fbpx
Kino istorija

Kinas tarpukario Lietuvoje (X): Lietuvos kino kronika. II dalis

Karikatūra – „Senovės demonstracija“ – „Kuntaplis“ 1936 10 11

Praėjusią ciklo dalį baigėme pasakojimu, kaip 1932-ųjų rugpjūtį paskelbtas Kino kronikos įstatymas, įpareigojęs rodyti lietuvišką kino kroniką prieš kiekvieną kino seansą, vos pradėjęs veikti tapo visišku nesusipratimu. Kino operatoriai iš stalčių traukė kelių metų senumo vaizdus, jog juos paverstų „naujomis“ kronikomis, o kino teatrų savininkus vienijanti Lietuvos kinematografininkų sąjunga pradėjo reikalauti, jog visa kino kronikos nuoma eitų tik per šios organizacijos rankas – diktavo kainas ir už tarpininkavimą ėmė solidų antkainį. Akivaizdu, jog įstatymas buvo įvestas deramai nepasiruošus…

Tačiau reikia pagirti Lietuvos vyriausybę – ji greitai pradėjo srėbti prisivirtą košę. Pirmiausia susirūpinta kino kronikos nuomos monopolį paskelbusia kinematografininkų sąjunga.  Joje atlikti patikrinimai, surinkti dokumentai. Po patikrinimo, 1932 m. lapkričio pabaigoje, Piliečių apsaugos departamento direktorius rašė Kauno miesto ir apskrities viršininkui: „Pagal įregistruotus įstatus kinematografininkų sąjunga pirmon eilėn rūpinasi savo narių ekonominiais reikalais ir tuo būdu turi pramonės koperatyvo, o ne visai kultūrinės draugijos reikšmę. Sąjungos kultūriniai tikslai jos įstatuose visai silpnai išreikšti, bet užtat pramoninku profesionalinis tikslas matomas <…> ir tvirtinamas turiniu siunčiamos dabar nariams pasirašyti sutarties dėl Lietuvos kinofilmų kronikos ir tai sutarčiai vykdyti instrukcijos. Iš jų regima, kad sąjunga užsiiminėja filmų rangovo verslu už tam tikrą atlyginimą, stengdamasi pasisavinti šioj srityje monopolija. Kokių kultūrinių rezultatų pasiekė kinematografininkų sąjunga, iš jos veikimo visai nematyti, ir kiekvienu atveju nedidesnių, kaip ir kiekvienas koperatyvas, kurio savybę ji atitinka.“

Konstatavus, jog kaip kultūrinė draugija kurta sąjunga įgavo pelno siekio pobūdį, nepraėjus nė mėnesiui, ji buvo uždaryta. Tiesa, sąjunga atgaline data pataisė savo įstatus, apskundė šį sprendimą ir 1933 metų vasarį teismas jei leido toliau veikti, tačiau kronikų nuomos tarpininkavimu ji galėjo užsiimti nebent neatlygintinai bei neturėjo teisės drausti kino teatrams savarankiškai nuomotis kronikas. Likviduota sąjunga bus 1937-aisiais metais.

Karikatūra – „Paskutinis konsiliumas“ – „Kuntaplis“ 1937 09 19

Sutvarkius kinematografininkų sąjungą imtasi ir kronikų gamintojų. Kino kronikas teatrai turėjo keisti su kiekviena nauja programa. Tarpukario Lietuvoje nebuvo šiuolaikinių kino centrų, vienas kino teatras turėdavo tik vieną salę, kurioje dažniausiai visą savaitę rodydavo vieną ir tą patį filmą. Na, o jei šis pasirodydavo itin populiarus, tuomet likdavo kino teatre ir kitai savaitei, išskirtinio populiarumo filmai viename kino teatre galėjo būti rodomi net tris savaites iš eilės. Keisdamas pagrindinį filmą, kino teatras privalėjo pakeisti ir lietuvišką kino kroniką. Tačiau kino teatrų savininkui niekas nedraudė ją pakeisti į jau seną, visur kitur matytą, todėl pigiau gautą kroniką. 1933 m. balandį tam buvo užkirstas kelias, paskelbta, jog Kauno ir jo priemiesčių kino teatruose lietuvišką kino kroniką galima demonstruoti tik 5-ias savaitės nuo leidimo jai išdavimo, provincijoje ši kronika galėjo būti leidžiama rodyti nuo 9-ių savaičių didesniuose miestuose iki 8-ių mėnesių kaimuose. Taip apsisaugota, jog ta pati kronika nebūtų rodoma kino teatruose metai iš metų, nors kino operatoriai vis dar galėjo į naujas kronikas inkorporuoti seniau filmuotų vaizdų.

