2015 – tieji baigiasi, o KINFO komanda tradiciškai renka įsimintiniausius filmus, kuriuos matė šiais metais Lietuvos kino teatruose. Komandoje, kaip visad kiek skirtingų žmonių, tiek skirtingų ir nuomonių, tad siekdami atspindėti visų mūsų įvairovę ir rinkę filmus tik iš to, kas buvo parodyta Lietuvos kino teatruose būtent 2015 metais išrinkome štai tokį top 20 – tuką.
20. „Nulis motyvacijos“
(Zero Motivation)
Rež. Talya Lavie, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kristina S.: „Smagi komedija, kur kasdienės gyvenimiškos problemos sprendžiamos neįprastoje aplinkoje. Gyvenimas kartais peteikia kurioziškų situacijų.“
Vilija: „Tragikomedija apie gyvenimo aplinkybes ir draugystės išbandymus. Filme gausu įvairių ribinių išgyvenimų ir išbandymų ištverme, kantrybe, net psichika. Jaunos merginos karo aplinkoje dirbančios nuobodų darbą – kas gali prasčiau motyvuoti?“
19. „45 metai“
(45 Years)
Rež. Andrew Haigh, 2015
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Alisa: „Šioje intymioje ir kartu nepaprastai daugiasluoksniškoje Andrew Haighaus dramoje labiausiai stebina ir sukrečia ne tik patys įvykiai, paliečiantys nuoširdumo problemą dviejų žmonių santykiuose, bet ir režisieriaus sutelktas dėmesys į detales, vos juntami emocijų pokyčiai bei tik išoriškai rami Charlotte Rampling.“
18. „Sauliaus sūnus“
(Son of Saul)
Rež. László Nemes, 2015
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Vaidotas: „Filmas mane sužavėjo savo prislopintom emocijom ir įrėmintu egzistenciniu portretu, kuris tuo pačiu įrėmina ir mane. Artėjančios neišvengiamybės jausena, šokiruojantys įvykiai fone, dėl kurių jautiesi bejėgis, yra labai paveikūs. Filmas nesistengė „spilbergiškai“ graudinti, ar „polanskiškai“ dramatizuoti įvykių. Išėjęs iš filmo nesijauti emociškai išsunktas, tačiau jautiesi trenktas egzistenciniu kūju per galvą ir geriau suprantantis, kas vyko viltį praradusių, bet žmogiškumo trupinius išsaugojusių aukų galvose.“
Gabrielė: „Sauliaus sūnus“ – filmas, kuriame žengiama dar toliau nei ir taip atvirai kalbančiose holivudinėse Holokausto reprezentacijose ir apnuoginama absoliučiai viskas: veikėjai (savi ir svetimi), jausmai ir istorinė atmintis, kuri išreiškiama „čia ir dabar“, sekant pagrindinį veikėją, nuolat klūpčiojant ir stojantis kartu su juo, centimetrai už jo peties ir širdies. Tai stiprus ir emocionalus pasakojimas, tautos tragediją ir nužmogėjimo ribas perpasakojant taikliai, pakankamai subtiliai, pasitelkus vieno žmogaus istoriją (ar tiksliau – vieno žmogaus ryžtą ir viltį).“
17. „Mergina naktį namo grįžta viena“
(A Girl Walks Home Alone at Night)
Rež. Ana Lily Amirpour, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Gabrielė: „Hipsteriško, truputį komiško, šiek tiek juodo ir labai netikėto pasakojimo apie vampyrišką meilės istoriją galima tikėtis iš nepriklausomo kino amerikiečių režisierių. Na, arba prancūzų. Bet jau tikrai ne iraniečių. Šis Vidurio Rytų prieskonis turėtų neatbaidyti skeptikų ir padovanoti maloniai keistą ir išdaigišką drama-komediją.“
16. „Galingasis 6“
(Big Hero 6)
Rež. Don Hall, 2014
Donatas: „Animacija tinkanti ir suaugusiems. Filmo siužetas išpildo visų poreikius: vaikams tai linksmi nuotykiai, o suaugusiems kiek kitokia istorija, kuri įtraukia ir nejučiomis pradedi gyventi su personažais.“
Aušra: „Labai smagi animacija. Mėgstu gerą animaciją, kur rodomos nors ir tos pačios, bet svarbiausios vertybės pasaulyje – draugystė, šeima, meilė. Po tokių filmų visada išeini tapęs šiek tiek geresniu.“
