Šaltinis – jozefvanwissem.com
Jozefo van Wissemo muzika – tai išgrynintas tyras garsinis patyrimas, stipriai įtakotas tiek Emanuelio Svedenborgo ar Viljamo Bleiko kūrinių, tiek moderniosios kinematografijos. Visa tai išdistiliuota minimalistiniame neoclassical garsyne, harmoninguose ir šviesiuose liutnios akorduose, piešiančiuose XIX a. romantikų estetika dvelkiančius audio peizažus. Jozefo garsų pasaulis yra kupinas koncentruoto ir gilaus grožio, persismelkiančio savo atvirumu bei šviesa. Ir nors Jozefo kompozicijos dažnai mena statinius daugiasluoksnius peizažus, kurti muziką filmams jam sekasi ne ką blogiau. Su Jimu Jarmuschu išleisti albumai „Concerning The Entrance Into Eternity“ bei „The Mystery Of Heaven“ padėjo naujus akcentus Jozefo kūryboje. O su garsiuoju režisieriumi jį dar labiau suartino darbas su „Only Lovers Left Alive“ garso takeliu, atskleidęs aštrų, gracingą bei melancholišką garsyną.
Jozefo van Wissemo pasirodymas gaivų vidurvasario vakarą STRCAMP festivalyje neabejotinai buvo vienas gražiausių šios vasaros momentų. Jo liutnios garsas puikiai rezonavo su naktiniais laukais. Po ką tik praūžusios audros prieš pat pasirodymą ir buvo įrašytas šis interviu, kuriame maestro atskleidžia daugiau detalių apie savo darbus su Jimu Jarmuschu, literatūrines ir filosofines įtakas bei, žinoma, muziką.
Paskutiniuose tavo albumuose su Jimu Jarmuschu gausu aliuzijų į dvasines, net religines temas. Vyrauja labai šviesus, kone meditatyvus skambesys. Iš kur tai? Ką tai reiškia? Ir kokią reikšmę dvasingumas ir religija turi tavo gyvenime apskritai?
Na, kūrinių pavadinimai yra aliuzijos į tam tikrus autorius. Jie – tarsi nuoroda klausytojui ir labiau yra orientuoti į klausytoją, ne į mane. Cituoju Emanuelį Svedenborgą ar Viljamą Bleiką. Jimas Jarmuschas yra didelis Bleiko fanas ir tai jaučiama jo filmuose, pvz. „Dead Man“, kuriame Džonis Depas vaidina šį poetą. Aš – didesnis Svenedborgo fanas, bet Svedenborgas taip pat turi namažai sąsajų su Bleiku. „The Mystery of Heaven“ ir „Concerning the Entrance Into Eternity“ pavadinimai yra pasiskolinti iš Svedenborgo. Aš šioje vietoje esu panašus į Jimą – naudoju aliuzijas tam, kad paskatinčiau klausytojus pasidomėti šiais autoriais. Tai taip pat suteikia kūriniams daugiasluoksniškumo, asmeniškumo. Naudoju dvasinius tekstus ir tai susieja kūrinius su mano asmeniniu gyvenimu. Panaudojęs šiuo motyvus, gaunu tokius klausimus kaip šis, tada galbūt žmonės perskaitę interviu susidomės šiais kūriniais. Noriu paskatinti žmones skaityti, o ne pastoviai žiūrėti į ekraną, naršyti Facebook ar panašiai. Manau, kad modernioje visuomenėje žmonės per daug susikoncentravę į virtualią realybę, per mažai bendrauja. Knygos yra nuostabu – jas gali paliesti, net užuosti. Kaip ir gyvas žmonių kontaktas.
O kaip atsirenki citatas? Kodėl būtent šios aliuzijos? Kaip atsirado tas Tildos Svinton intarpas „The More She Burns The More Beautiful She Glows“ kūrinyje?
