„Tą dieną Sovietų pasiuntinybė Kauno kino teatre „Triumf“ rodė propagandinį filmą apie sovietinių mokytojų idealistinį pasišventimą šviečiant sovietinę liaudį. Jo pasižiūrėti buvo pakviesti ir Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai. Kai filmui pasibaigus išėjome į gatvę (Laisvės alėją), negalėjome patikėti savo akimis – traškėdami, braškėdami šliaužė rusų tankai, iš šalių žygiavo mongoliškais mediniais veidais kareiviai, o šaligatvyje stovėję daugiausia žydų tautybės vyrai ir moterys mėtė į juos gėles, kurias kai kurie kariai gaudė nepatikimais žvilgsniais žiūrėdami ir nesuprasdami tokio tų žmonių elgesio. Skaudu ir apmaudu buvo matyti tokį mūsų piliečių elgesį. Jie džiaugėsi Lietuvos laisvės pasmaugimu, jie sveikino Lietuvos pavergėjus. Mane piktino mūsų vyriausybės nepateisinamas elgesys nepainformuoti savo piliečių, viešai ar kitu kuriuo diskretišku būdu, apie neišvengiamą rusų okupaciją.“
Taip 1940 m. birželio 15 – Lietuvos okupacijos – dieną vykusį sovietinio filmo „Vyriausybės narys“ („Член правительства“ 1939) seansą prisiminė Lietuvos diplomatas Povilas Gaučys. Tačiau tas pats seansas prisimenamas ir visai kitaip:
„Kaip tik tą dieną apie vidudienį buvo paskirtas Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti organizuotas kino seansas. „Triumfo“ kino teatre susirinko daug antifašistų ir artimų komunistams žmonių, atėjo ir TSRS atstovybės darbuotojai. Dalijomės mintimis ir išgyvenimais, svarstėme naujausius įvykius. Rodė garsų tarybinį filmą „Vyriausybės narys“. Žiūrėjome jį kaip simbolišką kūrinį, kažkuo reikšmingą ir mūsų Tėvynės ateičiai. O išėję į gatvę pastebėjome nepaprastą sujudimą. Kažkas prabėgdamas šūktelėjo man: // – Ateina, draugai ateina!“ – atsiminimuose rašė Justas Paleckis, būsimas sovietų okupuotos Lietuvos prezidentas.
Kaip gi nutiko, jog tas pats seansas prisimintas taip skirtingai, kaip vertinti Nepriklausomoje Lietuvoje rodyti sovietiniai filmai?
Pirmieji sovietiniai filmai Lietuvos teritoriją pasiekė anksti – jie rodyti dar kovų už Lietuvos nepriklausomybę metu, sovietų užimtose Lietuvos teritorijose 1919-aisias. Tuomet į Vilnių net atvyko vadinamas „Lenino“ traukinys su kinematografu. 1919 m. vasario 16-ą laikraštyje „Komunistas“ rašyta: „Vilniun atėjo Lenino literatūros traukinys. Kartu su juo atvyko ir įvairių komisariatų atstovai padėti organizuoti Tarybų Valdžios įstaigas. Partinėms, profesinėms ir kitoms darbininkų organizacijoms dalinama literatūra. Pavieniam asmenims literatūros pirkti yra atskiras vagonas. Traukinyje yra įtaisytas kinematografas vaikams. Vakarais kinematografas rodo paveikslus lauke. Kad palengvinus gyventojams lankyti traukinį, publika bus leidžiama stotin be leidimų.“
Tačiau tokie seansai ilgai netruko – sukūrus Lietuvos kariuomenę sovietai netrukus iš Lietuvos buvo išstumti, o už savo viešnagę čia ir neblogai susimokėjo. 1920 m. liepos 12-ą Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal ją Lietuvai atiteko nemažos reparacijos (100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rubliai), o Sovietų Rusija pripažino, jog Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai.
