Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ baigėsi. „KINFO“ komanda spėjo ne tik aplankyti daug šio festivalio filmų, bet ir juos įvertinti. Pateikiame „Kino pavasario“ filmų dešimtuką ir keletą minčių, kodėl būtent šie filmai mus sužavėjo.
1. „Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013)
Kodėl verta žiūrėti „Dalaso klubą“? Pagrindinė priežastis – tobula aktorių vaidyba (ne veltui ir ne už gražią šypseną M. McConaughey gavo geriausio aktoriaus, o J. Leto geriausio antraplanio aktoriaus „Oskaro“ statulėles). Taip pat žavi aktorių transformacijos ekrane. Tai jautrus filmas apie norą gyventi, kuris, svarbiausia, po peržiūros „kažką palieka“.
2. „Groja Liuinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis, 2013)
Nors šio filmo istorija – liūdna, be laimingos pabaigos prošvaistės, tačiau po seanso jautiesi lengvas, įkvėptas. Juk gyvenimas toks ir yra – ne visada būna taip, kaip tu nori, ne visada pavyksta viską pasiekti vienu kartu. Na ir kas? Eini toliau, eini, eini ir nepasiduodi. Beje, juostos garso takelis – nuostabus.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
3. „Internatas“ (Short Term 12, 2013)
Nors filmo pradžioje atrodo, kad internatas yra tiesiog laikina stotelė jaunų žmonių gyvenime, tačiau vėliau išvystame visai kitokią tiesą. Tai yra ne tik gyvenimas internate, tačiau ir didžiausių iššūkių priėmimas norint padėti kitiems, tuo pačiu sprendžiant ir savąsias problemas. Dviprasmiškai norėtųsi sakyti – sunkiai lengvas filmas.
4. „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann, 2014)
Tai komedija, kurios tempas greitas, siužetas nenuspėjamas, pilnas paradoksų ir kuriozų, veiksmas vystosi ilgą laiko tarpsnį – beveik šimtą metų. Įdomu stebėti, kaip keičiasi laikai ir santvarkos, o herojus stulbina savo naivumu ir nuoširdumu, atsainiu požiūriu ir tai dažnai padeda jam išlikti gyvam. Įdomu buvo pamatyti, koks tas švediškas humoras. Pažiūrėjęs šį filmą kažkas pasakė – pasenti nebe taip baisu. Pasirodo, galima visai linksmai pagyventi.
5. „Nimfomanė“. Pirma ir Antra dalys (Nymphomaniac, 2013)
Po seanso galima pasakyti tik tiek: Naujas Larsas, naujas Larso šedevras, naujas pasimėgavimas akims ir ausims. Tai neabejotinai vienas geriausių matytų „Kino pavasario“ filmų. „Kelionė kreive“ – būtent taip apibūdinčiau šį filmą. Nuo aštrumo iki subtilaus humoro, o visa tai sudėjus į vieną – stipri vienuma. Sava. Stipru. Gilu.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
6. „Nebraska“ (Nebraska, 2013)
Jaukus ir šiltas pasakojimas apie Woody ir jo milijoninį loterijos laimėjimą, kurį jis taip nori atsiimti ir, žinoma, giminaičius bei senus pažįstamus, kurie išgirdę apie galima laimėjimą staiga nori bent dalelės to milijono sau. Filmas įtraukia ir jame labai lengva atpažinti jei ne save, tai bent savo artimuosius ar pažįstamų pažįstamus. Rezultatas – puikus juodai baltas komiškas filmas apie gyvenimą.
7. „Ji“ (Her, 2013)
Nepaprastai šiltas ir be galo asmeniškas Spike`o Jonze`o filmas! Nepaisant to, kad perpasakotas juostos siužetas gali sukelti juoką, režisieriui pavyksta įrodyti, kad net ir labiausiai neįtikėtino siužeto istorija gali įtikinti tuo atveju, jeigu ji papasakojama taip nuoširdžiai.
8. „Filomena“ (Philomena, 2013)
Judi Dench ir Steve`o Coogano pora filme tiesiog geniali. Pagal tikrus įvykius parašytas scenarijus yra įtraukiantis, dialogai puikūs, pasakojama istorija ne tik sujaudina, bet ir priverčia nusišypsoti dėl britams būdingo subtilaus humoro.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
9. „Antrininas“ (The Double, 2013)
Richardas Ayoade pakartoja savo sėkmingą pasirodymą didžiuosiuose ekranuose. Filmas „Submarine“ (2010) buvo šmaikštus, mielas, nuoširdus ir truputį juodas. Apie „Antrininką“ taip pat galima pasakyti visus šiuos epitetus, tik dar jis įsivilktas į solidesnį rūbą – vis tik tai Fiodoro Dostojevskio romano interpretacija – ir sugeba maloniai nustebinti. Greitas ir ironiškas „Antrininkas“ jau nuo pirmų scenų prajuokina vaizduojamu absurdiškumu. Pagrindinį veikėją vaidinantis Jesse Eisenbergas atskleidžia aktorinę meistrystę, įkūnijantis ir kuklų, pasimetusį Simoną (galite įsivaizduoti tipinį Michaelą Cerą vaidmenį), ir jo priešingybę, guvų ir charizmatišką antrininką. Estetiškai patrauklus, inovatyvus, ironiškas, su deramu garso takeliu – „Antrininkas“ tinkama juosta, ieškantiems ko nors pakankamai intelektualaus, bet ir ne per sunkaus.
10. „Venera kailiuose“ (La Vénus à la fourrure, 2013)
Tai dar vienas Romano Polanskio iššūkis kurti kino ir teatro virtualią tikrovę vienoje scenoje. Filmas sujaukia tavo, kaip žiūrovo, patirtis ir galiausiai nebesupranti – atsidūrei kino ar teatro salėje. Ši režisūra taip išprovokuoja, kad sėdėdamas kino salėje jautiesi lyg kartu su aktoriais dalyvautum šiame kūrybiniame procese – kaip gyvame dialoge akis į akį. Tai provokuoja susimąstyti – kur tikrovė, o kur fikcija.
Romano Polanskio filmai toli gražu ne kiekvieno skoniui, tai daugiau gurmaniškas kinas, kai nežinai, kas gali būti patiekta ant stalo, bet tiksliai žinai, kad tai bus kažkas gurmaniško. Taip nutiko ir su „Venera kailiuose“. Filmas įsibėgėja lėtokai ir gali pasirodyti net nuobodokas, bet iki tol, kol nesuvoki, kad tai ir yra pagrindinis patiekalas, tada pradedi analizuoti kiekvieną kąsnį. Čia ir pasirodo visas R. Polanskio režisūrinis genialumas. Ir pabaigai, trys žodžiai, puikiai apibūdinantys šį filmą: seksas, aistra, pagunda.