Kai kino cenzūros reiškinys (demokratinėse valstybėse) transformavosi iš politiškai motyvuotos turinio priežiūros į daugiausia jaunų žiūrovų apsaugą nuo netinkamo turinio (t. y. turinio kuris gali neigiamai paveikti jų raidą) funkciją, atsirado keturi (lyg kokie keturi apokalipsės raiteliai) naratyviniai bei kinematografiniai elementai, kurie visuomet lemdavo griežtesnio amžiaus cenzo suteikimą – kriminalinė ar žalinga veikla (t. y. alkoholio ar narkotikų vartojimas, azartiniai lošimai, savęs žalojimas, užgauliojimas ir t.t.), keiksmažodžiai, smurtas, ir atviras nuogumas. Iš šios ketveriukės būtent nuogumas visuomet buvo (ir yra) vertinamas griežčiausiai. Šiame tekste nagrinėsime, kokios to istorinės priežastys, ir pamėginsime atsakyti, kodėl ne visuomet nuogumas cenzūros institucijų yra suvokiamas (t. y. vertinamas) vienodai.
Kalbant apie atvira nuogumą svarbu pradėti nuo teiginio, kad jis kino kūrinyje gali būti rodomas skirtingais tikslais. Nuogumas gali būti vaizduojamas aseksualiai (t. y. nesiekiant žiūrovui sukelti seksualinio susijaudinimo) ir erotiškai (t. y. atviras nuogumas, tikslingai naudojamas siekiant sukelti žiūrovui seksualinio pobūdžio gerėjimąsi bei susijaudinimą). Dar, žinoma, yra pornografija, bet nepanašu, kad ji greitu metu sugrįžtų į kino sales, tad apie ją atskirai kalbėti verta tik tiek, kiek reikia suvokti bendra atviro nuogumo istorinį kontekstą.
Įdomu pastebėti, kad yra daugybė atvejų, kai atviras nuogumas (ar net lytinis aktas) gali nesukelti žiūrovui seksualinio susijaudinimo. Pavyzdžiui, medicininės paskirties nuogų žmonių nuotraukos (kitaip sakant, vaizdinys, naudojamas dėl informacinių priežasčių), tapybos darbai, vaizduojantys vergus vergų turguose, nuogų kūdikių nuotraukos, nuogi žmonės, sergantys rimtomis ligomis ar stipriai negaluojantys, lavonai, nuogi kaliniai, stovintys nacių koncentracijos stovykloje, vizuali tokių nusikaltimų kaip prievartavimas, kankinimas ar kitokio pobūdžio prievarta dokumentacija.
Dar daugiau, tam tikrais atvejais seksualinio susijaudinimo nesukeltų stebimas sveikas nuogas žmogus (kuris nėra atsidūręs pavojingoje situacijoje) dėl bendruomenėje egzistuojančių kultūrinių tradicijų bei vertybių. Nors visi paminėti pavyzdžiai yra aseksualūs dėl truputį skirtingų priežasčių, tačiau visi jie rodo, kad atviras nuogumas automatiškai nesukelia seksualinio pobūdžio geidulio ar susijaudinimo. Ir, kas svarbiausia, šio teksto kontekste – aseksualus nuogumas (tinkamai ir tikslingai panaudotas) gali būti labai paveikus kinematografinis įrankis siekiant papasakoti rimtą istoriją.
Erotikos žanro situacija yra sudėtingesnė. Pirmiausia todėl, kad, priklausomai nuo asmens vertybinio požiūrio, bet koks erotiškas turinys gali būti apkaltintas esantis pornografija. Nepadeda ir tai, kad nors dauguma politikų, turinio kūrėjų bei tyrėjų sutinka, jog erotika ir pornografija nėra sinonimai, visgi iki šios dienos vis dar yra rimtų iššūkių norint aiškiai atskirti, kuo šie du žanrai skiriasi. Dauguma žmonių sutinka, kad yra pastebimų skirtumų, tačiau, panašu, jog pagrindinė žanrų atskyrimo problema yra ta, kad sunku (o gal neįmanoma) pateikti lengvai pritaikomus kriterijus, kurie leistų greitai identifikuoti, kuriam žanrui turėtų būti priskiriamas atvirą nuogumą rodantis kino turinys.
Beje, tai, kad neįmanoma lengvai atskirti erotikos ir pornografijos žanrų, pasidaro didelė problema kino kūrėjams iš tokių Europos šalių kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Moldava, Islandija bei Vatikanas, kuriose pornografijos gamyba yra priskiriama kriminalinei veiklai (skirtingai nei likusioje Europos dalyje). Tad šiose šalyse nesugebėjus įtikinti atitinkamų valdžios institucijų, kad kūrinys yra erotiškas, o ne pornografiškas, atsiranda labai reali galimybė praleisti kalėjime nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Kitaip sakant, kai Lietuvos kino kūrėjas nusprendžia kurti erotinio žanro kiną, niekada negali būti tikras, ar tas filmas keliaus į kino festivalius, ar jis pats keliaus į kalėjimą.
Sukurta ChatGPT
Tačiau dabar atsitraukime nuo erotikos-pornografijos žanrų atskyrimo problematikos ir trumpai palieskime klausimą, kodėl atviro nuogumo reiškinys yra problematiškas Vakarų kultūroje. Pradėkime nuo bendro pastebėjimo, kad nuogumo bei cenzūros santykis yra komplikuotas ir nuolatos besikeičiantis. Cenzūros reiškinio tyrėjai teigia, kad turinys cenzūruojamas, kadangi viena dominuojanti klasė ar grupė nenori, kad ji atsidurtų kitos mažiau dominuojančios klasės ar grupės rankose.
Pavyzdžiui, pirmasis pasaulyje įstatymas „Britų nepadoraus turinio publikacijos aktas“, priimtas 1897 m., buvo skirtas apriboti „pornografinių“ romanų patekimą į vidurinės klasės moterų rankas. Kitaip sakant, šis įstatymas buvo priimtas, kadangi įstatymų leidėjai – įvairaus amžiaus pasiturintys ir vedę bei turintys dukras vyrai – bijojo, kad aistringas romantines temas pristatančios knygos gali užteršti moterų protus ir priversti jas elgtis nepadoriai. Atskirai būtina pastebėti, kad įstatymą priėmę vyrai nebijojo, kad tos pačios knygos galėtų paveikti jų protus. Įdomu pastebėti, kad ši pasaulėžiūra nesikeičia taip stipriai praėjus daugiau nei šimtui metų. Bet apie tai truputi vėliau.
Situacija radikaliai pasikeičia dvidešimto amžiaus viduryje prasidėjus „Moterų prieš pornografiją“ judėjimui. Šis radikalių bei įtakingų feminisčių judėjimas sugeba sutelkti gan stiprų anglosaksiškų valstybių palaikymą. Šios grupės nuomone, pornografiją būtina visiškai uždrausti (ar bent griežtai reguliuoti) tam, kad vyrai būtų apsaugoti nuo šio žanro blogojo poveikio. Tokia pozicija buvo suformuota, kadangi pornografija, judėjimo teigimu, tiesiogiai skatina vyrus prievartauti bei naudoti kitokio pobūdžio smurtą prieš moteris. Taigi, pornografijos cenzūravimas yra reikalingas siekiant apsaugoti moteris nuo vyrų.
Atskirai verta pastebėti, kad ne visos feministės palaikė šitą poziciją, kadangi ji kategoriškai atmetė moterų teisę į lytinių santykių teisę ne romantiniais tikslais. Kitaip sakant, netiesiogiai buvo siekiama grįžti prie pozicijos, kad moteris gali turėti lytinius santykius, tik jei jų tikslas yra susilaukti palikuonių su savo teisėtu vyru.
Dėl šio judėjimo buvo atlikta daugybė tyrimų siekiant nustatyti pornografijos sukuriamą žalą. Tačiau didžiam judėjimo nusivylimui dauguma nepriklausomų tyrimų nustatė, kad nėra jokių tvirtų duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad pornografija skatina vyrus prievartauti moteris. Taigi, judėjimui niekaip nepavyko rasti mokslinio pagrindo, kuris leistų pagrįsti jų poreikį uždrausti pornografiją. Bet šis rezultatas nei kiek nesumažino judėjimo tikėjimo bei noro kovoti prieš šį seksualizuoto atviro nuogumo naudojimą bet kokios meno formos rėmuose.
Kova prieš pornografiją buvo tobulas priešas to laikotarpo feminisčių judėjimui – tai buvo ir reiškinys, kurio (viešai) niekas nesiims ginti siekiant įrodyti pornografinio (bei erotinio) žanro teigiamą poreikį visuomenei. Žiūrint iš istorinės perspektyvos šis antipornografinis judėjimas buvo sėkmingas – jis sugebėjo suvienyti feministes ir suteikti didelę politinę galią. Tačiau, ironiškai, tikslas uždrausti pornografiją ne tik kad nebuvo pasiektas, bet dėl šio judėjimo inicijuotų tyrimų netgi gautas priešingas efektas – pornografija daugumoje Vakarų demokratijų įgavo naujas teises.