Tuo tarpu Nepriklausomoje Lietuvoje sovietiniai filmai, atrodo, buvo pamiršti ir viešai nerodyti. Pirmaisiais socialistinio eksperimento metais patys sovietai vengė eksportuoti savo kino filmus į kapitalistines užsienio valstybes. Tačiau vienas filmas apvertė viską aukštyn kojomis – Vokietijoje parodytas Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“ („Броненосец Потёмкин“, 1925) sulaukė didelio susidomėjimo ir gausių liaupsių.
Šaltinis – avxhm.se
Kino kritikus stebino išskirtinis filmo montažas, o spaudoje užvirusi kova dėl propagandinių ir ideologinių filmo tendencijų tapo puikiausia nemokama jo reklama. Ironiška, jog filmas Vokietijoje buvo vertintas geriau nei to meto SSRS – ten manyta, jog filmas per daug pretenzingas ir nesuprantamas eiliniam kino žiūrovui, o nuo sovietinės ideologijos SSRS gyventojai bėgo žiūrėti (vis dar legaliai šalyje rodytą) Holivudo produkcijos, pavyzdžiui, Robino Hudo nuotykius su aktoriumi Douglas Fairbanks („Robin Hood“, 1922). „Šarvuočio Potiomkino“ sėkmė užsienyje vertė rimčiau į jį pažiūrėti ir namuose, bei persvarstyti savo kino politiką užsienio šalių atžvilgiu.
„Šarvuotis Potiomkinas“ buvo bene pirmasis SSRS filmas, viešai parodytas ir Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Parodytas – ne be reikalo, filmas Lietuvos ekranuose pasirodė ruošiantis pasirašyti Lietuvos-SSRS nepuolimo sutartį (pasirašyta 1926 m. rugsėjo 28 d.). Jis Lietuvos spaudoje sutiktas panašiai, kaip ir kitose užsienio valstybėse. Vieni leidiniai, ypač kairiosios idėjoms simpatizuojantys, sutiko jį džiaugsmingai, kaip išskirtinį meno kūrinį ir net istorinį dokumentą.
„Kino „Odeon“ eina pagarsėjusi visoje Vakarų Europoje rusų filma „Šarvuotis Potiomkinas“. Užsienio spauda vienbalsiai pripažino ją kinematografijos šedevru. <…> „Potiomkinas“ – tai tikro istorijos įvykio kronika. Veikiantieji asmens – taip pat istoriško asmens. Masinės scenos gyvos, jose matoma meniška kino režisieriaus ranka“, – rašyta „Lietuvos žiniose“.
Tuo tarpu kiti kritikai, ypač katalikiškoje spaudoje, įžvelgė filme tik propagandą. „Žodžiu, ši filma ne istorinė tikroje to žodžio prasmėje, bet grynai agitacinė ir be aiškios revoliucinės dvasios nieko daugiau neduoda. O agitacijos čia galima pasimokyti. Tatai mums tokia filma ar reikalinga, ar duoda ji mums kokios naudos? Tai reikia didžiai abejoti. Jeigu jau dabartinei valdžiai tikrai yra parūpusi komunizmo sėklos sėja, tada aišku, – ji leistina, nes šiaip iš tos filmos nieko kita nematyti. Juo labiau kad pati filma yra specialiai Maskvos <Goskino> padaryta propagandai“, – teigta katalikiškame „Ryte“. Filmas sulaukė nematyto susidomėjimo, tačiau aiškiai skaldė visuomenę.
Atrodo, jog tokiai priešprieša truks neilgai. Netrukus po filmo pasirodymo, 1926 m. gruodžio 17 d., šalyje įvyko karininkų organizuotas perversmas, prie šalies vairo ilgam grąžinęs Antaną Smetoną. Jis organizuotas prisidengiant „komunistinio perversmo“ pavojumi, neva siekiant užkirsti jam kelią. Imtos persekioti pogrindinės komunistų grupelės, keturi „perversmo“ organizatoriai, vadinamieji „keturi komunarai“, net sušaudyti. Nepatenkintas tokiais valdžios veiksmais Augustinas Gricius parašė kino scenarijų smerkiantį keturių komunarų sušaudymą (plačiau).
