Straipsnių serijoje, kuri įvairiais pjūviais nagrinėja cenzūros reiškinį kine, paprasčiausiai negalima neužkabini animacijos (savi)cenzūros situacijos. Animacija, bent jau teoriškai, yra už vaidybinį kiną senesnė kino rūšis, tačiau dėl istorinių, socialinių bei politinių priežasčių animacija niekada nepasiekė tokio pripažinimo, kokiu gali džiaugtis vaidybinis kinas.
Žinoma, per pastaruosius kelis dešimtmečius situacija pradėjo ženkliai gerėti. Visgi nesvarbu, kokiu žvilgsniu bežiūrėtume lygindami šias dvi kino meno rūšis – vaidybinis kinas paprasčiausiai yra geriau ištirtas, rimčiau (kritikų bei žiūrovų) vertinamas ir, kas ginčytinai svarbiausia, turi daugiau kūrybinės laisvės – jam tiesiog leidžiama pasakoti erotines istorijas.
Vien tai, kad šalies kino teatrai dar ir šiandien įvardina animaciją kaip kino žanrą (o ne kino rūšį, kaip reglamentuoja Lietuvos kino centras) puikiai iliustruoja, kad iš animacijos vis dar tikimasi vaikiškų istorijų, jos filmai nori pakliūti į didžiuosius ekranus. Susiklosčiusi situacija nėra teisinga, bet tai nereiškia, kad ji tokia ir turėtų likti, netgi priešingai – visi tik išloštų, jei kuo greičiau būtų panaikinti visi dirbtinai sukurti ribojimai šiai meno rūšiai.
Įdomu pastebėti, kad, prieš kelis dešimtmečius Vakarų kultūroje pradėjus animacijoje (labai po truputi) eksperimentuoti su suaugusiems skirtu turiniu, labai greitai buvo prisijaukinti keiksmažodžių bei smurto elementai. Pastaruoju atveju buvo net pastebėta, kad animacija yra ypač tinkama kino forma pasakoti istorijas, kurioms reikia smurto rodymo. Tačiau vienas elementas, kuris skirtas išskirtinai suaugusiai auditorijai, buvo labai (ir turiu omenyje labai) ilgai ignoruojamas, praleidžiamas ir dažnu atveju stigmatizuojamas. Tai atviro nuogumo rodymas.
Šiame tekste skirsiu dėmesį ne tiek į tai, kaip ilgai animacijoje nebuvo nuogumo, bet kodėl animacija yra geresnė medija papasakoti erotines istorijas. Todėl teksto tikslas yra pamėginti išklibinti vieną iš stipriausių ir tvirčiausiai besilaikančių animacijos tabu, jog animacija skirta tik vaikams, ir pamėginti įtikinti tiek animacijos žiūrovus, tiek kūrėjus, kad nereikia bijoti erotikos. Netgi priešingai, animacija yra pajėgi papasakoti erotines istorijas taip, kaip to paprasčiausiai nėra pajėgus daryti vaidybinis kinas, tereikia tik trupučio drąsos.
Išties, animacija yra puikus būdas pasakoti erotines istorijas, nes ši meno forma leidžia istorijų pasakotojams žaisti su stilizacijos elementais, išryškinti svarbiausias emocijas ir netgi iškreipti realybę taip, kad ji taptų išraiškingesnė ir paveikesnė. Erotikai, kuri yra ypač sensacingas žanras, gebėjimas performuoti (nuobodžią) realybę, siekiant sustiprinti emocinį istorijos elementą, yra iš tiesų nemenkas privalumas. Todėl nesunku įsivaizduoti, kaip šie du reiškiniai darniai sąveikaudami gali sukurti kažką jaudinančio, įtraukiančio bei kerinčio, kažką, kas ne tik patrauktų žiūrovą, bet ir gebėtų ilgai likti jo galvoje.
Šioje vietoje būtina trupam sustoti ir patikslinti (skambų) antraštės teiginį, kad animacija yra geresnė papasakoti erotines istorijas. Teigti, kad animacija yra automatiškai geresnė priemonė pasakoti erotiškas istorijas visgi būtų klaidinga. Vien jau dėl to, kad tikrai yra istorijų, kurių pagrindinę mintį geriau perteikti naudojant vaidybinę formą (taip pat komiksus, literatūrą, ar teatrą ir kt.). Tačiau animacija turi tiek daug supergalių, kad idealiomis aplinkybėmis, ji turėtų būti, jei ne populiariausia forma, tai bent jau atspirties tašku pradedant svarstyti, kaip geriausia būtų papasakoti erotines istorijas.
