Kino festivaliuose įvyksta nemažai lietuviškų dokumentinių filmų premjerų, tačiau jose sudalyvauti pavyksta ne visiems. Kino pasaulio sąlygos – gana atšiaurios. „Neretai lietuvių dokumentika, vos šmėstelėjusi kokiame festivalyje, daugiau kino teatrų ekranuose nebepasirodo. Norėtųsi, kad filmai pasiektų ne tik festivalinius žiūrovus, kad jų gyvavimas prasitęstų“, – sako „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.
Dažnos lietuviškų filmų baigties, kuomet jie nugula ant lentynų, pavyko išvengti naujausiems Audriaus Stonio ir Rimanto Oičenkos filmams „Moteris ir ledynas“ bei „Holivudas pasiūlė per mažai“. Pastaruosius žiūrovai galės pamatyti nuo gegužės 6 d. „Skalvijos“ kino ekrane.
Šių dokumentinių filmų autoriai atsargiai pasibeldžia pas dvi unikalias asmenybes, du vienišius, visa galva pasinėrusius į savo mylimą veiklą. A. Stonys, vienas meistriškiausių ir produktyviausių Lietuvos režisierių, nukeliauja iki pat Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje, šalia Kazachstano esančio Tuliksu ledyno, tam, kad užfiksuotų beveik trisdešimt metų 3 500 metrų aukštyje gyvenančios ir dirbančios Lietuvos mokslininkės Aušros Revutaitės gyvenimą.
„Moteris trisdešimt metų išgyveno tikrai labai sudėtingomis sąlygomis – šaltis, audros, pastovus balansavimas tarp gyvybės ir mirties. Vienas neteisingas žingsnis – nugarmėsi į prarają ir viskas baigsis. Man atrodė, kad ji turėtų būti labai stiprus žmogus. Tokią ją ir pamačiau, bet kartu ir labai trapią, pažeidžiamą“, – apie savo heroję viename interviu pasakojo Audrius Stonys.
Daugiau nei 20 filmų sukūrusio režisieriaus darbai apdovanoti daugelyje užsienio kino festivalių. Pasaulinė „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje (IDFA), o lietuviškąją premjerą surengė „Kino pavasaris“. Filmas pretenduoja net į 3 Lietuvos kino akademijos apdovanojimus „Sidabrinė gervė“, kurių nugalėtojai paaiškės birželio 13 d.
Kitą dokumentinį portretą pristato debiutuojantis režisierius Rimantas Oičenka filme „Holivudas pasiūlė per mažai“. Čia pasakojama apie ilgametį Vilniaus „Ozo“ kino salės vadovą, vieną labiausiai prisiekusių kino gerbėjų Valdemarą Isodą, apie kurį sukurti dokumentinį filmą knietėjo ne vienam kino kūrėjui.
„Tai labai unikali asmenybė. Nepažįstu kito žmogaus, kuris būtų taip „pamišęs“ dėl srities, kurioje dirba. Jis dėl kino gali padaryti bet ką“, – pasakoja R. Oičenka.
Abiejuose filmuose pagrindiniai herojai yra labai skirtingi, tačiau kartu ir labai panašūs. Ir A. Stonio mokslininkė ir R. Oičenkos Valdemaras visą gyvenimą pašvenčia savo mėgstamai veiklai, kuri juos galiausiai įstumia į vienatvę. A. Stonio filme kalnai tampa vienintele įmanoma gyvenimo erdve, kur atsiranda nematomas ryšys tarp žmogaus ir kalnų. R. Oičenkos filme kalnus pakeičia kino salė, kurioje Valdemaras jaučia begalinę meilę „ekranui“, tačiau vienatvę šiapus jo.