Tačiau persekiojant vietos komunistų pogrindį, viešai nesiimta perdėm riboti sovietinių filmų. 1928-1930 metais kasmet Lietuvoje įvykdavo apie 5-6 sovietinių filmų premjeros. „Kino „Rekord“ Kaune yra užsitikrinęs gausiąs žymiausių kino filminių įndomybių. Šią žiemą „Rekorde“ bus demonstruojama geriausios „Sovkino“ filmos, tame skaičiuje: „Raišas ponas“ (su Čechovu) L. Tolstojaus dramos „Gyvas lavonas“ inscenizacija (su art. Poduvkinu ir Egert), J. Turgenievo veikalas „Asia“ (Maskvos Dailės teatro artistams dalyvaujant), „Čingischano ainys“ (su Poduvkinu) – pati žymiausioji „Sovkino“ filma. „Jūros belaisviai“ (vaizdai iš povandeninės laivų būklės ir katastrofų) ir „Baltas erelis“ („Caras ir Tolstoj“) <….> Iš to filmų sąrašo matyti, kad „Rekord“ tampa rimčiausiu ir pažangiausiu kino-teatru mūsų laikinojoje sostinėje“, – 1929-ųjų sausį skelbta žurnale „7 meno dienos“.
Susidarė paradoksali situacija – valstybės perversmą apsisaugoti nuo komunistų pavojaus įvykdžiusioje šalyje kasmet vis daugėjo sovietinių filmų. Jei trečiojo dešimtmečio pabaigoje jų per metus buvo parodomi keli, tai nuo antros ketvirto dešimtmečio pusės ekranus kasmet pasiekdavo po keliolika ar net keliasdešimt. Tuo tarpu spaudos kioskuose legaliai buvo galima įsigyti ir sovietinės spaudos. Dar 1920-aisiais SSRS Lietuvai pripažintas Vilniaus kraštas buvo per brangus malonumas, tad nors vietos komunistinis pogrindis buvo persekiojamas, tačiau Antano Smetonos vyriausybės nerizikavo gadinti tarptautinių santykių su SSRS griežtais jos kino produkcijos draudimais ir dažnai jai nuolaidžiavo.
Palyginti su JAV, Vokietija ar kitom didžiosiomis šalimis, sovietinių filmų skaičius Lietuvoje nebuvo didelis (SSRS pagamindavo nepalyginamai mažiau filmų nei jos konkurentės), tačiau jie Lietuvoje sulaukdavo nemažo populiarumo ir turėjo ištikimą gerbėjų ratą. Štai 1937 m. laikraščio „Lietuvos žinios“ surengtoje apklausoje sovietinė komedija „Cirkas“ („Цирк“, 1936) išrinktas geriausiu rodytu Lietuvoje tais metais.
Kitiems sovietų filmams nepavyko pakartoti tokio pasiekimo, bet ir jiems sekėsi neblogai (1938 m. rinkimuose į geriausių dešimtuką pateko 1-as, 1939 m. – 3-ys sovietiniai filmai). Tik per sovietinių filmų seansus skambėdavo publikos plojimai (juos neretai skatindavo vietos komunistų pogrindininkai). Spauda buvo priversta pripažinti, jog net tie sovietiniai filmai, kurie įvardinti kaip techniškai atsilikę“ ar „be jokios idėjos“, Lietuvoje lankomi gausiau, nei „žymiai vertingesni“ prancūziški.
Publiką į sovietinius filmus viliojo ne vien nepasitenkinimas esama šalies socialine ar politine padėtimi. Dažnai šių jų reklamą lydėjo prierašai apie rusų dainas, šokius ir liaudies motyvus. Ne taip seniai iš Rusijos imperijos išsivadavusioje Lietuvoje rusiškos kultūros įtaka dar buvo gyva ir neretam lietuviui artimesnė nei tai, kas buvo matoma holivudiniuose filmuose.
