Programa „Kritikų pasirinkimas“
„Amerikos mylimoji“ (American Honey), rež. Andrea Arnold, 2016 m., Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Karalystė
Auksė: Ryški ir gyva Robbie Ryano kinematografija, Sashos Lane ir Shia LaBeoufo duetas, socialinė problematika, papildyta jaunatvišku garso takeliu, šį kelio filmą paverčia nepaprastai autentišku jaunų amerikiečių pasaulio atspindžiu.
Anonsas
„Bet kokia kaina“ (Hell or High Water), rež. David Mackenzie, 2016 m., Jungtinės Amerikos Valstijos
Lina: Tai Teksasas. Tai banko apiplėšimas ir ne vienas. Tai greitas veiksmas ir moralinė dilema. Kurią pusę pasirinksite Jūs?
Anonsas
„Tikros moterys“ (Certain Women), rež. Kelly Reichardt, 2016 m., Jungtinės Amerikos Valstijos
Alisa: Kelly Reichardt nenustoja stebinti savo sugebėjimu atrasti poeziją kasdienybės prozoje. Neįtikėtina, kaip jai tai pavyksta!
Ieva: Kelly Reichardt ir aktorės Michelle Williams trečiasis bendras filmas „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) pasakoja keturių Montanos moterų kasdienybę. Režisierė, kaip įprasta jos filmuose, kuria ramybe dvelkiančią atmosferą, pernelyg nedramatizuodama veikėjų gyvenimų.
Gabrielė: Nepriklausomo amerikietiško kino kategorijos trūksta jau bene trejus metus, tačiau būtent tokių filmų įmanoma surasti kitose programose. „Tikros moterys“ – intymus triptikas, pasakojantis lyg apie kasdienybę, bet įtraukiančiai ir įtaigiai. Be to, visos trys pagrindinės aktorės – Michelle Williams, Kristen Stewart bei Laura Dern – žada būti nuostabios. Tikros.
Anonsas
„Šviežiena“ (Raw), rež. Julia Ducournau, 2016 m., Prancūzija
Ieva: Julijos Ducournau pirmasis pilnametražis filmas „Šviežiena“ (Raw, 2016) sudomins nepatogų kiną mėgstančius žiūrovus. Apie šešiolikmetės Justinos staigiai atsiradusį žalios mėsos troškimą pasakojanti istorija taps tikru, bet įsimintiniausiu festivalio išbandymų kiekvienam šį filmą pasirinkusiam lankytojui.
Programa „Metų atradimai“
„Amerikietiška pastoralė“ (American Pastoral), rež. Ewan McGregor, 2016 m., Jungtinės Amerikos Valstijos
Lina: Nežinau, kaip Jums, bet man išties smalsu, ką sukūrė aktorius Ewanas Macgregoras savo debiutiniame režisūriniame darbe. Kol kas labiausiai šiuo filmu patenkinti jame dirbę aktoriai, teigiantys, jog gavo daug kūrybinės laisvės.
Programa „Festivalių favoritai“
„Ana, meile mano“ (Ana, Mon Amour), rež. Calin Peter Netze, 2016 m., Rumunija, Prancūzija, Vokietija
Auksė: Dar viena rumuniško filmo rekomendacija. Calinas Peteris Netzeris, jau spėjęs kino pasaulyje pasižymėti filmu „Vaiko poza“, šiemet Berlyno kino festivalyje pristatė originaliai sukonstruotą dviejų jaunų žmonių santykių dėlionę. Iš mačiusiųjų girdėjau tik gerus atsiliepimus.
Lina: Šis filmas labai lengvai ir paprastai perteikia tai, apie ką atrodytų kartais taip sunku kalbėtis. Filme nagrinėjami poros santykiai ir skirtingi santykių etapai iš vyro perspektyvos. Įdomus ir artimas filmas.
Anonsas
„Mėnesiena“ (Moonligh), rež. Barry Jenkins, 2016 m., Jungtinės Amerikos Valstijos
Alisa: Šioje tylioje, švelnioje ir nepaprastai intymioje, į tris segmentus suskirstytoje brendimo istorijoje Barry Jenkinsas sugeba įrodyti, kad tik išmokęs priimti save tokį, koks esi, vieną dieną gali tikėtis surasti tave suprantantį žmogų.
Aistė: Jautri, tikra, stipriai socialiai orientuota drama, paliečianti kiekvieną. Ne veltui gavusi geriausio metų filmo „Oskarą“.
Ieva: Tris „Oskarus“, įskaitant geriausio metų filmo, laimėjusi Bario Jenkinso „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016) atsiduria „Kino pavasario“ festivalio favoritų kategorijoje. Poetiškame ir jautriame filme, parodančiame tris Širono gyvenimo etapus, režisierius analizuoja vienatvės, seksualumo ir šeimos auklėjimo temas. Kinematografijos ir garso takelio sintezė vizualiai sustiprina pasakojimą per daug neįsiveldama į socialiai aštrias temas.
Anonsas
„Seksualioji Durga“ (Sexy Durga), rež. Sanal Kumar Sasidharan, 2017 m., Indija
Aistė: Indija, seksualumas, deivė ir smurtas, bejėgiškumas, bėgimas. Rodos, nieko nevyksta, bet įtampa liejasi per kraštus. Vienas savotiškiausių kelio filmų, neįprastai nagrinėjantis šiuolaikinės Indijos problemas ir vyrų smurtą prieš moteris.
Konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“
„Austerlicas“ (Austerlitz), rež. Sergei Loznitsa, 2016 m., Vokietija
Giedrė: Šįkart stebimosios dokumentikos meistras Sergėjus Loznitsa statišką, nesikišančią kamerą atgręžia į koncentracijos stovyklų lankytojus. Filmas neabejotinai paskatins permąstyti santykį su baisias istorijos žaizdas liudijančiais memorialais ir užduos daugybę sunkiai atsakomų klausimų. Ar memorialai netampa beprasmių vartotojiško turizmo ritualų dalimi? Ko ieškome juose lankydamiesi? Ar atiduodame pagarbą žuvusiesiems, ar užsukame genami perversiško smalsumo? Koks elgesys toleruotinas, koks – vulgarus ir pažeidžiantis moralę? Ar asmenukė prie užrašo „Arbeit Macht Frei“ – jau galutinė riba?
Gabrielė: Duoklė nišinio ir socialiai (ar tiesiog politiškai) atsakingo kino ieškotojams: dokumentinis pasakojimas apie Aušvico koncentracijos stovyklos lankytojus. Ir tiesiog tiek. Bet labai laiku ir vietoje, turint omenyje ką tik praūžusį asmenukių Holokausto memorialinėse vietose (ir Lietuvoje) skandalą.
Programa „Aš esu hibridas“
„Visos nemiegotos naktys“ (All These Sleepless Nights/Wszystkie nieprzespane noce), rež. Michał Marczak, 2016 m., Lenkija, Didžioji Karalystė
Giedrė: „Visos nemiegotos naktys“ tirpdo ribas tarp dokumentikos ir fikcijos. Filme užsibrėžęs perteikti naktinį Varšuvos gyvenimą, jaunas lenkų režisierius Michałas Marczakas vilioja žiūrovą leistis į ritmingą, jausmingą, vizualiai užburiančią kelionę po stilingą, pulsuojantį ir, atrodo, niekad nemiegantį miestą.
Auksė: Kokios tos Varšuvos naktys? Iš jaunystę šlovinančio filmo neverta tikėtis daugiasluoksniškumo ir moralinių klausimų svarstymo ar sprendimo, tačiau Sandanso kino festivalyje apdovanojimą už režisūrą gavusio kino kūrėjo darbas dėmėsį patraukia svaigia nuotaika, nerūpestingumu, muzikos ir kinematografijos, primenančios Emmanuelio Lubezkio „akį“ Terence Mallicko filmuose, derme.
Aistė: Siautulingas ir efemeriškas naktinės šių laikų Varšuvos gyvenimas. Labiausiai intriguoja tai, kad režisierius žaidžia su dokumentikos žanru ir kuria savą realybę, įmesdamas veikėjams papildomų impulsų ir dirgiklių.
Retrospektyva: Abbasas Kiarostami
„Patvirtinta kopija“ (Certified Copy/Copie Conforme), Rež. Abbas Kiarostami, 2010 m., Prancūzija, Italija, Iranas, Belgija
Giedrė: Praėjusiais metais kino pasaulis neteko vieno ryškiausių šiuolaikinio kino kūrėjų – režisieriaus Abbaso Kiarostami. Verta pamatyti visus retrospektyvoje rodomus Irano kino meistro darbus, tačiau subjektyviai norisi išskirti vieną kiek nuvertinto vėlyvojo Kiarostami kūrybos etapo darbą – apgaulingai paprastą, tačiau žiūrovo suvokimu meistriškai žaidžiantį ir manipuliuojantį filmą „Patvirtinta kopija“.
Retrospektyva: Davidas Lynchas
„Malholando kelias“ (Mulholland Dr.), rež. David Lynch, 2001 m., Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos
Gabrielė: Neseniai žymiausi kino kritikai sudarė geriausių XXI a. filmų topą, kurio viršuje atsidūrė ir „Malholando kelias“. Be profesionalų pripažinimo, jis gavo kultinio filmo statusą ir tarp žiūrovų. Kodėl nepasinaudojus puikiu šansu šį šedevrą išvysti didžiajame ekrane tiesiai iš juostos bei dar kartą nepabandžius išspręsti vingrių režisieriaus mįslių?