15. „Naujienų medžiotojas“
(Nightcrawler)
Rež. Dan Gilroy, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Aušra: „Labiausiai įsimena puiki Jake Gyllenhaal vaidyba ir psichotapiškas jo žvilgsnis, kai nebežinai, ko dar gali tikėtis. Jo vaidmuo buvo vertas jei ne pačio Oskaro tai bent jau nominacijos. Nuolat klausiau savęs ar tai žmogaus psichiniai sutrikimai, ar nebemokėjas suvaldyti garbės troškimo jausmo.“
Donatas: „Jei filmo pradžioje žiūrovas kviečiamas palaikyti pagrindinio personažo veiksmus, tai vėliau supranti, kad neturėtum to daryti, gal net turėtum kažkiek nekęsti jo, o filmo pabaigoje jau nežinai kaip elgtis. Filmas puikiai atskleidžia holivudo reporterių darbo užkulisius.“
14. „Šiuolaikiniai žvėrys“
(Wild Tales)
Rež. Damián Szifron, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Lina: „Kartais būna blogų dienų, tokių pasitaikė ir šio filmo herojams tik viskas pajuodinta daugybę kartų ir dar gražiai sumaišyta su juodu humoru, kupinu ironijos. “
13. „Mano karalius“
(Mon Roi)
Rež. Maïwenn Le Besco, 2015
„Prioro pramogos“ archyvas
Laura: „Filmas apie visa griaunančią meilę.“
Aušra: „Žiūri filmą ir tikiesi, kad kaip ir daugumoje juostų JI išeis – juk kenčia. Bet ne, tai magišikas ryšys, kuris egzistuoja tarp žmonių. Patiko, nes negali negalvoti apie šį filmą. Jis išlieka galvoje, kaip ir pats „Mon Roi”. Dar ir dabar kirba kažkas, kai apie jį pagalvoju.“
Donatas: „Žiūrėdamas filmą supranti kokia nepamatuojama yra meilė, kuri išsivysto į aistrą, neapykantą ir vėl į meilę, tik ji jau stipriai pakeitusi formą.“
12. „Gentis“
(The Tribe)
Rež. Myroslav Slaboshpytskiy, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Laura: „Pirmasis filmas mano gyvenime, kuris paveikė ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Teko išeiti įkvėpti gryno oro seanso metu.“
Giedrė: „Filmas, kuriame visu kūnu galima pajusti tylos siaubą. Eliminavus kalbos matmenį, išryškinami visiems suprantami bendražmogiški dalykai: baimė, skausmas, neapykanta, pažeminimas, meilė. Tai žeidžiantis, prieš žiūrovą smurtaujantis kūrinys, nepaliekantis nė kruopelės vilties. Pagrindiniai veikėjai – internate gyvenantys klausos negalią turintys paaugliai – gyvena pagal savas taisykles. Jie nerodomi kaip aukos, priešingai, daugeliu atveju matome juos kaip agresorius. Neišvengiamai kyla klausimas, kodėl šie paaugliai yra tokia atskira uždara gentis? Kodėl nededama pastangų integruoti šių negalią turinčių vaikų į visuomenę? Sunku įsivaizduoti efektyvesnę socialinę kritiką.“
11. „Mamytė“
(Mommy)
Rež. Xavier Dolan, 2014
„Kino pavasaris” archyvas
Kristina S.: „Wow, esu vis dar festivalio „Kino Pavasaris“ filmo „Mamytė“ kadruose! Tai vienas geriausių mano matytų filmų šiame festivalyje. Sunkus gyvenimas įspraustas į kvadrato formos filmo kadruotes. Su svajonėmis, viltmis ir gerų emocijų antplūdžiu filmo formatas prasiplečia iki įprastinių rėmų. Kartais tenka sustoti ir nuspręsti, nors ištikro teisingo sprendimo ir nežinai, o gal jo ir nėra…“
Aušra: „Besąlygiška meilė tarp „kietos“ mamytės ir maištaujančio hiperaktyvaus paauglio – tai ką galiausiai nori parodyti Dolanas. O kad visa tai įvyniota į labai subtilų, bet šlamantį popieriuką tai padaro įprastą įstoriją nepaprasta. Pamenu, labai patiko „rankomis” atidarytas kadras ir kvadrato į platų ekraną. Garso takelis sušvelnino filmo tragizmą ir tikrai privertė nusišypsoti.“