Lietuvos istorijos temas palietę sovietiniai filmai, kaip baltarusiškas „Kostas Kalinauskas“ („Кастусь Калиновский“, 1928), tapo didžiuliais hitais šalyje ir net buvo pripažinti „beveik lietuviškais“, „istoriškai teisingais“. Nors jau tuomet istorikai teigė, jog nieko „istoriškai teisingo“ šiame filme nėra. Po „Kosto Kalinausko“ sėkmės, ignoruojant visas propagandines SSRS filmų tendencijas, šalies spaudoje net pasigirdo siūlymų Maskvoje užsakyti pagaminti filmą apie Vytautą Didįjį, artėjančiam kunigaikščio 500 metų mirties metinių jubiliejui paminėti (jos trankiai atšvęstos 1930-aisiais).
Esama padėtimi tikrai nesiskundė sovietų filmus rodę kino teatrai, sovietiniai filmai visuomet nešė pelną. „Jei nuo vieno filmo pasiseka uždirbti, tai 4-5 sekantys filmai ne tiktai, kad neduoda pelno, bet atneša nuostolių. Štai pora pavyzdžių. Nors <Kelias į gyvenimą> [populiarus sovietinis garsinis filmas „Путевка в жизнь“, 1931 – A. D.] kainavo 8.000 lt., bet pelno buvo. Tuo tarpu sekantis filmas <Kiekvienas klausia Erikos> [vokiška muzikinė komedija „Jeder fragt nach Erika“, 1931 – A. D] davė 2.600 lt., nuostolių“, – 1932-ais atviravo kino teatro „Odeon“ Kaune savininkas.
O kai kurie kino teatrų savininkai elgėsi netgi įžūliai. Štai filmų nuomos kontoros J. Štrom ir kino teatro „Pasaka“ Kaune savininkas Jurgis Štromas pats rašydavo SSRS atstovams Lietuvoje, prašydamas jų „užgulti“ Lietuvos kino cenzūrą ir priversti ją leisti demonstruoti vieną ar kitą, anksčiau uždraustą, sovietinį filmą.
Toks spaudimas kino cenzūrai nebuvo naujiena. Po dažno uždrausto sovietinio filmo ji sulaukdavo Sovietų Sąjungos pasiuntinybės skundų, pabrėžiančių gerus dviejų valstybių santykius. Cenzūruodami sovietinius kino filmus kino cenzoriai iš tiesų dirbo Sizifo darbą. Nors labiausiai revoliucinius filmus ir drausdavo, nors iš kitų iškirpdavo tiesmukas Staliną ar Leniną garbinančias kalbas, tačiau sovietinės santvarkos ir ideologijos reklamos SSRS filmuose vis tiek netrūko.
Todėl ir toliau sovietiniai filmai skaldė visuomenę – spaudoje ir valstybėje netrūko balsų, besipiktinančių sovietiniais filmais ir jų propaganda, raginančių drausti juos, tačiau netrūko ir jų gynėjų. Tiek viena, tiek kita pusė neretai perlenkdavo lazdą. Pirmoji – visas valstybės problemas neretai suversdama čia rodomiems sovietiniams filmams, antra – bandydama visais būdais pateisinti SSRS filmuose matomą propagandą.
Pasitaikydavo ir kurioziškų pavyzdžių. „Filma ne komunistiška, ne bolševikiška, bet smarkiai patrijotiška (Sovietų patrijotizmu)“, – apie filmą „Trylika“ („Тринадцать“, 1936), sukėlusį skandalą aukščiausiuose Lietuvos kariuomenės postuose, atsiliepė „Lietuvos žinių“ žurnalistas.
„Galimas daiktas, kad filmoje yra ir kai kurių agitacinių elementų, bet jie taip meniškai padaryti kad išeina iš agitacijos ribų“, – apie filmą demonstruojantį džiaugsmingą romų ėjimą į kolektyvinius ūkius „Čigonų taboras“ („Последний табор“, 1936) rašyta kitame straipsnyje.
