Šaltinis – adventureamigos.net
Šią savaitę turiu labai daug ko papasakoti. Matyt, dėl to, kad praeitą visai neturėjau…
Pradėsiu nuo trumpos istorijos, kodėl ir kaip išrinkau būtent tokią šios savaitės „Kino garsų“ temą.
Jau nuo pat šios rubrikos atsiradimo galvojau apie filmą „Važiuok“ (Drive, 2011) ir jo muzikinio takelio melodijos. Tai vienas iš tų filmų, kurį dalinai išgarsino būtent garso takelis. „Būtinai pažiūrėk „Drive‘ą“, labai geras muzikinis takelis“, – ne kartą sakė man draugai. Na, ir tikrai neblogas. Tačiau dabar, kai jau šio filmo bei muzikinio takelio šlovės spinduliai nuslopo, apie jį kalbėti nėra taip smagu, kaip kad būtų buvę anksčiau. Vis dvejojau, ar tokia tema dar bus aktuali, neatsibodusi ir ar dabar būtų tinkamas metas vėl prabilti apie šią juostą, bet gerus dalykus taip sunku ignoruoti… Ypač kai, artėjant žiemai ir ilgėjant naktims, melancholiški naktinių pasivažinėjimų garsai vėl maloniai šildo.
Tačiau pradėjusi ruošti tekstą apie šį filmą supratau vieną dalyką – visgi, mano galva, šioje juostoje dėmesio verti yra tik trys kūriniai. Taip, jie labai stiprūs, įsimenantys, bet trys yra per mažai. Būtų tikrai gaila nepakalbėti apie „Važiuok“ dėl tokios menkos priežasties, tad kas ieško, tas randa – lapkričio 12 diena yra pagrindinio „Važiuok“ aktoriaus Ryano Goslingo gimtadienis. Sveikinam! Taigi šios savaitės įrašas nuo „tikrai per mažai“ išaugo į „gerokai per daug“, mat, esant tokiai progai, sugalvojau pasidomėti ir kitų šio aktoriaus filmų garso takeliais. Rezultatas išsamus. Paruošiau tokią nedidelę retrospektyvą nuo pirmųjų aktoriaus filmų iki šių dienų, nuo soulo iki elektroninės muzikos garsų.
Šaltinis – film.com
Retrospektyvą pradėsiu nuo dramos „Prisiminkite „Titanus“ (Remember the Titans, 2000), kurioje Ryanas atliko dar tik antraeilį vaidmenį – koledžo jaunuolį, futbolo komandos žaidėją. Juostoje pasakojama istorija apie futbolo trenerį, suvienijusį nesantaikoje gyvenančius baltaodžius ir juodaodžius moksleivius, kuri palydima smagiomis soulo, fanko melodijomis. Viena iš jų, daugeliui puikiai žinoma šeštojo dešimtmečio amerikiečių atlikėjų Marvino Gaye ir Tammi Terrello daina „Ain‘t no mountain high enough“. Ir tikrai, nieko nėra neįmanomo, jeigu labai nori.
2007 metais Ryanas Goslingas pelnė pirmą „Oskaro“ statulėlę kaip geriausias aktorius už vaidmenį dramoje „Pusė Nelsono“ (Half Nelson, 2006). Iš pirmo žvilgsnio – tai paprasta juosta apie mokyklos gyvenimą, mokytojo ir mokinių santykius, tačiau filmo sėkmės paslaptis – mokytojo gyvenimo nagrinėjimas. Moksleiviai čia paklusnūs – drama kyla iš kontroversiškos mokytojo asmenybės bei beprotiško gyvenimo. Mokytojas, be abejonės, yra Ryanas Goslingas.
Jeigu kalbėtume apie filmo muziką, nemažą dalį kūrinių juostai padovanojo kanadiečių indie roko grupė „Broken Social Science“, tačiau šį kartą dėmesį norėčiau atkreipti į gal kiek mažiau žinomą, bet labai malonų kūrinėlį – „Black hearts“. Kūrinio atlikėjas beveik nežinomas ir informacijos apie jį radau mažai, nepaisant jo indėlio į „Pusė Nelsono“ garso takelį. Remy Balonas – muzikantas iš Bruklino. Užaugęs muzikantų šeimoje vėliau jis ir pats įsitraukė į garsų pasaulį.
Dar vienas didelis šuolis Ryano filmo sąraše (viską aprėpti vargu ar įmanoma ir vargu ar reikia) ir jau klausomės romantinės komedijos „Kvaila, beprotiška meilė“ (Crazy, Stupid, Love., 2011) garso takelio. Šioje juostoje skamba tikrai daug puikių kūrinių. Parinkau netgi tris man kažkada labai patikusias, o dabar dar ir gražius laikus menančias, dainas. Gal patiks ir Jums.
John Legend – Save room
Kūrinėlis, pretenduojantis patekti į tobulų dainų grojaraštį. Atlikėjas Johnas Legenda – labai talentingas, nuostabų balsą turintis ritmenbliuzo atlikėjas bei pianistas, devynių „Grammy“ statulėlių savininkas iš JAV. Visada smagu girdėti tokius kūrinius filmuose.
Bonobo – Silver
Kūrinys, kuriame telpa viskas, – visos emocijos, visi patyrimai, neviltys ir džiaugsmai. Subtili melodija ir greitas ritmas. Bonobo – jaunas anglų elektroninės bei trip hopo muzikos atlikėjas, prodiuseris. Arba kitaip – vienas iš šiuolaikinės muzikos klasikų, kurį žinoti ne tiek svarbu, kiek verta. O klausantis jo muzikos tikrai yra, ką išgirsti, ar kur atrasti save.
Miike Snow – Animal
Ypač smagi švedų indie pop muzikos grupės „Miike Snow“ dainelė „Animal“ (kažkada buvo mano žadintuvas…). Gal kiek kvaila, gal kiek beprotiška, bet toks jau ir gyvenimas. Geriau džiaugtis, nei liūdėti.
Štai pagaliau pasiekėme ir viso šio įrašo kaltininką, vieną mano mėgstamiausių visų laikų filmų, dramą „Važiuok“. Tikiuosi, ne per daug pagyrų žarstau šį kartą, bet peržvelgusi visą Ryano filmų sąrašą radau daug gerų dalykų. Buvo ir prastokų, be abejonės, tik jų čia nėra. Jeigu nematėte šio filmo, būtinai pažiūrėkite, o dabar metas pasiklausyti tų trijų ypatingųjų garso takelio dainų, kurių klausydami dar kurį laiką po filmo premjeros gyveno dalis žiūrovų.
Kavinsky – Nightcall
Vos nuaidėjus pirmiesiems kūrinio akordams nugara nusirita šiurpuliukų banga, nejučia pranešanti, jog prasideda puikiausia kelių valandų kelionė veiksmo, intrigų, nakties, romantikos ir nuotykių vingiais. Ne veltui kūrinio autoriaus „Kavinsky“ (prancūzų house muzikos atlikėjas) didžiausias įkvėpimas – tūkstančiai peržiūrėtų kino filmų. Atlikėjo kūrybai būdingi electro-pop muzikos garsai ir dažnai primena 80-ųjų kino filmų garso takelius. Senosioms muzikinėms tendencijoms grįžtant į madą toks skambesys tinka ir šiandien.
Desire – Under your spell
Kaip gi rimtesnis holivudinis filmas išsivers be meilės istorijos? Ypač, kai filme dar vaidina ir Ryanas Goslingas, – vienas geidžiamiausių šių dienų aktorių? „Under your spell“ puikiai tinka romantinei filmo daliai įgarsinti. Kai įsimylime, mes nemiegame, nevalgome, tik galvojame, galvojame ir galvojame apie meilės objektą, ilgimės ir laukiame. Esame apžavėti. Taip sako elektroninės muzikos grupė iš Kanados „Desire“.
College & Electric Youth – A Real Hero
Dar vienas idiliškas skambesys, kuriame švelniu moterišku balsu dainuojama apie tikrą didvyrį. Be abejonės, referuojama į filmo pagrindinį herojų. Jis – stiprus, pavojingas ir šalia manęs. Ir tada niekas nebaisu. Pamenu, kaip gražiai filme naudojamas šis garso takelis, – jokie kiti garsai nenaudojami, tai ne foninis, o pagrindinis skambesys. Girdima tik ši daina, o rodomi gražūs vaizdai. Na, maždaug toje filmo vietoje, kai kino salė jau turėtų aiktelėti „Ak, kaip gražu!“. Kūrinio atlikėjai – vėl prancūzų elektroninės muzikos atstovai, kurių kūrybai įtaką darė 80-ųjų Amerikos pop muzikos kultūra bei vadinamosios „muilo operos“.
Viena naujausių juostų su Ryanu Goslingu savo stilistika kiek primena „Važiuok“. Filmo siužetas tarsi padalinamas į dvi linijas – į tėvų, o vėliau ir jų vaikų likimus. Filmo pabaigoje vėlgi skamba viena mano mėgstamų dainų, amerikiečių indie folko muzikos atlikėjo Bon Iver – „The Wolves“. Lėta, ramia, bet melodinga gaida ir baigiu šią muzikinę retrospektyvą. Tikiuosi labai neprailgo, o jeigu turite daugiau mėgstamų garso takelių iš filmų su Ryanu – labai lauksiu komentarų!