos perversmininkų sušaudytus keturis komunarus.
K. Barystos slapyvardžiu pasirašytas Augustino Griciaus scenarijus šiandien yra unikalus dokumentas – tai vienintelis žinomas visiškai išlikęs tarpukario Lietuvoje rašyto vaidybinio kino filmo scenarijus. Tiesa, šis scenarijus buvo gana mėgėjiškas ir naivus, jis vis dar priminė skubotai parašytą trumpą apsakymą, o ne filmo scenarijų. Tikėtis, jog jis bus pastatytas Lietuvoje, nebuvo galima – tuo metu nebuvo pakankamos kino industrijos tokio masto projektui, o net ir jai esant, pastatyti atvirai ką tik valdžią paėmusių tautininkų politiką smerkiantį filmą būtų buvę neįmanoma. Po perversmo šalyje grąžinta karo padėtis ir cenzūra.
Panašu, jog scenarijaus autorius tai pats suprato, scenarijuje paliktas nurodymas išversti jį į vokiečių kalbą, matyt, tikintis, jog jis galėtų sudominti „Europos Holivudą“ – Vokietijos kino bendroves. Tačiau tam koją galėjo kišti painus scenarijaus turinys ir tik lietuviams (ar aktyviai besidomintiems šalies politika) suprantamos jo potekstės.
Sukurtame Augustino Griciaus kino filmo scenarijuje nebuvo galima įžvelgti gilesnių kino filmų scenarijų rašymo žinių, tačiau jis simbolizavo norą tokius scenarijus kurti ir, apskritai, statyti meninius vaidybinius filmus. O tokio noro trečiojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje netrūko. Jau 1924 m. režisierius Aleksandras Rusteikis gavo leidimą steigti kino meno mokyklą Kaune, tačiau netrukus išvyko į Latviją ir tokia mokykla nebuvo įkurta. 1926-ųjų spalį į Švietimo ministeriją kreipėsi iš kažkur atsiradusi lenkų kilmės „filmų artistė“ Katrė Sienkevičaitė (kitur Senkevič), prašydama išduoti leidimą atidaryti „Filmos mokyklą“: „Turint pasiryžimą artimiausiu laiku statytis artistų veikimui ateliją, tai yra rūmus, kur galėtų įvykti įvairūs artistų veiksmai ir nuėminėjimai įvairių Lietuvos apylinkių ir gamtos vaizdų. Norėdama statyti stiprius pamatus tolimesniam suformulavimui ir veikimui pirmos Lietuvoje kino-filmos.“
Netrukus spaudoje pasirodė skelbimai apie atidaromą kino aktorių mokyklą iš joje dėstančius „žymius užsienio filmos artistus“, šie „žymūs artistai“ buvo pati K. Sienkevičaitė (mimika, „lošimas [vaidyba – A. D.] filmui“, režisūra); būsimas pirmosios lietuviškos knygos apie kiną autorius Vytautas Kurnatauskas (technika, „kostiumologija“, meno istorija); rašytojas, tapytojas ir teatralas Vytautas Pranas Bičiūnas (susipažinimas su grimavimu) ir keli kiti. Mokslo metai pradėti 1926 lapkričio 19-tą. Į studiją susirinko apie 70 jaunuolių už svajonę tapti kino aktoriais pasiryžusių kas mėnesį mokėti 25-50 litų. Per pusmetį paruošta 40 diplomuotų kino artistų (kiti atkrito nesugebėję susimokėti už mokslus), o tada „Filmos mokykla“ buvo uždaryta Švietimo ministerijos paliepimu, kaip „visai nerimta įstaiga“.