Vilija: „Mamytė“ – tai dviejų gyvenimo nelepinamų žmonių kova ir maži džiaugsmai šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame draugai randami tik ten, kur taip pat paliesta skausmo… Daugybė užslėptų užuominų ir techninis išpildymas filmą daro tankiu ir giluminiu, patraukliu ir liūdnu vienu metu.“
Laura: „Žiūrint tokius filmus, kaip „Mamytė“ jauti, kaip padažnėja kvėpavimas. Tai filmas apie didžiausią gėrį ir blogį vaikui – motinos meilę.“
10. „Žvaigždžių karai: galia nubunda“
(Star Wars: the Force Awakens)
Rež. J.J. Abrams, 2015
„Du Kine“ archyvas
Monika: „Įtraukia tęsiama senųjų žvaigždžių karų dalių istorija, grąžina prisiminimus. Ir vėl pasijutau kaip maža mergaitė stebinti gėrio ir blogio kovą. Smagu, kad čia įjungta ir feminizmo srovelė. Nors bijojau nusivilti, visgi dar vienas tęsinys, tačiau buvau maloniai nuraminta.“
Donatas: „Net ir ne sagos gerbėjams ši nauja dalis smagiai susižiūri. Netrūksta nei gero veiksmo, nei puikių juokelių ir intrigos, nors pats siužetas ir daugelį kartų jau matytas kituose filmuose.“
9. „Amy“
(Amy)
Rež. Asif Kapadia, 2015
„Autoriai“ archyvas
Lina: „Šiame filme ne tik naujai atradau Amy dainas, kurios išties įgavo kitą prasmę, bet ir supratau, kiek joje nepaprastai daug buvo meilės, muzikos, jausmo ir kaip visa tai susipynė su didžiuliu visuomenės dėmesiu ir privedė ją prie savęs naikinimo.“
Ieva Č.: „Praeityje užfiksuotų Amy gyvenimo vaizdų virtinė sukūrė atmosferą, kuri nuosekliai lydėjo visos istorijos metu. Užkadriniai balsai logiškai vystė aplinkybes, tad įsijausti į realų žmogaus gyvenimą buvo lengva. Nenuobodus, įtraukiantis ir paveikus dokumentinis filmas apie įdomios, kuklios, bet kartu šiek tiek naglos asmenybės istoriją.“
8. „Ponas Terneris“
(Mr. Turner)
Rež. Mike Leigh, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Vilija: „Žvilgsnis į meno pasaulio užkulisius, leidžiantis suvokti vieno iš žinomų dailininkų kūrybinį kelią, kuris visada įtakojamas asmeninių išgyvenimų ir pasirinkimų.“
Alisa: „Gretindamas realius Williamo Turnerio gyvenimo įvykius su fikcija, Mike`as Leighas kalba apie subjektyvų tapybos suvokimą, susitaikymą su neišvengiamais pokyčiais, drąsą būti juokingam, o į kiekvieną kritiką atsakyti naujais šedevrais bei kūrėjo mėgavimąsi darbo procesu. Tuo tarpu meistriška Dicko Pope kamera ekrane tarsi atkuria dailininko paveikslus.“
7. „Mano vardas Viktorija“
(Victoria)
Rež. Sebastian Schipper, 2015
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Vaidotas: „Viena nuostabiausių kelių pastarųjų metų kinematografinių patirčių, kurių metu jautiesi ne tik aktyvus filmo vienetas, tačiau ir familiarizuojiesi su veikėjais. Kameros darbas ir ambicijos dydis yra gniaužiantis kvapą, žinant, kaip sudėtinga tai yra įgyvendinti. Filmui pasibaigus, prireikia laiko atsitokėti, suprasti, kad tai tik kinas. Vienas labiausiai nuvertintų šių metų filmų.“
Mindaugas: „Nepaisant pakankamai „buitiško“ scenarijaus, per 2 valandas 18 minučių susipažįsti su nuotykiu, kuris tave vedžioja po naktinį Berlyną. Su nuotykiu, kur laipiojate po sovietmetį menančius daugiabučio stogus, skersgatvius, išgėrę rėkaujate gatvėje, vagiate niekučius iš naktinės parduotuvės, kalbatės kavinėje, bėgate nuo policijos, juokiatės. Naivumas ir nuotykis įsipainioja į vieną bendrą istoriją, kuri romantizuotai, bet galėtų imti ir įvykti iš tikrųjų – skambant Nils Frahm dainai „Them“.
