Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ prasidės jau kovo 23 d.! O mes jau nagrinėjame programą ir deliojame grafikus, ką norėsime pamatyti. Štai ką rekomenduojame pasižymėti ir būtinai pažiūrėti „Kino pavasario“ metu.
KINFO rekomendacijų II dalis
Atidarymo filmas „Ji“ (Elle), rež. Paul Verhoeven, 2016 m., Prancūzija, Vokietija, Belgija
Aistė: Savita drama, apverčianti aukštyn kojomis nusistovėjusį smurtautojo ir aukos įvaizdį. Nepaprasta Isabelle Huppert vaidyba. Juodojo humoro satyra, privertusi aikčioti viso pasaulio kritikus.
Konkursinė programa Nauja Europa – nauji vardai/Lietuvių premjeros
„Šventasis“ (The Saint), rež. Andrius Blaževičius, 2016 m., Lietuva, Lenkija
Giedrė: „Šventasis“ – itin laukiamas režisūrinis Andriaus Blaževičiaus ilgametražis debiutas, atsigręžiantis į aktualią 2008 m. ekonominės krizės kontekste išryškėjusią socialinę problematiką. Įdomu, kaip bus reflektuojama darbo netekusio, provincijoje gyvenančio jauno vyro situacija bei mažo miestelio kasdienybė ekonominių ir socialinių struktūrų pokyčių kontekste.
Programa Meistrai
„Aš nesu ponia Bovari“ (I Am Not Madame Bovary/Wo Bu Shi Pan Jinlian), rež. Xiaogang Feng, 2016 m., Kinija
Alisa: Savo naujausiam filmui Fengas Xiaogangas pasiskolino apvalią kadro formą iš belgų režisieriaus Gusto Van den Berghe‘o „Liucifierio“, kurio filmas prieš porą metų taip pat buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Įdomu, kaip kinų režisieriui apgaulingą aliuziją į Gustave‘o Flauberto romaną filmo pavadinime slepiančioje juostoje pavyks išnaudoti Gusto Van den Berghe‘o sukurtą filmavimo techniką.
Giedrė: Vienas populiariausių ir komerciškai sėkmingiausių režisierių, Kinijos Spielbergu vadinamas Xiaogangas Fengas yra puikiai įvaldęs subtiliai kritiškų komedijų ir parodijų meną. Šįkart režisierius renkasi netradicinį vizualinį sprendimą ir vaizdą įspraudžia apskritimo formos kadruose, pasakodamas šmaikščią ir aktualią vienos moters kovos su biurokratija istoriją.
„Baigiamieji egzaminai“ (Graduation/Bacalaureat), rež. Cristian Mungiu, 2016 m., Rummunija, Prancūzija, Belgija
Auksė: Džiaugiuosi, kad šiemet festivalyje be galo daug rumuniškų filmų. Ir neveltui – Rumunijos Naujosios bangos kinas ne pirmus metus išgyvena savo aukso amžių. „Baigiamieji egzaminai“ – vienas iš laukiamiausių „Kino pavasario“ filmų. Cristianas Mungiu – stiprių psichologinių dramų kūrėjas. Norintiems pamatyti daugiau rumuniško kino, patarčiau nepraleisti 3 valandų trukmės savitai šmaikščios Cristi Puiu juostos „Sieranevada”, kuri ne vienam primins giminės susitikimus ir pokalbius jų metu.
Anonsas
„Kita vilties pusė“ (The Other Side of Hope/Toivon Tuolla Puolen), rež. Aki Kaurismäki, 2017 m., Suomija, Vokietija
Lina: Tai išbaigtas režisieriaus darbas visomis prasmėmis. Ir nors tema tikrai nėra nauja – pabėgėliai, šis filmas, kaip gaivus oro gurkšnis (ar vėjo gūsis)! Jis komiškas, jis rimtas, o iš tiesų -labai Kaurismäkiškas. Kito žodžio jam apibūdinti tiesiog nėra. Praleisti jo išties negalima.
Anonsas
„Neruda“ (Neruda), rež. Pablo Larraín, 2016 m., Čilė, Prancūzija, Ispanija, Argentina
Alisa: Nepaprastai džiugu, kad šiemet jau antras Pablo Larraíno filmas pasiekia Lietuvos kino teatrus. Kuriam laikui nutolęs nuo pagrindinės savo filmų temos „Klube“ ir „Žaklinoje“, vienas garsiausių Čilės režisierių vėl grįžta prie Pinočeto kritikos.
Anonsas
„Nocturama“ (Nocturama), rež. Bertrand Bonello, 2016 m., Prancūzija, Vokietija, Belgija
Gabrielė: Dar vienas su realybe, tik šįkart netyčia, susipynęs kūrinys. „Nocturama“ liečia terorizmo temą. Tik savaip. Stilingai bei iš teroristų – ne radikalių tikėjimo fanatikų, bet jaunų paryžiečių – perspektyvos.
Anonsas
„Sieranevada“, rež. Cristi Puiu, 2016 m., Rumunija, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija
Alisa: „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) ir „Auroros“ (2010) režisierius ne itin dažnai džiugina savo gerbėjus naujais filmais, todėl „Sieranevada“ ypač laukiamas. Rumunų Naujosios bangos krikštatėviu tituluojamas Cristi Puiu didžiąją juostos dalį neišeina iš vieno kambario, leisdamas žiūrovams beveik tris valandas stebėti nenutrūkstamą tragikomediją.
Anonsas
„Tarnaitė“ (The Handmaiden/Ah-ga-ssi), Rež. Park-Chan-Wook, 2016 m., Pietų Korėja, Japonija
Aistė: Elegantiška, intriguojanti, erotiška britų bestselerio „Fingersmith“ adaptacija, perkeliant veiksmą iš Viktorijos laikų Anglijos į 1930-ųjų Pietų Korėja. Seksualiniai santykiai tarp filmo veikėjų simboliškai įkūnija santykius tarp Pietų Korėjos ir Japonijos.
Auksė: Kanuose praėjusiais metais pristatytame filme garsusis Pietų Korėjos režisierius audžia dviejų moterų – kilmingos ir jos japonės tarnaitės – meilės istoriją. Filmo estetika ir garsas sudaro darnią kompoziciją, kuri intriguojančiam siužetui įpučia papildomos aistros.
Ieva: Park Chan-Wookas, geriau žinomas kaip filmo „Senis“ (Oldboy, 2003) režisierius, „Tarnaitėje“ perkelia romano „Fingersmith“ Viktorijos laikų veiksmą į Pietų Korėją Japonijos okupacijos metais. Taisyklingi kadrai ir aštrus montažas vizualiai sustiprina pasakojimą, išeinantį už erotinių filmų kategorijos ribų. Kinematografiškai įsimintinas filmas sudomins ir Azijos kino nemėgstančius žiūrovus.
P.S. Įsijunkite „Tarnaitės“ filmo anonsą ir suprasite šio filmo montažo svarbą.
Gabrielė: Šių metų X. Dolano filmas žada būti labiau kamerinis ir mažiau, na, dolaniškas. Tad šįkart estetai privalo keliauti į „Tarnaitę“, kur juos pamalonins manieringos kameros, tvarkingos kompozicijos, erotika ir gabalėlis paslapties.