Pastaruoju atveju atskirai verta pastebėti, kad Japonijoje, kur baimės naudoti animaciją siekiant papasakoti erotines istorijas nėra, empiriškai įrodyta, kaip puikiai tarpusavyje dera animacija ir erotika (vos keli sėkmingi animė suaugusiems pavyzdžiai pasirodę sąlyginai neseniai – Devilman Crybaby (2018); Cyberpunk: Edgerunners (2022); Blue Eye Samurai (2023-)).
Žinoma, galima būtų mėginti ginčytis, kad tai, jog japonų animatoriai gali sukurti erotines istorijas, nebūtinai reiškia, kad jos bus paveikios ir Vakarų kultūroje. Visgi geriausias įrodymas, kad animacija yra ne tik labai stipri kinematografinė priemonė papasakoti erotines istorijas, bet ir labai sėkminga Vakaruose yra, na… pornografija. Nemažai populiariausių pornografijos platformų metų pabaigoje skelbia vartotojų statistiką. Iš jos galima matyti, kad paieškos raktažodis hentai (terminas dažnai vartojamas įvardijant animacinį pornografinį turinį) jau daugelį metų karaliauja pornografinio turinio platformose tarp Vakarų kultūrai priskiriamų vartotojų. O tai vienareikšmiškai (nors ir skandalingai) įrodo, kokia paveiki yra animacijos forma pasakojant seksualinio turinio istorijas.
Sukurta Copilot
Dar daugiau, teiginys, kad animacija gali būti sėkmingai naudojama norint papasakoti erotines istorijas pasitelkiant atvirą nuogumą bei erotinius motyvus, nėra hipotetinis – animacinio pornografinio turinio kūrėjai iš Japonijos šį teiginį jau gana seniai sėkmingai įrodė. Todėl tikrasis šio teksto argumentas yra tas, kad Vakarų animatoriai dėl egzistuojančios (savi)cenzūros bei dėl su atviro nuogumo reiškiniu susijusios gėdos jausmo prarado galimybę pasakoti istorijas, kurios yra svarbios mūsų kolektyvinei kultūrai, bei istorijas, kurios atspindi (arba kvestionuoja) mūsų vertybes, įsitikinimus ir suvokimą apie mūsų pasaulį bei mus pačius.
Siekdamas iliustruoti savo pagrindinę mintį pasitelksiu paprastą metaforą – animacija be (teisės kurti) erotikos elementų turinčių istorijų yra tarsi paauglys su puikiomis perspektyvomis, tačiau jam uždrausta subręsti. Žinoma, kaip ir kiekvienas paauglys, animacija gali stengtis būti kieta – vartoti keiksmažodžius ir garbinti smurto estetiką, bet seksualumas… Juo galima žavėtis, netgi verbaliai indikuoti ar sufleruoti, kad viską apie tai žinai. Bent jau teoriniame lygmenyje, kadangi paaugliams jokiomis sąlygomis negalima jos patirti (nes viskas, kas susiję su seksualumo potyriu, yra išimtinai suaugusiųjų privilegija). Todėl animacija Vakarų kultūroje yra nesibaigiančioje paauglystėje – maištingas ir triukšmingas kino bendruomenės narys, kuris (dar) neturi teisės sėsti prie suaugusiųjų stalo.
Dabar laikas atskirai panagrinėti pagrindines priežastis, kodėl animacija gali būti geresnė (bei paveikesnė) priemonė papasakoti erotines istorijas. Pradėti verta nuo bene akivaizdžiausio pranašumo – išties plataus bei įvairaus stilių pasirinkimo. Stilistinė įvairovė animacijos kūrėjams suteikia galimybę pasitelkti vizualumą, kurį galima panaudoti siekiant sukurti reginį, pilną gaivumo, netikėtumo, žavesio ir elegancijos pojūčio. Dar daugiau, animacija suteikia galimybę nagrinėti erotiką sukuriant vizualius sprendimus, leidžiančius (per simbolius, spalvas ir formų transformacijas) iškomunikuoti subtilius emocijos ir intymius jausmus. Kitaip sakant, animacija suteikia kūrėjams sunkiai atkartojamą kitose medijose galimybę stilistiniais sprendimais sukurti potyrį, kuris galėtų pakylėti tiek žiūrovų mintis, tiek jų širdis.
Kita labai svarbi priežastis, kurią būtina paminėti, yra animacijos (nevaržomas) kinematografinis gebėjimas kurti reginį. Kitais žodžiais sakant, animacija nėra ribojama fizinių sąlygų, todėl gali pavaizduoti savo pasaulį bet kokia apimtimi, forma, skale, greičiu, dizainu ar medžiaga.
Dar daugiau, animacija suteikia galimybę vizualiai pavaizduoti sudėtingas sąvokas ar koncepcijas, metaforiškas situacijų reprezentacijas, prisiminimus ar patirtis, kurios gali neturėti akivaizdžių apraiškų fizinėje plotmėje (t. y. patirtas emocinis skausmas, vienatvė, trauma ir t. t.). Beje, šiuo atveju labai geras seksualinės prievartos pavyzdys yra japoniško animacinio filmo „Belladonna Of Sadness“ (1973, rež. Eiichi Yamamoto) scena, kurioje pats aktas pateikiamas ypač poetiškai bei simboliškai, kaip tik animacija tai gali padaryti. Tokiu būdu animacinio turinio kūrėjai gali pasitelkti išskirtinius stilistinius sprendimus, kurie pabrėžia ne tik kūno grožį, bet ir emocinę bei simbolinę reikšmę.
Erotikos animacijoje tyrimai sufleruoja, kad viena iš pagrindinių animacijos medijos patrauklumo žiūrovams priežasčių yra ta, kad ji vaizduoja tobulą akto reprezentaciją. Kitaip sakant, atvirą nuogumą vaizduojanti erotika animacijoje yra tokia paveiki ne dėl to, kad ji tikroviška, o priešingai, nes ji vaizduoja fantastinę jos versiją.
Galiausiai, animacija turi labai rimtą pranašumą prieš vaidybinį kiną, ir jis nėra niekaip susijęs su estetika. Animacija yra gerokai etiškesnis būdas vaizduoti atvirą personažų nuogumą. Žinoma, nors erotinio žanro kontekste etika gali turėti daug reikšmių ir pritaikymų, šiuo konkrečiu atveju būtina atkreipti dėmesį į animacijos gebėjimą sukurti patrauklų lytinio akto kinematografinį potyrį nenaudojant gyvų aktorių. Kitaip sakant, animacija leidžia sukurti lytinio akto reginį, nereikalaujant iš realaus pasaulio žmonių atlikti (imituojamą arba tikrą) lytinį aktą prieš filmavimo komandą, o tada viešai demonstruoti jį viso pasaulio žiūrovams.
Beje, šiuo aspektu labai geras animacinis atvejis, iliustruojantis, kaip animacija padeda papasakoti istorijas, kurių dėl etinių priežasčių nebūtų įmanoma papasakoti su aktoriais, yra animacinis TV serialas „Big Mouth“ (2017-2025), kurio pagrindinė naratyvinė ašis yra į paauglystę žengiančių vaikų seksualumas (su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis).
Žinoma, galima būtų pateikti ir daugiau argumentų, įrodančių, kodėl animacija yra tinkamesnė meno išraiška erotinėms istorijoms pasakoti. Galima drąsiai teigti, kad jei asmuo principingai manys, kad ši meninė išraiška nėra tinkama pasakoti erotines istorijas su seksualiniais motyvais, tuomet dar daugiau argumentų nesugebėtų pakeisti šios jo konservatyvios nuomonės.
Tačiau, laimei, šios meno formos raidos bei evoliucijos jau nebesustabdysi – suaugusiesiems skirtas animacinis turinys lėtai, bet užtikrintai pasiekia tiek didžiuosius, tiek mažuosius ekranus. Džiugu ir tai, kad su seksualumu susijusios temos yra paliečiamos ir lietuviškoje animacijoje, na, bent jau trumpametražiuose filmuose.
Galiausiai noriu pastebėti, kad nors šiame tekste visas dėmesys buvo skirtas siekiant įrodyti, kodėl erotinėms istorijoms reikalinga animacija, bet ne mažiau svarbu pažvelgi ir iš kitos pusės ir iškelti klausimą, kodėl animacijai gali būti reikalinga erotika? Laimei, į šį klausimą galima atsakyti vos vienu sakiniu – nes be erotikos animacija nėra pajėgi užaugti ir subręsti.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
