fbpx
Kino garsai

Kino garsai #29. Krzysztofas Kieślowski ir Zbigniewas Preisneris, arba apie deguonį ir operą

Kadras iš filmo „Trys spalvos. Raudona“ Šaltinis - mvfilmsociety.com
Kadras iš filmo „Trys spalvos. Raudona“ Šaltinis - mvfilmsociety.com
Kadras iš filmo „Trys spalvos. Raudona“
Šaltinis – mvfilmsociety.com

Įsitaisiusius operos teatro ložėje, atidžiai stebiu du ryškiausiuosius. Jis, režisierius, apnuogina savo herojus ir leidžia žiūrovams prie jų prisislinkti maksimaliai arti, tačiau supažindina ne su vieno veikėjo istorija, o groja universalią gaidą. Jis, kompozitorius, derina natų ir moralės sąskambius, priversdamas patirti visą kūrinio jausmų amplitudę. Jie abu kartu, savo srities meistrai, sukuria organišką reginį, o gal organą, kurio abu skilveliai – regimasis ir girdimasis – susitraukia išvien.

Šie deguonies tiekėjai – Krzysztofas Kieślowski ir Zbigniewas Preisneris – lenkų kilmės genijai, kurių bendradarbiavimas prasidėjo maždaug 1983-aisiais, kai Preisneris tebuvo pradedantysis, niekieno nežinomas kompozitorius, o Kieślowskis, be solidaus dokumentikos kiekio, bepradedąs užčiuopti vaidybinio kino venas, tik dar nieko nepasižyminčiais ir nieko link širdies nestumiančias autorinio kino bruožais. Preisneris su Kieślowskiu pradėjo dirbti „Be pabaigos“ (Bez końca, 1984) kūrimo metu. Filmas maloniai kutena jutiklius: Preisnerio garso takelis nesumaišomas su niekuo kitu, o Kieślowskis pradeda atsiriboti nuo socialinio-politinio aspekto savo darbuose ir teikia laimę akims (tik jau ne suicidiškų nuotaikų turinio prasme – šis Kieslowskio rankose visuomet buvo ir bus daugiasluoksnė elegija).

Tikruoju abiejų kūrėjų proveržiu verta pavadinti „Dekalogą“ (Dekalog, 1989). Dešimties dalių serija pastatyta, kaip ir galima numanyti, remiantis dekalogu: kiekvienoje dalyje interpretuojama vis kitas įsakymas, kuriant skirtingas istorijas, jungiamas (išskyrus pagrindinę idėją) besikartojančių simbolių: vandens motyvo, išpilamo pieno ir panašiai. Kieślowskio veiksmus atkartoja Preisneris. Kompozitorius, kurio muzikos stilistika panaši į N. Paganinio ir J. Sibeliaus, kiekvienai daliai suteikia savitas charakteristikas. Koks lėtas ir padrikas penktasis „nežudyk“, lyg paskutinių gyvybės ženklų elektrokardiograma.

Devintosios dalies veikėjai pamini kompozitorių Van den Budenmayerį – neegzistuojantį olandų kūrėją, Preisnerio alter ego. Kieślowskio ir Preisnerio išgalvotas muzikas – nebe širdis, kaip šie deguonies tiekėjai, bet tarnauja, kaip patikimas organas – Budenmayeris de facto perteikia Kieślowskio ir Preisnerio kūrybinės partnerystės rezultatą.

