„Kino pavasario“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė: dabar buvimas kartu yra nepaprastai svarbus

Nors laikai išties neramūs, galime pasidžiaugti, jog šiemet, po dviejų virtualių „Kino pavasarių“, didžiausias kino festivalis Lietuvoje vėl pakvies žiūrovus žiūrėti filmus kino salėse. 27-asis „Kino pavasaris“ prasidėjo vakar. Apie jo tendencijas ir naujienas kalėjome su turinio ir programos vadove Aiste Račaityte.

„Kad būtum, reikia kito“ sako šių metų šūkis. Papasakokite, kaip jis gimė?

Tema gimė iš tam tikrų įtampų, kurias norėjome reflektuoti programoje ir ieškodami filmų, kurie galėtų įkvėpti. Tai postpandeminės įtampos ir jų pasekoje – stiprus visuomenės susipriešinimas. Atrodė, kad vieni nuo kitų esame nutolę daug labiau negu turėtumėme, arba daug labiau, negu diktuoja pati gamta.

Juk gamta mus moko, kad tam tikras gyvų formų egzistavimas absoliučioje individualioje saviizoliacijoje yra neįmanomas. Ir mes, žmonės, socialinės būtybės, esame priklausomi ne tik nuo savęs, bet ir nuo mus sąlygojančios aplinkos. Ta aplinka gali būti socialinė, politinė, ekologinė…

Tas „kitas“ mūsų programoje nebūtinai yra kitas asmuo, bet yra daugiasluoksnė terpė. Ir vienintelė sąlyga darniai gyventi yra atrasti santyki su kitu, kad ir kas tai būtų. Su didesne empatija, didesniu dėmesiu, didesniu įsipareigojimu pasaulyje palaikyti šviesą ir gėrį. Tad festivalio tema gimė iš dabarties  apmąstymo ir siekio filmų turiniu atnešti šviesesnių ir produktyvesnių minčių susipriešinusiame ir įsielektrinusiame pasaulyje.

Kuo šiemet „Kino pavasaris“ skirsis nuo praėjusių festivalių?

Po dvejų metų virtualioje erdvėje, festivalis grįžta į tikrąją formą, su seansais kino teatre. Juose įvyksta stebuklas – salėje žmonės bendrai žiūri filmą, bendrai išgyvena jo istoriją ir emociją. Iš esmės, mūsų tikslas buvo sugrąžinti festivalį į tokį, koks jis buvo anksčiau. Na, ir kartu pasiūlyti tam tikrų kūrybinių sprendimų, tai buvo ir mano jau minėta tema, pagal kurią sukuruota speciali programa – „Kad būtum, reikia kito“. Ją sudaro ne tik pernai sukurti, bet ir senesni, jau klasika tapę filmai. Ši programa per labai skirtingus filmus kviečia apmąstyti, kas yra tas „kitas“ ir ką jis gali įnešti į mūsų gyvenimus.

Kaip festivalis reaguoja į neramumus ir agresorių?

Kadangi paskutiniai pasiruošimo festivaliui momentai nelaimingai sutapo su prasidėjusiu karu, atsisakėme anksčiau atrinktų filmų iš Rusijos. Manėme, kad dabar būtų neetiška skirti dėmesį rusiškai kultūrai, nenorėjome įskaudinti už savo laisvę kovojančių ukrainiečių ir atsiliepėme į jų pagalbos šauksmą taikyti plačias sankcijas Rusijai.

Tai tikrai nėra mūsų nusistatymas prieš rusišką kiną, tiesiog esame tvirtai įsitikinę, kad dabar, vykstant karui, jam ne laikas. Na, o tam, kad dažnai nesulaukiantis tinkamo dėmesio, tačiau nemažiau vertingas kinas iš Ukrainos suteiktų šansą mūsų žiūrovams priartėti prie tų žmonių, apie kurių kova šiandien kasdien skaitome naujienose, prieš festivalį buvo speciali #StandWithUkraine diena, kurios metu buvo rodomi įsimintiniausi pastarųjų metų Ukrainos filmai. 

Kuo išsiskiria šių metų programos?

Jau kurį laiką turime penkias programas, tai: „Europos debiutų konkursas“, „Kritikų pasirinkimas“, „Meistrai“, „Panorama“ ir kasmet pagal festivalio temą kuruojama programa, šiemet pavadinta „Kad būtum, reikia kito“. Aišku, kiekvienas filmas, kurį atrenkame į programą, programos sudarytojų nuomone, yra vertas parodymo Lietuvos žiūrovams. Bet tiesa ta, kad filmai surenka labai skirtingas auditorijas.

Norime pristatyti kiek įmanoma platesnę kino panoramą. „Meistrai“ neabejotinai pirmiausia patraukia mūsų žiūrovų dėmesį, nes čia rodomi jau gerai pažįstamų režisierių darbai. „Kritikų pasirinkimo“ programą iš mūsų atrinktų filmų suformuoja tarptautinė kritikų komanda, o „Panoramos“ filmai yra visi labai skirtingi ir ypatingi – tiesiog labiausiai išsiskyrė iš kitų bendrame kino festivalių kontekste. 

Kas iš kūrėjų šiemet atvyksta į „Kino pavasarį“? Kokių renginių privalu nepraleisti?

Šiais metais dėl pandemijos ir vykstančio karo patyrėme tam tikrų iššūkių. Tiek svečių, kiek planavome turėti, nesulauksime, nes labai daug kas atkrito paskutiniu metu, ar pasirinko saugesnį variantą – festivalyje dalyvauti virtualiai. Kviečiu žiūrovus sekti informaciją apie kūrėjų pristatomus seansus mūsų puslapyje.

Tradiciškai atvyks beveik visi Europos debiutų konkurso režisieriai, o tie, kurie neatvyks, prisijungs virtualiai. Atvyksta „Meistrų“ programos dokumentinio filmo „Balkoninis filmas“ režisierius Pawelas Lozinskis. Tai vienas šviesiausių šių metų filmų, kurį režisierius sukūrė neišeidamas iš balkono, paprasčiausiai praeivių klausdamas: „Tai kaip jūs šiandien?“ Nors filmas sudarytas tik iš labai trumpų pokalbių, jis kupinas gyvenimiškos išminties ir šviesos, kurią atneša žmonių santykiai, gimstantys iš atviro noro sužinoti, kaip kitas gyvena.

Gyvai atvyks ir uždarymo filmo „Kas buvome mes“ režisierius Marcas Bauderis. Jo filmas apie Žemę, jos istoriją yra labai atveriantis pasaulėžiūrą. Atvyks ir Idanas Haguelis, kuris režisavo filmą „Susirūpinęs pilietis“. Gyvai galima bus pasimatyti ir su lietuvių filmų kūrybinėmis grupėmis, o lietuviško kino programa šiemet nepaprastai plati.

Nemažai svečių prisijungs virtualiai. Tai Céline Sciammao, anksčiau rodėme jos filmą „Liepsnojančios moters portretas“, o dabar rodysime „Mažytė mama“, virtualiai planuoja prisijungti ir „Memoria“ režisierius Apichatpongas Weerasethakulas, Michelio Franco filmo „Saulėlydis“ pagrindinis aktorius Timas Rothas ir daug kitų.

Galbūt jau turite tam tikrus seansus, į kuriuos nebeįmanoma įsigyti bilieto?

Kviečiu žiūrovus pačius atrasti filmus, nesivadovauti bandos instinktu. Manau, kad po pirmojo savaitgalio rekomendacijos pačios pasieks žiūrovus. Ir festivalio favoritai greitai išaiškės. Akivaizdu, kad per metus labai pasikeitė žiūrovų įpročiai. Anksčiau daugelis planuodavosi savo repertuarą iš anksto, tačiau dabar visame kultūros sektoriuje matyti, kad žmones perka spontaniškai. Daug metų dirbdama festivalyje žinau, kad kai kuriems filmams tereikia pirmo seanso, ir po jo pasklidę pozityvūs atsiliepimai jį iškelia į populiariausiųjų gretas.  

Atpratę nuo gyvų renginių: ar lankytojai noriai perka bilietus į gyvus seansus?

Noriu tikėti, kad ir žmonės jau pasiilgo gyvo festivalio. Tie, kurie prisitaikę „Kino pavasarį“ žiūrėjo kompiuterių ar televizorių ekranuose, turėjo pasiilgti tos kolektyvinės peržiūros. Režisieriai kuria filmus dideliam ekranui, absoliučiai tamsai ir gerai kino teatro garso sistemai. Rodyti filmus kompiuteryje, tai kaip žiūrėti į paveikslo nuotrauką. Manau, kad mūsų žiūrovai laukia grįžimo į kino sales.

Ką norėtumėte pasakyti šių metų žiūrovui?

Norėčiau pasakyti, kad kaip „Kino pavasario“ organizatorė labai pasiilgau laiko, kai kino teatruose negali praeiti pro žmones, kai girdi jų pokalbius apie filmus. Pasiilgau to kultūrinio vyksmo jausmo, kurį mieste anksčiau sukurdavo „Kino pavasaris“! Mums svarbus žiūrovų atsakas, jų įspūdžiai ir vertinimas, juk programą sudarinėjame ne sau – svarbu suprasti, ar tai, ką darome, rezonuoja su vietine auditorija.

Suprantu, kad dabar kyla tam tikrų moralinių dilemų – kaip džiaugtis gyvenimu ir kaip pramogauti, arba kaip leisti pinigus, kai visai šalia žmonės kovoja už savo gyvybes ir šalies nepriklausomybę. Mes patys, tiek asmeniškai, tiek kolektyviškai, kaip organizacija, sau atsakėme į tą klausimą. Yra prasmės tame kultūriniame vyksme, nes kaip tik kultūra ir gali padėti palaikyti moralę sunkmečiu.

Dabar mums, kurie gyvename saugiai, svarbiausia – išlaikyti normalumo jausmą ir kartu stiprinti dvasią. Manau nieko nėra geriau kaip tai daryti su kokybiška ir daug svarbių ir produktyvių minčių suteikiančia programa. Tad kviečiu žmones prasmingai praleisti laiką kartu. Kadangi buvimas kartu dabar yra nepaprastai svarbus.

„Kino pavasaris“ šiemet žiūrovus kvies žiūrėti filmus kovo 24-balandžio 3 dienomis. Visą festivalio programą rasite čia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas