Jau praėjusioje straipsnių ciklo dalyje apžvelgėme pirmuosius lietuvių bandymus sukurti nacionalinį, vaidybinį kino filmą. Grandioziniai užmojai valstybės lėšomis pastatyti Lietuvos kariuomenę reklamuojantį ir valstybės propagandai galintį tarnauti filmą taip ir liko neįgyvendinti, o pirmą rimtesnį vaidybinį kino filmą šalyje sukūrė gausių lėšų ir valstybės institucijų užnugario neturėję keli Kauno darbininkai. Tačiau tuo istorija dar nesibaigia.
Atrodo, jog po trumpametražio vaidybinio filmo „Sužieduotinis per prievartą“ premjeros tiek publikos, tiek kino filmų entuziastų apetitas didėjo. Kitas logiškas žingsnis buvo pilnametražio vaidybinio filmo premjera. Nors apie būsimus projektus galvojo ir to paties „Sužieduotinis per prievartą“ kūrėjai, tačiau kitų filmų jie taip ir nesukūrė – pirmasis kino „blynas“ gerokai praretino jaunuolių kišenes, o pelno taip ir neatnešė.
Pilnametražio filmo projekto vėl ėmėsi kino studijos „Akis“ įkūrėjai – operatorius Feognijus Dunajevas ir režisierius Jurgis Linartas. Panašu, jog šie kino pionieriai pasimokė iš savo nesėkmių 1928-aisiais, kai statė filmą „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Antra vertus, šį kartą jų darbo nesekė griežta užsakovų akis. 1931-ųjų spalio 13 dieną Kauno kino teatre „Forum“ pasirodžiusį pirmąjį Lietuvoje statytą pilnametražį vaidybinį filmą „Onytė ir Jonukas“ arba „Nelįsk kur nereikia“ jie kūrė už savo lėšas.
„- Šis turi pinigų kaip mėšlo! – pašnibždėjo man Dunajevas“, – atsiminimuose apie filmo statymą susitikimą su Jurgiu Linartu aprašė pagrindinio vyro vaidmens, Jonuko, atlikėjas aktorius Vladas Fedotas-Sipavičius. Tarpukario spaudoje teigta, jog filmas viso atsiėjo apie 20000 litų, tai buvo gerokai daugiau, nei tie 25 litai per mėnesį, kuriuos į bendrą filmo „Sužieduotinis per prievartą“ katilą dėjo jo kūrėjai 1930-aisiais. Tačiau filmas vis dar buvo gana mėgėjiškas, kaip prisiminė moters pagrindinio vaidmens, Onytės, atlikėja Vanda Lietuvaitytė: „Apie kino meną neturėjom jokio supratimo nei režisieriai, nei aktoriai“. O ir pačiai aktorei už darbą atsilyginta buvo ne keliais iš tų 20000 litų, o… saldainiais: „Direkcija žadėjo 1-2 [kilogramus – A. D.?] geriausių šokoladinių saldainių. Kad ir kaip mėgau saldumynus, bet filmuotis sutikau ne dėl jų, o todėl, kad labai jau norėjau būti „kino artiste“, – prisiminė aktorė.
Komedijos žanro filmo fabulą atspindėjo jo paantraštė „Nelįsk kur nereikia“. Filmas demonstravo, kaip kaimiečių – Onytės ir Jonuko – pora bando rasti darbą ir įsitvirtinti mieste. Kaune jie patiria daug nuotykių, kurie priverčia juos suprasti, jog kaimiečio laimė yra kaime ir į miestą jam nėra ko brautis.