Griežčiau pradėta sekti ir kino kronikų techninė kokybė. Nemažą dalį kino kronikų neleista rodyti būtent dėl prasto jų atlikimo. Tačiau ir pasiekusios kino ekranus jos ne visuomet džiugino žiūrovus, jas retai lydėjo pagiriamasis žodis, o dažniau konstatuotas nusivylimas.

„Principe, mūsų kinų publika tų kino kronikų priverstiniu rodymu patenkinta – juk neturint savų filmų programoj, ką nors lietuviško, tai šį tą nesvetimo pamatyti kiekvienam yra malonu, bet… Ir tas „bet“ padarė tai, kad mūsų publikai lietuviška kronika per visai trumpą laiką jau įgriso…“, – tą patį 1933 metų balandį rašė Vytautas Alseika.

Autorius teigė, jog lietuviška kino kronika kenčia ne tik nuo prasto techninio atlikimo ar nuolatinio pasikartojimo, bet ne ką mažesnis kronikos trūkumas yra tai, kad jų operatorių  nemoka parinkti įdomių temų ir vaizdingai jų atskleisti.

Karikatūra – „Nebylė filma“ – „Kuntaplis“ 1937 05 02

Tokie ar panašūs priekaištai išliko aktualūs dar ilgai. Galiausiai, neatlaikė ir valstybės institucijos. 1934 m. lapkritį Vidaus Reikalų Ministerija viešai skelbė: „Praktika parodė, kad lig šiol lietuviškos kino kronikos gamintojai niekada nesugebėdavo pagauti reikšmingiausius faktus ir vaizdus ir tobulai juos techniškai paruošti; gamintojai lig šiol nežiūrėdavo pagaminti tobulą visais atžvilgiais kroniką, pagaunančią dabartinio Lietuvos valstybinio gyvenimo patį pulsą. Todėl nenuostabu, jei kartais siužeto parinkimu mūsų kronikos esti be galo šabloniškos ir visuomenėje sukelia prieš save antipatiją.“ Tokiais žodžiais pradėtas pranešimas apie tai, jog Lietuvos kino kronikos gamybą valstybė atiduoda vienam gamintojui. Anksčiau už laisvę rinkoje kovojusi vyriausybė stojo į monopolininkų gretas.

Vyriausybė numatė aukštus reikalavimus būsimam Lietuvos kronikos gamintojui. „Pirmiausia, gamintojas turės panaudoti visas moderniškas priemones: gerus aparatus, moderniškas laboratorijas, dirbtinį apšvietimą ir kt. Toliau, gamintojas turės pasirūpinti gerais operatoriais, laboratorijų darbininkais ir kitu techniniu personalu. Jo pareiga bus į darbą įtraukti ir įvairius menininkus: rašytojus, režisierius, solistus, dramos artistus, dainininkus, skulptorius, ištisus chorus, orkestrus ir kt.“, – teigiama pranešime spaudai.

Tačiau vyriausybei rūpėjo ne tik tai, jog lietuviškos kino kronikos būtų gaminamos profesionaliau. Atiduodama Lietuvos kino kronikų gamybą į vienas rankas, ji taipogi siekė glaudžiau kontroliuoti ekrane matomą Lietuvos paveikslą. „[S]varbiausias tikslas bus, kad kronikų vaizdai ir užrašai keltų tėvynės meilę, tautos vieningumo idėją, drausmę ir darbštumą, žadintų pasiryžimą atvaduoti pavergtas žemes, skatintų domėtis savo kraštu, geriau jį pažinti, tuo suteikiant visuomenei orientavimosi vykdomomis mūsų valstybiniame gyvenime reformomis ir jas iššaukusiomis priežastimis; tai iš dalies turės prisidėti ir prie negeistinos mūsų visuomenėje stipriai įsigalėjusios opinijos „tik kas svetima yra gera“ galutinio panaikinimo, nes filmoje vaizduojami tautos įvairių sluoksnių gyvenimo epizodai turės parodyti savitą, lietuvišką tautos dvasioje glūdintį charakterį ir sukelti mūsų inteligentuose norą ieškoti kultūrinio gyvenimo raidai naujų kelių pačioje mūsų tautoje, jos dvasios gelmėse, garbingoje istorijos lapuose nušviestoje jos praeityje“, – teigta spaudoje. Vyriausybės pranešime taip pat paskelbtas 14-os punktų sąrašas, ką būsimas kino kronikų gamintojas turėtų demonstruoti savo produkcijoje.