Apreikštas „Dekaloge“, Budenmayeris toliau minimas ir kitose juostose. Jo sukurtą operą dainuoja pagrindinė „Dvigubo Veronikos gyvenimo“ (La Double Vie de Véronique, 1991) veikėja. „O jūs, kur savo valtele mažyte,/Ausis įtempę, stengiatės greičiau/Dainingą mano luotą pasivyti.“ (Dieviškoji Komedija, A. Churgino vertimas) – šiais Dantės „Rojaus“ žodžiais pradedama pagrindinė Veronikos arija, bet muzikos luotą vairuoja ne ji, o Kieślowskis ir Preisneris. Filmas, pasakojantis apie likimo dvynius, apie laisvą valią ir už siūlų tampomas lėlytes, kupinas fantazijos ir mistikos. Tai išreiškiama ne nukreipiant luotą fantastikos krypties vaga, bet tai perteikiant antgamtiškumą įstabia kadruote bei filtrų parinkimų. Be abejo, visas detales paryškinant muzika. Ji tampa aktyvia veikėja, nulemiančia tolimesnį Veronikos gyvenimą. Ryškiausiai dainingas luotas įsisiūbuoja minėtos arijos metu.

Įsismaginę ir palikę venas, didžiausią arteriją Krzysztofas Kieślowski ir Zbigniewas Preisneris aptinka „Trijų Spalvų“ trilogijos pirmojoje dalyje „Mėlyna“ (Trois Couleurs: Bleu, 1993). Veikėja Julie (Julliette Binoche) išgyvena vaiko bei vyro – žymaus kompozitoriaus – netektį. Vienu iš „prisikėlimo“ būdų tampa siekis baigti nebaigtą vyro kompoziciją. Garso takeliui ir pačiai muzikai filme skiriamas esminis vaidmuo. Veikėjai muzika, sukeldama skausmą, primena praeitį, taip pat suteikia šansą išgyventi. Žiūrėdama į penklinę, Julie girdi natas, kurios, kaip ir veikėjos liečiami mėlyni kristalai (vaiko kambario dekoracijos), sminga į pirštus, akis, ausis, į neuronus, kurie nuplevena sukeldami skausmo ir netekties pojūtį bei lieka įstrigę kažkur krūtinės plote. Pagrindinis filmo kūrinys, toji nebaigta kompozicija, pavadintas „Daina Europos susivienijimui“. Skvarbi, aštri fleita įgarsinta graikiška Pirmojo Pauliaus laiško korintiečiams ištrauka: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“ Kūrinys nežvanga, tačiau tuo įsitikinti galima tik peržiūrėjus visą juostą, kurios metu transformuojasi ir jis, ir pagrindinė veikėja.

Paskutinį kartą Budenmayeris pasirodo trečiojoje trilogijos dalyje „Raudona“ (Trois couleurs: rouge, 1994). Net nežinant filmo siužeto, įmanoma nuspėti, kaip jis skambės. Preisneris įsitikinęs, jog režisieriaus, scenarijaus autoriaus bei kompozitoriaus bendradarbiavimas nulemia filmo estetiką. Tai, ir jog Preisneris muzikoje pabrėžia melodingumą bei polifoniją, „spalvina“ ir „Raudona“ garso takelį: aiškus skambesys ir melodija pasikartoja viso filmo eigoje, esminių lūžių metu, koreliuodami su spalvine gama – šįkart ryškesne, aitresne, ugninga. Garsiniai intarpai pakankamai trumpi, neišsiskiria vienas ilgesnis kūrinys (todėl klausyti šio garso takelio atskirai be filmo gali būti mažiau intensyvi patirtis), tačiau darnūs ir primenantys, kokią organiškumo pasiekė minėti kūrėjai.

Krzysztofo Kieślowski ir Zbigniewo Preisnerio dueto darna verčia juos laikyti kone sėkmingiausiai bendradarbiavusiais režisieriumi ir kompozitoriumi, kurių polėkis į kiekvieno mintis įneš šviežio, reikalingo gūsio, atlošiančio kūną ložėje. Kartais operos sceną galima sumaišyti su kino ekranu. Klasikinių tekstų įspaudai skaitomuose tekstuose, veikėjų dramas atspindinčios arijos, šiurpuliukai stuburo geldelėse. Arba tiesiog tobula, virpanti garso-vaizdo sintezės dermė.

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.