Iš tiesų filmo scenarijus atspindėjo to meto Lietuvos literatūrines tendencijas. Lietuvių rašytojų kūriniuose miestas neretai pieštas kaip pavojinga, nuodėminga ir tamsi erdvė, kurios reikia saugotis, tuo tarpu kaimas dažnai simbolizavo laisvę, ramybę, idilišką gyvenimą. Tiesa, filmo žiūrovai nevienareikšmiškai vertino šią „tendenciją“. Štai Vytautas Alseika sveikino ją, teigdamas, jog „Filmas turi labai gražią tendenciją (kaimiečiams nesiveržti miestan) ir todėl ypač rekomenduotinas statyti mūsų provincijos miesteliuose ir miestuose“; tuo tarpu žurnalo „Židinys“ recenzentas griežčiau žiūrėjo į filmo pamokymus: „Veikalėlis labai naivus, per daug jau naivus; be to, perdėm tendencingas. Tendencija: atbaidyti sodžiaus jaunimą nuo miesto tarnybų ir gyvenimo. Gal dėlto, kad toji tendencija perdėm jame kyšo, tasai veikalas, manau, nieko neįtikins.“
Nors filmo fabula, atrodo, perspėjo nesižavėti miesto gyvenimu, tačiau veik visi atsiliepimai apie filmą liudijo, jog kinas tarpukario Lietuvoje visų pirma buvo miesto erdvės atributas, o jo kūrėjai – šios erdvės gyventojai. Būtent gražiai, įtaigiai pavaizduotas laikinosios sostinės – Kauno – peizažas, recenzentų nuomone, buvo viena stipriausių filmo pusių. Tuo tarpu Lietuvos kaimas bei jo gyventojai, filme pavaizduoti netinkamai ir neįtikinamai.
„Filmoje Kaunas daro tikrai gražaus ir turtingo miesto įspūdį. // O sodžiui daug ko stinga. Pačios parinktos filmoj vietos nėra mūsų sodžiui charakteringos, ir mūsų sodžiaus vaizdo toli gražu mes negauname. Erdvios, unksmingos sodžiaus gatvės, apžėlusių griovių, dilginėmis apaugusių patvorių, lygių kiemų, aptvertų darželių, medinių, pasvirusių, šiaudais dengtų sodžiaus trobesių, tankių sodų, štai ko sodžiaus vaizdui reikia“, – rašė Stasys Grigaliūnas žurnale „Naujoji Romuva“; „Mūsų artistai kinui ir dar nepasiruošę, ir grimo nusitepti neįstengia <…> Be to, vaidindami kaimiečius, dar nepajėgė nuslėpti savo miesčioniškumo, inteligentiškumo <…> bent Kauną ir jo apylinkes, parodo iš tikrai gražios pusės – „tartum kur Europoj“, – antrinta žurnale „Židinys“.
Miestietišką Lietuvos kino erdvių veidą taip pat atspindėjo ir pasirinkimas lietuvišką filmą demonstruoti kartu su… rusiškais titrais Pastarasis sprendimas susilaukė ir kai kurių kritikų pykčio: „Antra, kam prie šio filmo lietuviškų užrašų figūruoja dar rusiški? Nekalbat apie tai, kad rusiški parašai visai nereikalingi užsienio filmuose (nejaugi Lietuvos rusai lepšiai dar nėra išmokę valst. kalbos!?), tuo labiau jie buvo nepageidautini lietuviškame filme“, – piktinosi Vytautas Alseika pirmajame „Kino naujienų“ numeryje.
Iš tiesų, tuo metu Lietuvoje demonstruoti užsienio filmai, šalia parašų lietuvių kalba, neretai turėdavo ir parašus kitomis kalbomis, visų pirma rusų. Pastarieji gelbėdavo daugiatautei ir daugiakalbei Lietuvos miestų gyventojų publikai. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį Pasaulinį karą Kaune gyveno daugiau nei 30000 žydų, jie sudarė daugiau kaip 20% miesto gyventojų. Dalis jų tikrai mokėjo lietuvių kalbą, tačiau tiems, kurie nemokėjo, rusiški titrai sudarė galimybes geriau suprasti šį filmą.
Na, o valstybinės kalbos nelabai mokėjo nė pats filmo operatorius… Beje, dėl to „nusvilti“ kiek vėliau teko ir patiems „Onytės ir Jonuko“ kūrėjams. 1937-aisiais, kai Jurgis Linartas kartu su operatoriumi Feognijum Dunajevu turėjo kino kronikų gamybos Lietuvoje koncesiją (plačiau skaityti čia), J. Linartas spaudoje paskelbė, jog dažnai jo kino kronikas peikia ir kritikuoja „svetimtaučiai“ kino teatrų savininkai, kurie nemoka valstybinės kalbos, todėl nenori rodyti nieko, kas yra lietuviška. Į tai režisieriui buvo atsakyta, jog „Už tai pykti ir prikaišioti, kad kažkas yra svetimtautis ir nemoka valstybinės kalbos visai ne vietoj, tuo labiau, kad svarbiausias koncesijos dalyvis taip pat yra svetimtautis ir nemoka valstybinės kalbos. Juk, tur būt ne vienam skambinusiam koncesininko kontoron telefonu teko išgirsti: „Govorit „Mūsų Lietuva“. Čto vam ugodno?“.
Nėra itin aišku ir kokia muzika skambėdavo demonstruojant filmą. Pats filmas „Onytė ir Jonukas“ buvo tylusis, tai – dar buvo labai įprasta to meto Lietuvoje. Tačiau neabejotina, jog filmą turėjo lydėti muzika – ar gyvu pritarimu, ar leidžiama iš gramofono plokštelių. Neretai demonstruojant filmus ši muzika skirdavosi priklausomai nuo kino teatro, kuriame rodyti filmai, galimybių.
Tačiau „Onytės ir Jonuko“ aktorius Valdas Fedotas-Sipavičius pokariu nuolat tvirtino, jog filmas turėjo ir savo muzikinį leitmotyvą. Pastaruoju neva tapo jo paties Vokietijoje į gramofono plokštelę įdainuotas tango „Kaunas“ (paklausyti įrašo galima čia). Šis kūrinys buvo bene ryškiausia tarpukario Lietuvos muzikinė meilės odė laikinajai sostinei.
Dainoje Kaunas pristatytas kaip „gražios ateities“ ir „šviesios vilties“, poetų, artistų, „biznierių“ miestas, traukiantis kiekvieno lietuvio širdį. Visgi nežinoma, ar šis tvirtinimas turi ryškesnį pagrindą. Tarpukario estrada besidomėjusių autorių teigimu kūrinys plokštelėje buvo įrašytas tik 1932-aisias metais, t. y. jau po filmo premjeros, kūrinys taip pat neminimas ir filmo recenzijose, Vladas Fedotas-Sipavičius pirmą kartą šį muzikinį kūrinį kaip filmo leitmotyvą mini jau praėjus daugiau nei 35 metams po filmo premjeros, galbūt jį galėjo apgauti atmintis. Antra vertus, tarpukariu nebuvo palikta daugiau platesnių atsiliepimų apie pačią kino filmo premjerą („Dauguma mūsų laikraščių įdėjo <…> visai trumpas žinias – straipsnelius apie tą, be abejo, įžymų Lietuvos kultūrinį įvykį“), tad dainos figūravimas joje galėjo likti nepastebėtas; gal gramofono plokštelės leidimo datą reiktų tikslinti arba ji buvo naudota tik vėliau vykusiuose filmo seansuose. Tai vis dar išlieka paslaptimi.
Ne ką mažiau paslaptingas yra ir pats filmo pavadinimas. Jau atsiliepimuose apie filmo premjerą galime atrasti įvairiausių jo variantų. Vien 1931-aisiais, po premjeros, spaudoje galima rasti bent tris skirtingus filmo pavadinimo variantus: „Kino naujienose“ jis vadinamas tiek „Onytė ir Jonelis“, tiek „Jonukas ir Onytė“, žurnale „Židinys“ – „Jonelis ir Onelė“, kituose leidiniuose vienu iš šių variantų.
Kiek vėliau, filmą demonstruojant JAV, Amerikos lietuvių žurnalo „Margutis“ reklamoje jis vadinamas ketvirtu pavadinimo variantu „Jonukas ir Onutė“. Pastarąjį vartojo ir pokariu apie filmą gausiai rašęs kino tyrėjas Vytautas Mikalauskas, nors dabar šalyje dažniau vartojamas ne šis, o filmo aktorių naudotas ir tarpukario spaudoje dažniau sutiktas „Onytė ir Jonelis“ (apie skirtingus filmo pavadinimų variantus plačiau galima paskaityti Laimos Petrauskienės straipsnyje).