Tarps sovietinių filmų užtarėjų buvo gausu ir nemažai to meto Lietuvoje žinomų žmonių, rašytojų, kultūros darbuotojų. Pavyzdžiui, rašytojas Antanas Venclova žurnale „Kultūra“ publikuotose atsiminimuose iš kelionės į SSRS lietuvius bandė įtikinti, jog Sovietų Sąjungoje viskas iš tiesų yra taip, kaip rodoma Lietuvoje demonstruojamuose filmuose. Kalbėdamas apie vagis ir kišenvagius Sovietų Sąjungoje autorius pabrėžė, jog jie perauklėjami taip, „kaip galėjote matyti filme „Kelialapis į gyvenimą“, o vėliau jis teigė susitikęs su Čiapajevo divizijos kariu, užtikrinusiu, jog filme „Čiapajevas“ („Чапаев“, 1934) įvykiai pavaizduoti labai tikroviškai (karys taip pat pabrėžęs, jog žiūrėjo filmą su Čiapajevo žmona ir dukra, kurios taip pat stebėjosi Čiapajevo tikrovišku atvaizdavimu).
Tuose pačiuose atsiminimuose rašytojas pasakojo ir apie „Prekybą be pardavėjo“, kuris gali leisti suprasti, kiek tokie įspūdžiai atspindėjo nesumeluotą SSRS gyvenimą, o kiek tebuvo sąmoningas ar nesąmoningas miglos pūtimas į akis: „Jau kuris laikas teatruose, kinuose ir kitur čia įvestas toks mums negirdėtas dalykas. Fojė, kur per patraukas vaikščioja publika, prie sienų stovi staliukai; ant jų pridėta obuolių, pyragaičių, apelsinų, papirosų ir kt. su pažymėtomis kainomis, ir stovi užrašas- „Parduodama be pardavėjo“. Ant staliuko stovi ir atvira dėžutė su pinigais grąžai pasiimti. Jei kas norėtų, lengvai galėtų pačiupti ir daiktus ir pinigus, bet publika kultūringiausiai užsimoka, pasiima nupirktą daiktą ir grąžą. Vogimas iš šių vietų – be galo retas dalykas“.
Tuo metu žinios apie gyvenimą SSRS tikrai buvo miglotos, tad tokie „spektakliai“ į šalį atvykusiems svečiams ar jų įspūdžius skaitančiai publikai tikrai galėjo atrodyti įtikinamai, kaip ir vaizdai sovietų filmuose. SSRS kultūrai Lietuvoje reklamuoti net įkurta atskira organizacija – „Lietuvių draugija SSSR tautų kultūrai pažinti“, vienijusi nemažai to meto Lietuvos intelektualų.
Draugijos darbų programoje dažni ir sovietinių filmų seansai, neretai čia kviestiniams svečiams rodyti dar necenzūruoti ar neleisti viešai Lietuvoje demonstruoti sovietų filmai. Kaip prisimena Juozas Audėnas: „Gaudavau pakvietimą atvykti į spec. uždarą kino teatro seansą pasižiūrėti sovietinės gamybos filmos, kuri tęsdavosi apie dvi valandas. Būdavo rodomas Leninas, karinis laivynas, jų manevrai, propagandiniai vaizdai ir pan. Kiekvieną kartą išeidavau iš kino teatro liūdnas ir galvodamas, kokiem galam tokios filmos Kaune, nors ir uždarame seanse, rodomas? Seansas uždaras, publika kviestinė, bet jos pilnas teatras. Reiškia patys savo namuose leidome kuo plačiausiai varyti sov. Propagandą.“
Būtent toks, uždaras, draugijos organizuotas seansas ir vyko 1940 m. birželio 15 d. – Lietuvos okupacijos dieną. Vargu, ar griežtas draudimas Lietuvoje rodyti SSRS filmus, ar tokios draugijos uždarymas būtų ką pakeitęs. Tokiais draudimais sovietų tankų nesustabdysi, bet gal bent gėlių tankistams būtų mažiau dovanota.
Tekstas publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą. Tai paskutinis serijos straipsnis.