Visų nuostabai pagrindiniai pornografijos teisių gynėjai buvo ne industrijos atstovai ar feministės, kovojančios už seksualinio pobūdžio moterų teises, bet tyrėjai bei scholastai, kurie susirūpino valdžios noru įlįsti į jų miegamuosius ir reguliuoti, kaip turi būti atliekama seksualinio pobūdžio veikla. Todėl išties ironiška, kad dėl antipornografinio judėjimo inicijuotų tyrimų pornografijos teisių gynėjai neturėjo jokių problemų pateikti argumentus, kodėl žanras neturi jokių neigiamų pasekmių visuomenei. Netgi priešingai, buvo identifikuoti netgi keli teigiami žanro efektai visuomenei. Dėl feminisčių judėjimo pornografijos žanras ne tik nustojo būti suvokiamas kaip kažkokia kriminalinė ar amorali veikla, bet taip pat plačiai atvėrė kino kūrėjams galimybes papasakoti erotines istorijas.
Galiausiai būtina paminėti dar vieną svarbią temą, kai kalbama apie nuogumą ir cezūrą – ne kiekvienas nuogumas yra vertinamas vienodai. Šiuo atžvilgiu lengviausia remtis JAV kino industrijos duomenimis, tačiau nesunku pastebėti, kad panašus požiūris vyrauja yra ir kitose Vakarų valstybėse.
Mažiausiai „nusikalstamas“ yra nuogo užpakalio rodymas. Ši (paprastai viešumoje slepiama nuo kitų) kūno vieta dažnai gali pasirodyti net vaikams skirtame turinyje. Tada seka nuogų moters krūtų vaizdavimas. Jei vaizdas trumpas ir pateikiamas komiškame kontekste – amžiaus cenzas gali būti suteikiamas tikrai labai atlaidžiai. Moters lytiniai organai vertinami griežčiau, bet jei jie rodomi iš toliau ir trumpai, taip pat galima gauti gan atlaidų cenzą JAV. Atvirai rodyti vyriškus nuogus organus tik drąsiausi kino kūrėjai, kurie nesibaimina paties griežčiausio amžiaus cenzo. Tiesa, lytinis vyro organas, net jei vaizduojamas scenoje, kurioje ką tik vyko (ar tuoj prasidės) lytinis aktas, privalo būti nepatyręs erekcijos. Ši nuostata pasikeitė tik prieš kokius penketą metų. Kas savaime rodo, kad vertybinė pozicija, kas yra priimtina, o kas ne, nuolatos kinta.
Prieš baigdamas šį tekstą dar noriu atskirai paliesti klausimą, kodėl vyriški lytiniai organai cenzūros vertinami ženkliai griežčiau nei moterų. Atsakymas, deja, randamas tik netiesioginiuose šaltiniuose (t. y. ne iš oficialiai pateikiamų cenzūros dokumentų, bet iš kino kūrėjų, kuriems teko bendrauti šiuo klausimu su cenzūros institucijų atstovais).
Atsakymas trumpas – JAV cenzūros komisija paprasčiausiai laikėsi nuožiūros, jog nuogo vyro vaizdas gali šokiruoti jaunas merginas. Kitaip sakant, teik cenzūros komisija, tiek pati institucija ilgus dešimtmečius laikėsi nuostatos, kad moters intelektualūs gebėjimai yra tokie riboti, kad jei ji kino ekrane pamatys vyriškus lytinius organus, ji gali moraliai palūžti ir pradėti aktyvų seksualinį gyvenimą. Vyrų auditorijos, žinoma, nuogas moters kūnas ekrane nesugebės išvesti iš dorovės kelio.
Svarbu pabrėžti, kad nuogumo rodymas vienareikšmiškai turėtų būti paliktas tik suaugusiųjų auditorijai. Tačiau kartu turėtų būti nekvestionuojama pozicija, kad jei nuogumas yra naudojamas iškirtinai suaugusiųjų auditorijai skirtame kino turinyje, jis neturėtų būti kaip nors atskirai cenzūruojamas ar stigmatizuojamas.
Ypač laikantis pozicijos, kad suaugę žmonės turi pakankamai intelektinių gebėjimų atsakingai vartoti alkoholį, naudoti sunkiąją techniką, susilaukti palikuonių. Taigi jei jie pamatys nuogą (vyro) kūną – visuomenė nesubyrės. Laikas nusimesti šį judo-krikščioniškos vertybių sistemos dirbtinai sukurtą neracionalią nuogo kūno baimę.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
