„Kino pavasaris” archyvas
Be abejonės, „Kino pavasario“ programoje gausu ne tik istorijų apie muziką, bet ir filmų su puikiais garso takeliais: vieni jų „pasigriebę“ prestižinius apdovanojimus ir galbūt yra viena ausimi girdėti; kiti – mažiau didingi, tačiau verti publikos dėmesio.
Džiazo ir klasikos gerbėjai privalo pamatyti „Žmogų-paukštį“ (Birdman, 2014). Kodėl būtent toks mišinys? Pati filmo dvasia yra „džiazova“ – sukurtas ilgo vieno nenutraukiamo kadro įspūdis, papildomas ir emocingais intymiais pokalbiais, ir fantastikos pliūpsniu su specialiaisiais efektais, ir santykių aiškinimusi ne tik žodžiais. Viskas filme tiesiog kunkuliuoja.
Už džiazo garsus atsakingas būgnininkas Antonio Sanchezas palaiko vidinį filmo ritmą. Jis atsisakė tradicinio muziko kūrimo būdo (kai kiekvienam veikėjui priskiriama charakteringa melodija) ir pasirinko improvizaciją bei abstraktumą. Spontaniškumo ir džiazo atsvara – klasikiniai kūriniai, akcentuojantys draminę, teatrinę filmo dalį. To reikalauja pats siužetas, juostos veiksmo vieta – Brodvėjaus užkulisiai. Girdime Tchaikovskį, Ravelį, Rachmaninovą, Mahlerį. Dėl visų jų efektingo (Akademijos narių nuomone – perdėtas) panaudojimo filme, jis buvo „diskvalifikuotas“ „Oskaro“ varžybose dėl geriausio garso takelio.
Kitas išgirtas ir apdovanotas garso takelis girdimas filme „Timbuktu“ (Timbuktu, 2014). Karaliavęs prancūzų „Cezario“ apdovanojimuose, „Timbuktu“ sulaukė liaupsių ir dėl muzikos. Daugiausiai instrumentinė kompozitoriaus Amine Bouhafa kūryba – lyriška, egzotiška, pasižyminti rytietišku skambesiu, sukurta pasitelkiant simfoninį orkestrą bei kai kuriuos rečiau sutinkamus instrumentus, pavyzdžiui, korą ar duduką.
Dalis filmų neturi originalių garso takelių. Istorijos jose gvildenamos pasitelkiant populiariuosius hitus. Xavieras Dolanas visuomet turėjo aiškų braižą – estetiškai nušlifuoti kadrai „judinami“ būtent muzikos, konkrečios dainos. Dažnai tai būna net ne jos ištraukos, o nuo pradžios iki galo skambantys kūriniai. Daugiau apie garsus Dolano filmuose jau buvo rašyta „Kino garsuose“ anksčiau „Kaip skamba neįmanomos Xaviero Dolano meilės“. Šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filme „Mamytė“ (Mommy, 2014) Dolanas vėl grįžta prie sau įprasto braižo. Po hičkokiškai skambančios dramos „Tomas atvyko į kaimą“ (Tom à la ferme, 2013) nebuvo aišku, kiek Dolanas išliks „tuo, kuris įterpia muzikinius klipus į savo filmus“. „Mamytėje“ skambės Lana Del Rey, Celine Dion, „Oasis“ ir kiti atlikėjai, kuriems nebus pagailėta dėmesio. Visiems Dolano fanams ir vėl metas suklusti.
Panaši situacija žiūrovų turėtų laukti ir „Laukinėje“ (Wild, 2014). Bruce`as Springsteenas, Leonardas Cohenas, ypač grupė „Simon & Garfunkel“ – šie ir kiti atlikėjai bus girdimi Jeano-Marco Vallée juostoje apie jauną merginą, išgyvenusią netektį ir bandančią atsikratyti destruktyvaus elgesio kopiant po kalnus ir keliaujant. Daugiau apie Jeano-Marco Vallée ir muzikos santykį jo juostuose visai neseniai buvo galima paskaityti ir „Kino garsuose“ „Jean-Marcas Vallée. Pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais“.
Įdomiai suderintas garsas ir vaizdas juostoje „Žiaurumas“ (Violent, 2014). Filme skamba grupės „We are the city“ muzikiniai motyvai. Grupės būgnininkas, Andrew Huculiakas, yra ir filmo režisierius. Šis faktas nuteikia reginiui, kuriame garso takelis ne tik turi milžinišką įtaką istorijos pasakojimui, bet ir yra preciziškai suderintas su ja. Daugiau apie Huculiako stilių ir muzikos derinimą teigti pernelyg sudėtingą – tai debiutinis režisieriaus darbas, kuriame nepasukama lengviausiu keliu. Grupės „We are the city“ dainos nėra naudojamos – grupė muziką įrašė specialiai filmui.
„Kino pavasaris“ siūlo ir daugiau juostų, kurių garso takeliai būtų išskirtiniai ir vaidintų vieną pagrindinių vaidmenų pasakojant istoriją. Vis tik šie penki filmai ypatingi ne tik savo muzika, bet ir kūrinio visuma, todėl neturėtų nuvilti daugumos žiūrovų. Sėkmės renkantis (ne)vieną iš šių ir gausybės kitų filmų. Gražaus likusio „Kino pavasario“.