Na, o šio straipsnio autorius ant stalo deda jau penktą filmo pavadinimo variantą – „Onytė ir Jonukas“. Mat būtent tokiu pavadinimu, 1931 m. spalio 8 dieną buvo išduotas Kauno apskrities viršininko leidimas filmui demonstruoti. Prie Lietuvos centriniame archyve saugomo prašymo leisti demonstruoti filmą yra pridėta ir vienintelio filmo kadro kopija – būtent titulinis kadras su pavadinimu „Onytė ir Jonukas“ arba „Nelįsk kur nereikia“. Nors reikia pažymėti, jog visa velniava dėl filmo pavadinimo buvo iš dalies užkurta pačių filmo autorių.
Filmo pavadinime skaitome „Onytė ir Jonukas“, tačiau jau pirmuose cenzūravimui pateiktų jo titrų nuorašų sakiniuose rašoma: „Kaime, pas neturtingus tėvus gyveno Onytė… // Kitame gale kaimo gyveno Jonelis…“ ir t. t. Taigi pavadinime figūravo „Jonukas“, tačiau visame filme jis buvo pamirštas ir vietoje jo veikė „Jonelis“.
Ekranuose pasirodžiusį „Onytę ir Jonuką“ kritikai taip pat nevengė palyginti ir su tokios sėkmės nesulaukusiu „Kareiviu – Lietuvos gynėju“. Beje, ne visuomet pirmojo naudai, pavyzdžiui, teigdami, jog neišleistame filme aktorių vaidyba atrodė natūralesnė. Tačiau aišku tik tai, jog net netobulam „Onytei ir Jonukui“ pasisiekė nuveikti nemaža to, ką planavo atlikti „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Dar filmui nė nepasirodžius Lietuvoje, 1931 m. rugsėjį, jis jau reklamuotas suomių kino žurnale „Elokuva“ (pavadinimas čia vėl – „Onytė ir Jonelis“). Nors Lietuvoje filmas neapsiėjo be kritikos, jis buvo lankomas, juo domimasi: „Paskutinis filmas, tai lietuviškos gamybos produktas „Onytė ir Jonelis“. Nors ir nesukėlė audros, bet daugelis juo domėjosi kaip pirmu lietuvišku filmu. Ir, sakyčiau, nenusivylė“, – rašyta apie filmo demonstravimą Marijampolėje 1931-ųjų gruodį. Per metus apkeliavęs Lietuvą patraukė ir už Atlanto. Taigi, garsino šalies vardą, reklamavo ją tiek joje, tiek už jos ribų.
Ar pirmasis lietuviškas pilnametražis vaidybinis filmas buvo finansiškai sėkmingas – atsakyti sunku. Vlado Fedoto-Sipavičiaus teigimu, filmo režisierius ir fundatorius Jurgis Linartas apie jo sėkmę vengė kalbėti, tik nuolat burbėdavo, jog „išlaidų nepasiseks visų padengti“. Už kiek pinigų filmas buvo parduotas ar išnuomotas Amerikos Lietuviams taip pat neaišku, užklaustas Linartas tik atsakydavo, jog vyksta derybos. Visgi aktorius buvo įsitikinęs, jog filmas sulaukė sėkmės, tiesiog filmo režisierius nenorėjo dalintis jos vaisiais su kitais…
Ar tai tiesa – sunku patikrinti. Lietuvos rinkoje filmas tikrai negalėjo atsipirkti. Nors po filmo premjeros jo autoriai netruko paskelbti ir apie būsimą projektą – filmą „Ištvermė nugali“, turėjusį demonstruoti dviejų iš turtingų šeimų kilusių ir vieno neturtėlio, bet darbštaus studentų gyvenimus. Filmą žadėta filmuoti Kaune, Baisiogaloje ir visuose Lietuvos kurortuose. Tad panašu, jog iš karto po filmo premjeros entuziazmo netrūko. Visgi po kurio laiko naujas projektas buvo užmirštas – matyt „Onytė ir Jonukas“ nepatvirtino lūkesčių.
Kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje baigsime pasakojimą apie tarpukario Lietuvoje kurtus meninius kino filmus ir jų projektus.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.