Petras Babickas – apie 1930-1935 metus – Maironio lietuvių literatūros muziejus

Pagrindiniai pretendentai gauti kino kronikos gamybos monopolį Lietuvoje buvo du. Pirmasis –  nuo 1922 m. iš JAV į Lietuvą filmuoti važinėjęs operatorius Kazys Lukšys. Operatorius buvo įkūręs savo kompaniją kino kronikoms gaminti, joje dirbo ir kiti to meto Lietuvos operatoriai – Stasys Vainalavičius, Alfonsas Žibas, taip pat turėjo atskirą verslo karaliją Raseiniuose – čia laikė kino teatrą, viešbutį. Antrasis pretendentas – notaras su polinkiu į meną Jurgis Linartas. Šis taipogi nesiskundė pinigų stygiumi, kartu su kino operatoriumi Feognijum Dunajevu 1926-aisiais įkūrė kino studiją „Akis“. Nuo tada kūrė kino kronikas. 1931 m. spalį į ekranus išleido pirmą lietuvišką pilnametražį vaidybinį filmą „Onytė ir Jonelis“ (plačiau apie jį ateinančiuose ciklo straipsniuose). Jurgis Linartas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje buvo pagarsėjęs kaip aktyvus lietuvių mėgėjiško teatro aktorius ir režisierius, jo balsą galima išgirsti ir Rygoje įrašytose pirmosiose lietuviškose garso plokštelėse.

Būtent Jurgis Linartas ir gavo išimtines teises 5-rius metus Lietuvoje gaminti kino kronikas. Būta ir nepatenkintų tokiu sprendimu – teigta, jog Lukšys ir seniau kine dirba, ir techniką geresnę turi. Toks nepasitenkinimas suprantamas – juk tarp nepatenkintųjų buvo ir daug kino operatorių, kurie prarado vieną iš savo pajamų šaltinių. Tačiau sunku nepastebėti ir to, jog kronikas gamybos atidavimas į Jurgio Linarto rankas buvo nulemtas ir politinių aplinkybių. „Kaipo gilus tautininkas, aš gerai suprantu mūsų Tautiškosios Vyriausybės siekimus ir tikslus ir bendrai mūsų valstybinio ir visuomeninio gyvenimo reikalavimus, propagandos, žmonių švietimo, sąmoninimo ir kultūrinimo reikalą“, – rašė Jurgis Linartas Vidaus reikalų ministrui prašydamas jam suteikti kronikos gamybos monopolį.

Režisierius priminė ir bendrus darbus su „Tautos vadu“, teigė, jog jis yra plačiai nusipelnęs Lietuvai,  „<…> ypač seimų laikais, dirbdamas su Tautos Vadu spaudoje ir visuomenės darbe, taip pat leisdamas tam nemažas pinigų sumas“.  Jurgis Linartas buvo asmeniškai pažįstamas su prezidentu – 1923-1924 metais, kai Kaune buvo atgaivintas Antano Smetonos redaguotas tautininkų žurnalas „Vairas“, jis vadovavo jį leidusiai „Raštų“ bendrovei, ir panašiai. Tad iš užsienio grįžusiam Kaziui Lukšiui didesnių šansų gauti kino kronikos gamybos teises, veikiausiai, nė nebuvo…

Karikatūra – „Kas klausia – neklysta“ – „Kuntaplis“ 1937 04 25

 Antra vertus, būsimas kronikos gamybos monopolininkas, rašydamas Vidaus reikalų ministrui, nestokojo pažadų, ką jis ruošiasi padaryti kino padėties Lietuvoje gerinimui. Ir moderniausią kino studiją įkurs, ir geriausius darbuotojus išugdys, ir automobiliu vežiojamus kinus organizuos, jog net giliausiam Lietuvos kaime „Tautos vadą“ pamatyti galėtų, ir t. t… Deja, netolima ateitis parodė, jog kino kronikos gamybos sutelkimas į vienas rankas jos kokybei didesnės įtakos nepadarė. Kronika vėl kaltinta prasta techniniu atlikimu, originalumo stoka, nuolatiniu vėlavimu… O kai vėluodamos pasirodė garsinės kino kronikos, žiūrovai nežinojo, kur slėpti savo ausis. Tiek kino kronika, tiek jos gamintojas, buvo nuolatinis kino žiūrovų, teatrų savininkų ir spaudos nepasitenkinimo bei pašaipų objektas.