Ieva Šu.: „2 valandos 18 minučių ir vienas, ilgas, nenutrūkstantis kadras. Naktis Berlyne ir atsitiktinė pažintis, apvertusi žmonių gyvenimus. Nufilmuotas iš trečio karto, turėjęs tik 12 lapų scenarijaus, „Mano vardas Viktorija“ šiais metais tapo vienu įsimintiniausiu kūriniu. Gaila, nesulaukusio didesnio įvertinimo kino pasaulyje.“
6. „Išvirkščias pasaulis“
(Inside Out)
Rež. Pete Docter, Ronnie Del Carmen, 2015
Kūrėjų archyvas
Vilija:„Žmonių emocijos išreikštos per animuotus personažus bendraujančius ir bendradarbiaujančius tarpusavy – tai naujas ir lengvai suvokiamas rakursas į žmogaus vidų, leidžiantis pažinti save ir kitus.“
Aistė:„Labai paprastai atskleidžiama kiek daug dramos vyksta žmogaus viduje jam susidūrus su, rodos, pačiais paprasčiausiais gyvenimo iššūkiais. Bei patvirtinama, kad yra svarbus kiekvienas jausmas. Atskleidžiama to paties liūdesio svarba, kad tam tikrose situacijose žmogus turi pajusti ir „neigiamus“ jausmus, kad pajėgtų susidoroti su iškilusiomis problemomis. Šių laikų teigiamas pozityvus mąstymas ne visada padeda išgyventi, tai dažnai būna tik paviršutiniškas požiūris. Žmogus turi pripažinti ir patirti visas jam kylančias emocijas, tik tokiu atveju jis galės priimti save ir kitus bei gyventi toliau.“
Povilas: „Pixar“ pastaraisiais metais šiek tiek buksavo, todėl „Išvirkščio pasaulio“ puikumas įsigudrino užklupti šiek tiek iš pasalų. Einant į filmą jo idėja atrodė ir masinanti, ir tuo pačiu pernelyg rizikinga. Šiais laikais rizikuoti kuriant filmus juk nemadinga. Emocijos – kaip atskiri veikėjai? Kelionė per vaiko sąmonę? „Išvirkščias pasaulis“ galėjo tapti visiška tragedija, bet buvo absoliutus triumfas, kurį, ko gero, geriau įvertinti suaugusieji, o ne vaikai. #BingBong #neverforget“
5. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
(Mad Max: Fury Road)
Rež. George Miller, 2015
„ACME Film“ archyvas
Vaidotas: „Be jokios konkurencijos – geriausia kino patirtis šiais metais. Filmas turi problemų su scenarijumi, tačiau tai užgodžia tyras kokybiško veiksmo mastelis. Adrenalinas, beprotiškai efektyvi dinamika tiek vaidyboje, tiek vaizdo editinime, nuostabus garso takelis, praktinių efektų kiekis – filmas žaidžia su žiūrovo širdies ritmu ir pakrauna energijos doze dar ilgam ilgam.“
Donatas: „Metų veiksmo filmas, kuris turi beveik visus elementus priverčiančius žiūrovą įsitraukti į istoriją: nuo puikiai nufilmuotų scenų be didelių efektų įsikišimo iki dramos, kuri gali atrodyti keistai, kai supranti, kad režisierius visą filmą tave vedžiojo už nosies ir sugrąžino į pirminį tašką, kuriame reikia nugalėti save ir priešus, nuo kurių personažai bėgo.“
Povilas: „Laukiant „Pašėlusio Makso“ kino salėje tvyrojo nekantrumo atmosfera. Tarytum visa salė trepsėjo kojomis ir murmėjo „greičiau greičiau“… O kai galiausiai ekrane atsirado „Warner Bros.“ logotipas ir pasigirdo užvedamo variklio garsas, pasijutai akimirksniu įmestas į prakaitu ir benzinu atsiduodantį pasaulį. Ir nepaisant jo purvinumo bei negailestingumo, nei akimirką nesinorėjo iš ten pasitraukti. Tai filmas parodantis, koks gražus gali būti chaosas. Iš tikrųjų, gal net labiau patirtis, o ne filmas.“
4. „Žmogus-paukštis“
(Birdman)
Rež. Alejandro González Iñárritu, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Vaidotas: „Inarritu įžengė į kino Olimpą su šituo filmu ir dar ilgai iš jo neišlips (naujausias jo filmas, manau, tai tik patvirtins). Galbūt kam nors filmas pasirodys pretenzingas, tačiau jis muša visus reikalingus taktus – inerciją, emocinę veikėjų įkrovą, puikų kameros darbą, sodrius egzistencinius nušvitimus, proslopintą, tačiau efektyvų garso takelį ir pan. M. Keaton buvo tobulas pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui ir filmas išlieka atmintyje kaip kino patirtis, dėl kurios einu į kino teatrus apskritai.“