Ne geresnės klotis laukė ir prie Lietuvos filmų gamybos bendrovės „Akis“ 1926 m. gruodį įsteigtos kino meno mokyklos. Pastaroji įsipareigojo per pusantrų metų paruošti eilę įvairių specialybių kino darbuotojų ir aktorių, tačiau to taip ir nepavyko padaryti. Situacija susidarė iš tiesų komiška, nors Lietuvoje dar nebuvo pastatytas nė vienas vaidybinis filmas, tačiau labai neaiškios kompetencijos kino aktorių mokyklas baigę „filmų artistai“ jau net buvo susibūrę į 1927 m. sausį įsteigtą „Lietuvos kino filmos artistų sąjungą“, kurios pirmininke buvo ta pati Katrė Sienkevičaitė. Norėję kino filmuose vaidinti ar juos kurti entuziastai buvo išnaudoti finansiškai, ar dėl tokių pačių entuziastingų kino filmų ir kino mokyklų kūrimo organizatorių nemokšiškumo ir naivumo, ar, o tai labiau tikėtina, dėl elementaraus jų noro pasipelnyti.
Antra vertus, negalime teigti, jog jaunų aktorių ar vaidybinio kino kūrėjų entuziazmas nuėjo visiškai veltui. 1927 m. vasarį bendrovė „Lietfilm“ filmavo trumpą vaidybinę reklamą „Rūpestingas tėvas“ (1927), skirtą draudimui nuo gaisro reklamuoti. Pirmą kartą Lietuvoje filmuoti vaidybiniai kino filmo kadrai, Kauno gatvėse triukus atlikę „lietuviški artistai“ ir juos fiksuojantis kino operatorius sutraukė minias susidomėjusių praeivių, kurie trukdė filmavimo darbams, apie tai net skųstasi spaudoje.
Na, o 1928-aisias pradėti pirmojo lietuviško pilnametražio vaidybinio filmo statymo darbai. Filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928) turėjo būti visiškai priešingas militarizmą ir nacionalizmą smerkusiam Augustino Griciaus scenarijui.
Filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928) buvo sumanytas ir užsakytas būtent pagrindinio 1926 m. gruodžio mėn. perversmo ramsčio – Lietuvos kariuomenės, konkrečiai Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo mokslo valdybos. Filmo scenarijų rašė ir neretai jo režisieriumi buvo nurodomas Lietuvos kariuomenės karių teatro kūrėjas, aktyvus gruodžio perversmo dalyvis, vienas jo organizatorių pulkininkas leitenantas Vladas Braziulevičius (vėliau – Braziulis, 1895-1972). Tikrasis filmo režisierius – Jurgis Linartas, operatorius – Feognijus Dunajevas.
Filmas turėjo vaizdžiai pavaizduoti kariuomenės naudingumą ir būtinybę, juk būtent jos finansavimo mažinimas tapo viena iš 1926-ųjų gruodžio perversmo priežasčių, bei paminėti Lietuvos kariuomenės dešimtmetį. „Veikalo esmė ši: kokios naudos iš karo tarnybos gali gauti paprastas neišlavintas (analfabetas) jaunuolis. Veikalo tikslas – duoti ne vien teoriškų žinių apie karišką tarnybą, bet sujungti tai visa meno dėsniais. Veikale bus dramatiškas turinys – bendras siūlas. Atskiras kareivis numatomas nušviesti ne tiktai kariškos tarnybos atžvilgiu, bet ir tarnybos metu bei asmens gyvenime. Bus atvaizduoti mūsų kariuomenės santykiai su ūkininkais, kareivių santykiai su vyriausybe, tarnyba, giminėmis ir artimaisiais. // Daug dėmesio kreipiama į lietuviško kaimo jaunimo nušvietimą. Šiame veikale bus atvaizduoti lauko darbai Lietuvos kaime, lietuviškos vestuvės su savo senoviškomis tradicijomis, naujokų ėmimas ir pan. <…> Tarp kitko filmoje matysime ir Respublikos Prezidentą p. A. Smetoną“, – teigta spaudoje.