„Apsaugok, Viešpatie, nuo maro, bado, karės ir „Mūsų Lietuvos“ kronikos! Ne dėl ko kito, o kaip tik dėl tos koncesinės kronikos, už dienos, kitos iš mano kūno liks pelenų saujelė… Šioji koncesinė kino kronika pirmiausia pagadino man akis, klausą; nežmoniškai suardė nervų sistemą… nuo nuolatinio dantų griežimo, bežiūrint tos kronikos, ištrupėjo visi dantys, ir, štai, aš dabar esu priverstas čiaupsėti lyg žuvis…“, – 1939 m. balandį ironizavo satyrinis žurnalas „Kuntaplis“. Šio žurnalo puslapiuose Lietuvos kino kronika buvo itin dažnas svečias…

„Jau kelinti metai, kaip Lietuvos kino kronikos gamyba ir eksploatacija atiduota į vieno asmens rankas. Tuo būdu buvo norima kino kroniką pakelti tinkamon aukštumon – deja, pasiekta priešingų rezultatų. Dabar jau matosi, kad kronika kokybės atžvilgiu jokios pažangos nepadarė, nes, taip vadinama, garsinė kronika yra dar blogesnė, kas jau daug kartų buvo konstatuota ir spaudoj, o kino teatrų lankytojai nuolat reiškia savo nepasitenkinimą ir daro priekaištus mums – kino teatrų savininkams. // Nežiūrint į tai, mokestis už kronikas nuolat auga ir kino teatrams darosi visiškai nepakeliamas. Kaip matyt, kronikos gamintojui svarbu sudaryt tik ilgesnį metražą, už kurį jis gauna didesnes pajamas“, – 1940 vasarį, baigiantis kronikos koncesijos laikui, skunde Vidaus reikalų ministrui rašė Lietuvos kino teatrų savininkai. Jie perspėjo, jog dar kartą atiduoti kino kroniką į vienas rankas būtų klaidinga, geriau jau vyrauja laisva rinka. Skundą pasirašė 37 kino teatrų savininkai.

Jurgis Linartas filmuoja Lietuvos tautinę olimpiadą – „Kuntaplis“ 1938 07 24

Nepasitenkinimo kino kronikas ir jos gamintoju netrūko ir pačios valstybės institucijose. Štai 1936-aisiasi Lietuvos pasiuntinybės Londone darbuotojai susisiekė su Jurgiu Linartu, norėdami iš jo gauti kino kronikų, kurias galėtų demonstruoti Anglijoje. Kronikos gamintojas buvo pasirengęs tokių kronikų suteikti (žinoma, ne už dyką), tačiau valdininkai Lietuvoje pranešė Londono pasiuntinybei, jog Linarto filmų ši rodyti negali, nes jie yra netinkami Lietuvai užsienyje reprezentuoti. „P. Linartas pareiškė, kad jam trukdo reikalą V.R. Ministerija, tuo tarpu V.R. Ministerija pareiškė, kad ji laikanti p. Linarto filmas netinkamas“, – teigta Užsienio reikalų ministerijos rašte Londono pasiuntinybei.

Nežinia, kodėl kronikos monopolininkų paslaugų valdžia nusprendė neatsisakyti, nors jis akivaizdžiai vėlavo su koncesijos sutartyje numatytų terminais ir užduotimis, gal veikė „stogas“ iš viršaus, o gal, tiesiog, nenorėta pripažinti apsikvailinus… Alternatyvų tikrai būta, kino srities priežiūrą iš Vidaus reikalų ministerijos norėjo perimti, o taip pat ir kino gamybos monopolį sukurti Švietimo ministerija. 1937 metais ji paruošė Lietuvos filmų centro kūrimo projektą, pagal jį įkurtas valstybinis filmų centras turėtų rūpintis tiek filmų cenzūra šalyje, tiek valstybinės kino kronikos gamyba, tiek visai kitais su kinu ir jo plėtra susijusiais reikalais. Tačiau tokio centro kūrimui nebuvo pritarta.