Šis intarpas yra ištrauka iš kūrinio „The Flowing Light of the Godhead“, parašyto viduramžių krikščionių mistikės Mechthildos iš Magdeburgo. Tai – labai intensyvus tekstas. O Tilda yra labai intensyvus žmogus, visuomet prikaustantis dėmesį. Pamaniau, kad šis tekstas jai tiktų ir paprašėme jos jį padeklamuoti.
Labai sunku komentuoti, kodėl vienam ar kitam kūriniui parenku būtent tokį pavadinimą. Tai – tarsi vieningos koncepcijos laikymasis. Kiekvienas kūrinys gimsta skirtingu metu ir šie žodžiai tarsi tai atspindi, perteikia dalykus. Tai – tarsi knyga. Gal aš kiek senamadiškas, bet muziką matuoju albumais, ne singlais. Albumas nėra tiesiog kūrinių kolekcija, bet kažkas vieningo ir didesnio.
Šaltinis – jozefvanwissem.com
Kadangi jau palietėme interneto temą, kokia tavo nuomonė apie visas socialines medijas, kur vis labiau įsivyrauja singlo/kūrinio formatas, o informacijos kiekiai – didžiuliai? Kaip, tavo nuomone, muzikos pasaulis atrodys po keleto metų? Ar viskas paviršutiniškės, o galbūt sulauksime kažkokių pokyčių kita linkme?
Manau, vaizdinys ir muzika yra vieninteliai dalykai, kurie išliks. Tai labai svarbu. Manau, kad po 10-15 metų vaizdas ir muzika bus labai stipriai susiję. Tą matome jau dabar – vis daugiau muzikantų renkasi garso ir vaizdo kombinaciją, dirba su vaizdo menininkais, kas yra žymiai įdomiau. Man visada patiko vizualinių menų kalba ir stengiuosi panaudoti vizualinio meno teorijas komponuodamas muziką. Stengiuosi naudoti vizualinių menų metodus. Tad vaizdas, vizualinė idėja man visuomet yra labai svarbu. Tad, manau, viskas vystysis šia kryptimi. Vokiečiai turi labai gerą frazę gesamtkunstwerk. Tai – tarsi viskas kartu. Komercinėje sferoje viskas taip pat judės šia kryptimi. Tu perki paketą, moki už paketą, o visą kitą gauni nemokamai. Tad forma savaime prisitaikys ir prie komercinio modelio.
Kadangi prakalbome apie vizualinę meno pusę, kokie vizualaus meno darbai/menininkai tau daro didesnę įtaką?
Taip, jų yra daug. Joseph Beuys, olandų menininkas Bas Jan Ader, kuris dingo išplaukęs valtimi į jūrą. Tai buvo jo paskutinis perfomansas-meno kūrinys. Yra daug kūrinių, kurie man teikia begalę malonumo ir įkvėpimo. Bet šituos laikau savo mėgstamiausiais.
Neseniai sukūrei garso takelį Jimo Jarmuscho filmui „Only Lovers Left Alive“. Gal galėtum plačiau papasakoti apie visą kūrybinį procesą? Kaip kilo idėja? Kaip buvo iki to prieita?
Kai buvau jaunas ir tik pradėjau žiūrėti filmus, Olandijoje pamačiau „Stranger Than Paradise“. Filmas buvo ką tik išėjęs. Aš nuėjau į kino teatrą ir prie baro pamačiau žmogaus ūgio šio filmo plakatą. Slapčia priėjau, nusikabinau plakatą, susilanksčiau jį ir užsikišau už švarko. Niekas nepastebėjo. Toks buvo mano pirmas kontaktas su Jimu Jarmuschu, kai dar buvau labai jaunas. Vėliau sutikau jį gatvėje ir tiesiog įteikiau jam savo CD. Paklausiau, ar jį domintų daryti kažką kartu ir ji atsakė teigiamai. Tapome draugais.
O „Only Lovers Left Alive“ garso takelį jis manęs prašė padaryti gerokai anksčiau – gal prieš kokius 6 metus. Aš, žinoma, sutikau. Prieš porą metų parašiau aštuonis kūrinius, kuriuos jam pristačiau. Kai komponavau, buvau skaitęs tik filmo scenarijų, tačiau nemačiau jokios vizualinės medžiagos. Tad šiais kūriniais stengiausi perteikti įsivaizduojamą filmo nuotaiką. Tad galų gale pateikiau Jimui šiuos kūrinius ir jie visi atsidūrė filme vienokioje ar kitokioje formoje – gryna forma ar su papildomomis gitaros aranžuotėmis. Tai buvo pradžia, vėliau atsirado daugiau medžiagos, pvz. kūrinys su Zola Jesus grigališkuoju dainavimu, dar keletas klasikinių kūrinių. Bet šitie aštuoni kūriniai buvo visa ko pradžia ir pagrindas. Manau, jie tarsi uždavė tą lėtą toną filmui, tą gracingą lėtą filmo vyksmą.
Ar yra koks filmas, kuriam svajoji sukurti ar perkurti garso takelį?
Taip, žinoma. Yra daug režisierių, kuriuos mėgstu. Nors dažniausiai apie tai nesusimąstau, žiūrėdamas jų filmus. Be to, garso takeliai jau yra tapę tų filmų neatsiejama dalimi. Šiaip labai mėgstu Bela Tar ir, nors jis jau nebekuria, norėčiau sukurti garso takelį jo filmui. „The Turin Horse“ yra šedevras ir muzika nuostabi. Bet vėlgi – be jos filmas būtų nebe tas. Mane taip pat labai domina jauni ir drąsūs filmų kūrėjai. Kaip tik dirbu su vienu iš jų. Jis vardu Domingo Gonzales. Labai talentingas vyrukas iš Čilės. Jis taip yra muzikantas. Labai mėgstu jo avangardinius filmus.
Kaip pradėjai groti liutne?
Nuo 11 metų grojau klasikine gitara, kuomet gavau iš esmės liutnės pjesių knygą „Music from Shakespeare’s time“. Šias pjeses turėdavau sugroti gitara, kas buvo išties sudėtinga. Taip pat grojau ir elektrine gitara. Tačiau kai persikėliau gyventi į Niujorką, prisiminiau tą knygą ir pamaniau, kad būtų labai įdomu išmokti groti liutne. Mane net apsėdo tas jausmas: ėmiau kolekcionuoti ir intensyviai klausyti liutnės muzikos plokštelių, groti po šešias valandas per dieną ir tai truko kokius penkerius metus.
Tačiau tuomet įvyko lūžis, kai norėjosi klasikinę muziką tarsi palikti užnugaryje ir sukurti kažką savo. Manau, kad dauguma liutne grojančių muzikantų to nedaro, jie nerašo savo kompozicijų ar net nebando kažkaip atnaujinti tų kūrinių, kas jiems tarsi sukuria savotišką saugumo jausmą. Jie juos taip ir groja, o man tai pasidarė nuobodu ir aš norėjau sukurti kažką naujo, sukurti šiam instrumentui ateitį.
Stengiesi praplėsti šio instrumento galimybes?
Taip, aš liutnę matau kaip labiau hipnotinį instrumentą. Kartais užtenka minimalių dalykų, vos kelių akordų, kad publika patirtų transą. Man labai patinka komunikuoti su publika. Iš tikrųjų visa tai prasideda dar tuomet, kai aš pradedu kelionę į koncertą, įsėdu į lėktuvą ir pats panyru į transą. Tada visuomet seka laukimas prieš pasirodymą, kartais tai užtrunka ištisas valandas. Ir kuo tu daugiau lauki, tuo geresnis būna ir pasirodymas (šypsosi). Žmonės dažnai galvoja, kad muzikantų gyvenimas yra nuostabus, bet iš tiesų jame tiek daug laukimo, o ne tik tas valandos trukmės pasirodymas, kurį jie mato. Bet man tai patinka.
O kas yra pirmieji impulsai ar emocijos, kurios paskatina tave ką nors parašyti?
Manau, jog geriausiai man sekasi kurti tuomet, kai esu nelaimingas, tačiau būna ir visiškai atvirkščiai. Kartais tai priklauso nuo intensyvumo. Stengiuosi izoliuotis, neklausyti kitos muzikos, nekalbėti, tiesiog pabūti vienas su instrumentu. Toks atsiskyrėliškumas kartais užtrunka ir visą savaitę, bet tai suveikia.
Koks buvo pirmas tavo garsinis atsiminimas, išties tave sujaudinęs ir pastūmėjęs?
Man tikrai turėjo įtakos amerikiečių gitaristas Ry Cooder, Blind Willie Johnson kūrinys „Dark was the night“, kuris buvo vėliau panaudotas Wimo Wenderso filme „Paris, Texas“ (1984 m.). Spėju, kad tai buvo pamėgdžiota ir Jimo Jarmuscho filme „Dead man“ su Neil Young, kurio per radiją skambanti daina „Don’t cry no tears“ irgi mane labai įkvėpė jaunystėje. Taip pat paminėčiau flamenco, kurį man teko groti kai buvau 11-kos, country blues (pvz. Lead Belly), o šnekant apskritai – neapdirbti (raw) ir pagrindiniai (basic) dalykai muzikoje.
Mano tėvai klausė rokenrolo, taigi aš su tuo ir užaugau. Klausydavau Johny Cash, man patiko jo maištinga pozicija, kurią pajutau dar visai jaunas. Mano šeimoje buvo normalu užsidirbti iš muzikos, įrašinėti ir koncertuoti. Gal tai užkoduota mano genuose.
Kaip toliau ketini tobulinti savo garsą, ar pasiliksi tik prie liutnės?
Ne, naujame įraše bus ir mano balsas. Filmų garso takeliams taip pat naudoju elektrinę gitarą, būgnų mašinas, aplinkos įrašus, nors visgi pagrindinis mano tikslas ir toliau bus daugiausiai dirbti su liutne ir jos robinhudišku įvaizdžiu.
O aplinkos garsus įrašinėji specialiai ar spontaniškai?
Stipriai fokusuojuosi į tai. Į vieną iš mano pasirodymų Prancūzijoje atėjo field recording „karalius“ Chris Watson iš grupės „Cabaret Voltaire“. Mes labai gerai su juo pasikalbėjome, pasijaučiau labai įvertintas.
Ar yra kokių jaunų muzikantų, kurie tau patinka?
Yra labai daug geros muzikos. Man labai patinka „Dirty Beaches“, ypač paskutinis jų albumas „Drifters / Love is The Devil“, taip pat „Follakzoid“.
O kokia vieta tau yra ideali grojimui?
Rusija. Grojimas šioje šalyje apima daugiau funkcijų nei paprastai. Per muziką žmonėms galima parodyti, kaip atrodo laisvė. Koncertavau ten kovo mėnesį, o po dviejų mėnesių buvo surengtas dar vienas koncertas, į kurį likus porai dienų bilietai buvo iššluoti. Fanai iš Rusijos specialiai atkeliauja manęs paklausyti ir į Prahą. Man patinka Rusijoje groti ir dėl to, kad publika visada labai šiltai mane priima, visi nori kartu nusifotografuoti, gauti mano autografą ir aš negaliu to atsisakyti, kaip dažniausiai darau Vakaruose. Manau, kad dauguma muzikantų turi ten nuvažiuoti, tam tikrai yra nemažai priežasčių.
Ačiū už pokalbį.
Parengė Paulius Ilevičius ir Radvilė Nakaitė