Filmas kariuomenės propagandos tikslams naudotas jam dar net nepasirodžius. Štai 1928 m. lapkritį, minint Lietuvos kariuomenės dieną, žurnalo „Naujas žodis“ pirmajame puslapyje publikuojamas šio kino filmo kadras – eilė kareivių duoda priesaiką. Filme nemokamai vaidinę aktoriai (tarp gerai žinomų vardų, Valstybės teatro aktorių – Teofilės Vaičiūnienės, Jurgio Petrausko, Ipolito Tvirbuto, Juozo Lauciaus, neskaičiuojant kariuomenės atstovų, filme dalyvavo apie 200 statistų bei antraplanių aktorių, tarp jų įvairių lietuviškų kino mokyklų „absolventai“) spaudos puslapiuose pristatyti kaip sektinas patriotizmo ir darbo tėvynei pavyzdys: „Pažymėtina, jog šio veikalo veikiantieji asmenys nemokamai dirba filmai. Kiti net savo atostogų metu, reikalui esant, savo lėšomis atvažiuoja iš provincijos dalyvauti tame darbe. Vaidilos [aktoriai – A. D.] tą darbą atlieka savo laisvalaikio metu, t. y. šventadieniais, o kai kada ir darbo dienomis. Tuo būdu mūsų artistai atlieka patriotišką žygį.“
Į filmą dėta daug vilčių: „Bendrai, tautiškos kinofilmos gamybos atžvilgiu tai bus pirmas veikalas ne tik Lietuvoje, bet, rodos ir visam Pabaltijy. // Taigi, ši filma nebūtų gėda parodyti ir užsieniuose. Ji padarys gero įspūdžio ypač Amerikos lietuviams, kurie arčiau nepažįsta narsios, tvarkingos ir gerai organizuotos mūsų kariuomenės, mūsų kareivio gyvenimo, jo santykių su tėvyniečiais“, ir t. t.
Tačiau šios viltys liko neišpildytos – amžininkų atsiminimu tiek filmo techninė, tiek meninė pusės buvo labai silpnos. Tuo tarpu filmo užsakovus piktino ir nevykusiai pavaizduotas Lietuvos paveikslas. Nors kuriant filmą spaudoje džiaugtasi, jog filmas filmuojamas natūroje, įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose, jog fiksuojami tikros kariuomenės, o ne suvaidinti manevrai (taip, žinoma, gerokai taupytas ir filmo biudžetas), tačiau baigus filmą toji natūra pasirodė ne tokia graži kaip tikėtasi.
„Svarbiausia, kad filmos veiksmams parinkti išoriniai vaizdai buvo biauriausi. Filmoj parinkti tokie nuskurę ūkiai, kad sunku ir aprašyti. Jei žmogus išeina iš gyvenamo namo, tai jis turi per pusę pasilenkti, o jei nori įeiti į vidų, tai vietoj slenksčio padėtas medžio gabalas. Gyventojai atvaizduoti irgi negeriau. <…> Jeigu mūsų gamintos filmos neigiami tipai režisoriaus būtų buvę perdirbti į teigiamus ir sąmoningus, ir vietoj blogiausiai gyvenančių ūkininkų būtų surasti, nors ir ne dvarai bei mūriniai rūmai, bet būtų parodyti Suvalkijos stambesni ūkininkai, kurių kultūringai sutvarkyti namai turi net atskirus valgomuosius bei svečių kambarius, tada filma būtų, be abejo, nusisekusi, gražiai išėjusi. Būtumėm ir mes patys maloniai pasižiūrėję ir kitiems parodę“, – prisimintos filmo draudimo priežastys.
Filmą užsakovų nepatenkino neišpildytos propagandinės kino filmo galimybės ir jie neleido jam pasirodyti šalies kino ekranuose, nes kitaip „<…> būtumėm parodę pasauliui ir mes patys pamatę, koki mes glušai ir koks nuskuręs mūsų kraštas“. Dar kelerius metus filmą bandyta gelbėti, permontuoti, tačiau viskas veltui. Filmo „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ pavyzdys atliepė kino filmų cenzūros praktikas, vėliau taikytas ir cenzūruojant Lietuvos kino kroniką.