Antra vertus, nežinia kiek tokie projektai būtų pagelbėję varganoje situacijoje. Švietimo ministerija pasiekimai kino srityje, tiesa sakant, nelabai žibėjo. Pavyzdžiui, 1938-ųjų vasariui, Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui paminėti, Švietimo ministerija užsimojo sukurti pilnametražį garsinį dokumentinį filmą, kuris reprezentuotų Lietuvos pasiekimus ir tiktų šalies propagandai užsienyje. Tokiu būdu turėjo būti nušluostyta nosis tiek kino kronikos koncesininkui Jurgiui Linartui, tiek jį prižiūrėjusiai Vidaus reikalų ministerijai.

Filmo „Atgimusi Lietuva“ gamybai Švietimo ministerija skyrė 20000 litų, filmą režisavo žurnalistas, fotografas, bei kelių dokumentinių apybraižų režisierius Petras Babickas, filmavo operatorius Alfonsas Žibas. Filmas įgarsintas Vokietijoje. Užsienio reikalų ministerija jau skelbė visiems, nuolat ją dėl lietuviško propagandinio filmo trūkumo terorizavusiems, Lietuvos atstovams užsienyje, kad štai, pagaliau, jau tuoj pasirodys lietuviškas kino filmas, kurį bus galima rodyti užsienyje. Tačiau…

Prezidentas Antanas Smetona Biržuose, 1927 m.- Biržų krašto muziejus Sėla, Fotografas Petras Ločeris

Tačiau filmo gamyba virto visišku chaosu. To ir reikėjo tikėtis, juk jį gaminti sukrusta tik likus keliems mėnesiams iki šalies jubiliejaus. Gamybą turėjo palengvinti tai, jog filme tikėtasi panaudoti daugelį seniau filmuotų kadrų, tačiau dalis jų, kaip prezidento Antano Smetonos  šešiasdešimtmečio vaizdai, pasirodė sugedę dėl netinkamo saugojimo. Filmo režisierius ir operatorius susiriejo kaip šuo su kate, o filmą pavyko pastatyti tik gelbėjant jį tais pačiais Jurgio Linarto kronikos „Mūsų Lietuva“ vaizdais…

Kaip ataskaitoje Švietimo ministerijai rašė filmo režisierius Petras Babickas: „Filmai „Atgimusi Lietuva“ sudaryti buvo duota pasakiškai maža laiko. Tokiam darbui reikia skirti mažiausiai 12 mėn. ir keleta žmonių. <…> Žibo, kaipo operatoriaus ir žmogaus, elgimasis filmo gaminimo metu buvo neleistinas ir nepakenčiamas. Tik dėl apsiimto darbo svarbumo ir skubumo aš švelninau konfliktus ir įžeidimus. <…> Kauno laboratorija „Aušra“ filmos negatyvą padarė labai blogai. Reikia iš tikrųjų stebėtis, kad su tokiu operatoriu, aparatu ir laboratorija filma išėjo palyginti neblogai apšviesta. Čia padėtį gelbėjo kadrai skolinti iš b-vės „Mūsų Lietuva“ ir kariško operatoriaus p. Miežlaiškio pasamdymas. <…> Aš savavališkai pakeičiau filmos pavadinimą, išbraukęs žodį atgimusi, nes mano giliu įsitikinimu normaliose darbo sąlygose filma apie atgimusią Lietuvą turėtų būti kitokia“. Filmas Lietuvoje pasirodė pavadinimu „Lietuva“, nes kino ekrane rodomas kūrinys tikrai nekvepėjo atgimimu, tuo tarpu Užsienio reikalų ministerijai ir vėl teko atsiprašinėti – užsienyje filmo rodyti neleista…

Kino kronikos koncesijos sutartis baigėsi 1940 m. balandį. Tuo metu Lietuvos kino kronikos jau laukė ruošiamas naujas eksperimentas… Kino kronikos gamyba turėjo būti atiduota į akcinės bendrovės „Lietuvos filma“ rankas. 51% šios bendrovės akcijų priklausė valstybei, likę – privatiems asmenims. Tačiau šio eksperimento rezultatų Lietuvos žiūrovai nesulaukė – viskam sutrukdė sovietų okupacija. O ką gali žinoti, galbūt, šį kartą būtų pavykę?

Kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje pažvelgsime kaip tarpukario lietuviams sekėsi statyti vaidybinius filmus.

Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos kino centro paramą.

LKC
Komentarai