Povilas: „Žmogus-paukštis“ privertė sau pasakyti „hm, nieko panašaus dar nebuvau matęs.“ Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame gyvename nuolatinėje „tai jau kažkur matyta ir kažkur girdėta“ būsenoje, tokia galimybė pasitaiko labai retai. Alejandro González Iñárritu sėkmingai trynė ribas tarp teatro ir kino, reikalaudamas pastangų iš žiūrovų, bet už jas atlygindamas su kaupu.“
Lina: „Filmas, kuris prikausto savo forma, aktoriai, kurie įsimena ilgam savo pasirodymu, tema, kuri artima visiems, nors kiek egocentriškiems žmonėms.“
Auksė: „Būgnai. Kinas ir teatras. Būgnai. Fikcija ir tikrovė. Būgnai. Tiesa ir kliedesiai. Būgnai. O tuomet, tu pakyli. Ar dar girdi būgnus? Ar matai paukštį?“
3. „Taksi“
(Taxi)
Rež. Jafar Panahi, 2015
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ieva Ša.: „Filmas apie filmų kūrimą, fikciją ir realybę, kas galima, o ko ne. Visa tai lyg ir girdėta/matyta, bet kai apie tai kalba žmogus, gyvenantis ir kuriantis itin kūrybą cenzūruojančioje ir griežtas taisykles nusistačiusioje šalyje…viskas įgauna kitą atspalvį.“
Alisa: „Jafarui Panahiui naujų filmų siužetus diktuoja pats gyvenimas. Šį kartą režisierius įrodė, kad net apie labai rimtus dalykus galima kalbėti lengvai ir juokingai. Nuoširdūs sinefiliški pokalbiai taksi, už kurio vairo sėdi pats Jafaras Panahis, kartais virsta visiška absurdo komedija, todėl pasiektas rezultatas stebina dar labiau.“
2. „Atkirtis“
(Whiplash)
Rež. Damien Chazelle, 2014
„Prior Entertainment“ archyvas
Ieva Ša.: „Filmas apie tai, kaip gyvenime pasijuto kiekvienas, ko nors be galo troškęs.“
Aušra: „Po filmo per koncertus ypatingai stebėjau būgninkus, ar jų rankos kruvinos. Practice makes perfect ar per kančias į žvaigždes – visada tuo tikėjau. Ar galima taip žiauriai elgtis su mokiniais? Gal ir ne, bet pasirodo tai kažką verčia dar labiau tobulėti.“
Laura: „Atkirtis man patiko nes yra netikėtas, gaivališkas, regis, net užuodi prakaito kvapą besiklausydamas kvapą gniaužančio, meistriškai atlikto džiazo.“
Donatas: „Puiki muzika, nepriekaištinga vaidyba, nuostabus siužetas nepaleidžiantis iki pabaigos ir po jos.“
1. „Leviatanas“
(Leviathan)
Rež. Andrei Zvyagintsev, 2014
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Aušra: „Tokios gilios depresijos filme nesu mačiusi. Rusija visai šalia mūsų pačių, turime užsilikusį mentalitetą, gal tai labiausiai ir glumino – juk nuolatinis alkoholizmas, muštynės, savižudybės kasdienis reiškinys. Žiūrint filmą, kuo toliau tuo labiau blogėjo „herojų“ gyvenimas. Iš esmės man pačiai esant optimistei toks filmo siužetas nesuvokiamas – visada mintyse raginau keistis ir palikti tą „nelaimingą“ vietą.“
Aistė: „Perteikiama paprasto žmogaus drama. Atsidūręs dideliame korumpuotame mechanizme, žmogus yra tik sraigtelis, turintis paklusti tos sistemos interesams. Filme atskleidžiama, kokia korumpuota yra Rusija ir į tai yra įsipainioja valdžios organai ir bažnyčios hierarchai. Rodoma, kokios apsimestinės yra jų vertybės ir kaip jie gali panaudoti paprastą žmogų kaip pamoką kitiems, jei šis išdrįsta pasipriešinti nusistovėjusioms taisyklėms. Tokioje valstybėje žmogus neturi jokios galios.“
Laura: „Man Leviatanas buvo daug daugiau nei filmas. Tai idėja, požiūris, pasisakymas.“
Ieva Šu.: „Jobo knygos interpretacija perkelta į šių laikų Rusiją. Atšiauriai gražus gamtos peizažas, giliame šalies sąstingyje, kuomet žmogus išlieka bejėgis prieš valdžią. Galvoje tik ir skamba žodžiai: „Argi gali pagauti meškere Leviataną/ ar surišti jo nasrus virve?“