Tokioms filmo draudimo priežastims pritarė ne visi. Nemaža dalis visuomenės norėjo, kad ir netobulų ir netobulą Lietuvą vaizduojančių, tačiau savų, lietuviškų filmų. „Vis dėlto gaila, kad anas filmas [„Kareivis – Lietuvos gynėjas“ – A. D.] kažkodėl buvo kažkieno užmarinuotas ir užkliuvo. Galima buvo ir jis paleisti pasižmonėti po Lietuvą. Jeigu jis dar kur nežuvęs, o tik užkliuvęs, būtų neprošalį, kad bent dabar į viešumą jį ištraukti – tegu vaikšto po Lietuvos kinus, kad ir netobūli, bet vis dėlto savi, lietuviškieji kino filmai. Juk tik per klaidas ištobūlėsime. Kaip visame kame, taip ir kinematografijoje“, – 1931-aisias rašyta žurnale „Židinys“.
Tačiau valstybės institucijoms kuriant tokius filmus „nusvilus pirštus“, apie juos svajojo privatūs kino entuziastai. Būtent tokių entuziastų, eilinių Kauno darbininkų – K. Sienkevičaitės „Filmos mokyklą“ baigusio Stasio Narijausko, „Akies“ kino studijos mokykloje pasimokiusio spaustuvės darbininko Petro Malinausko ir jų draugų – dėka 1930-ųjų gruodį kino ekranuose pasirodė trumpametražis vaidybinis filmas „Sužieduotinis per erškėčius“ (kitur „Sužieduotinis per prievartą“, 1930).
Filmo kūrimui draugai 1930 rugsėjį įkūrė „Lietuvos filmų mėgėjų sąjungą“, kurios nariai kas mėnesį mokėjo po 25 litus, ir vos po kelių mėnesių juosta jau rodyta Lietuvos kino teatruose. Tai buvo paprastutė komedija apie jaunuolių meilę, jai prieštaraujantį tėvą ir kažkur pradingusį jo žiedą. Pačių entuziastų rašytas, režisuotas ir vaidintas (jis atsiėjo apie 1500-3000 litų, iš kurių dauguma išleista kino juostai ir operatoriui Ilja Goršeinui apmokėti) filmas spaudos buvo sutiktas gana šiltai. Nors pirmieji filmą matę žurnalistai ir pripažino akivaizdžius jo trūkumus, tačiau vis tiek supratingai teigė, jog „<…> kol kas ko neparasto tikėtis iš ratelio būtų net nedora. Juk filmos pastatymui trūksta visko, tame tarpe ir lėšų“.
Plačiausią atsiliepimą apie filmą paliko žurnalistas Juozas Kazys Beleckas savo redaguojamame bulvariniame laikraštyje „Tempo“. Autorius dėjo į šuns dienas filmo scenarijų, personažus ir aktorius, tačiau galiausiai konstatavo, jog filmas išėjo visai pakenčiamas ir „<…> nedaug blogesnė už daug mūsų ekrane gastroliavusių amerikoniškų komedijų“. O rašinį žurnalistas baigė ne itin maloniu Lietuvos valdantiesiems palyginimu: „Ši komedija 100% vertesnė už „rimtą filmą“, kurį gamino mūsų žymūs žmonės. Kauno gatvėse kankino valst[ybės]. dramos artistus, svarbiausia išleido 12.000 litų ir filmą „padžiovė“ dulkėton lentynon. O žadėjo tuo filmu atvaizduoti Lietuvos jaunuolio – kareivio narsumą. To filmo daugelis ir šiandie tebelaukia, bet…“ Ironiška, bet pirmoje vaidybinio kino dvikovoje visą Lietuvos kariuomenę įveikė keli Kauno darbininkai.
Daugiau apie tarpukario Lietuvoje kurtus vaidybinius filmus, ar jų projektus – kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą
