Lietuvos sinefilai jau kurį laiką gyvena „Kino pavasario“ laukimu. Spėję išsiilgti festivalio metu kino teatruose verdančio gyvenimo, nuo kovo 21 d. leisis į, porą savaičių trunkantį, nepaprastą kino nuotykį. Tas nuotykis kasmet būna vis kitoks ir jam būtina pasiruošti. Pasiruošimas reikalauja laiko ir čia į pagalbą ateiname mes, KINFO komanda, pateikdami rekomendacijas, kurios neabejotinai palengvins navigaciją kino jūrų platybėse.
Pirmoje dalyje galite susipažinti su mūsų rekomenduojamomis lietuvių filmų premjeromis bei „Meistrų“ programos filmais. Savo rekomendacijomis jau ne pirmus metus tradiciškai dalinasi Alisa Žarkova, Audrius Dambrauskas, Audrius Meška, Auksė Podolskytė, Gabrielė Norkunaitė ir Lina Sakalauskaitė.
Antros rekomendacijų dalies laukite rytoj, o šiandien nepamirškite pasinaudoti abonementinių bilietų akcija.
LIETUVIŲ FILMŲ PREMJEROS
„Išgyventi vasarą“ (Summer Survivors), rež. Marija Kavtaradzė, 2018 m., Lietuva
Alisa Žarkova: Itin laukiamas ilgametražis Marijos Kavtaradzės debiutas apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma. Po trijų trumpametražių „Pasakyk, kad neskaudės“, „Man dvim keli“ ir „Iglu“, nekyla jokių abejonių dėl jaunos režisierės talento, todėl lūkesčiai šiam filmui dar didesni.
Lina Sakalauskaitė: Filmo premjeros laukiu nuo tada, kai sužinojau, jog Marija jį nufilmavo. Ir man labai smalsu, kaip atrodys šis kelio filmas, nagrinėjantis ne tokias ir lengvas temas.
„Rūgštus miškas“ (Acid Forest), rež. Rugilė Barzdžiukaitė, 2018 m., Lietuva
Alisa Žarkova: Šalia Juodkrantės įsikūrusioje jūros kranklių kolonijoje, paukščiai naikina buvusią sengirę, tačiau režisierės žvilgsnis krypsta į ten užsukančius turistus, pateikiančius savitus šio reiškinio vertinimus. Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus filmas“ tapo pirmuoju lietuvišku ilgametražiu dokumentiniu filmu, kuriam pavyko patekti į oficialią Lokarno kino festivalio programą. Pagaliau jį pamatyti turės galimybę ir Lietuvos žiūrovai.
MEISTRAI
„Degantis“ (Burning / Beoning), rež. Lee Chang-dong, 2018 m., Pietų Korėja
Gabrielė Norkūnaitė: H. Murakamio mėgėjams dėl mistiškumo, detektyvo, šiek tiek magijos ir daug kasdienybės, nemažai muzikos ir truputį šokio; visiems H. Murakamio nekentėjams dėl to paties.
„Juodaodis iš Kukluksklano“ (BlacKkKlansman), rež. Spike Lee, 2018 m., Jungtinės Valstijos
Lina Sakalauskaitė: Spike‘as Lee. Ar reikia dar ką nors pridurti? Ne visad jo filmai sukasi mūsų kino ekranuose (o ir šiaip nepriklausomas Amerikos kinas yra retesnis svečias). Tad reikia naudotis proga.
„Kenkenas ir ateiviai“ (Coin Coin and The Extra-Humans / Coincoin et les z’inhumains), rež. Bruno Dumont
Alisa Žarkova: Radikaliais sprendimais garsėjantis Bruno Dumont‘as šįkart grįžta su seniai žadėtu mini serialo „Mažasis Kenkenas“ tęsiniu. Pirmąją dalį prieš ketverius metus taip pat buvo galima pamatyti „Kino pavasaryje“. Džiugu, kad nuoseklumas išlieka ir tęsinį režisieriaus gerbėjai taip pat galės išvysti būtent kino salėje.
„Kleras“ (Clergy / Kler), rež. Wojciech Smarzowski, 2018 m., Lenkija
Audrius Dambrauskas: Ilgą laiką slėptos katalikų bažnyčią griaužiančios seksualinio išnaudojimo problemos, pagaliau sulaukia pripažinimo aukščiausiuose Bažnyčios lygiuose – Popiežius Pranciškus vis garsiau kalba apie dvasininkų ydas ir klystkelius. Tačiau dievo tarnų vykdomi seksualiniai nusikaltimai atrodo vykstantys kažkur toli, tai ne mūsų parapijos problema. 2018-aisias Europos katalikybės bastione, kaimyninėje Lenkijoje, pasirodęs kontraversiško režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“ drąsiai kalbėjo apie korupciją ir seksualinius nusikaltimus bažnyčioje. Filmas mušė lankomumo rekordus, padalino visuomenę į dvi dalis ir užsitraukė Lenkijos tikinčiųjų įtūžį. 2019-ųjų vasarį, viena aukšta Lenkijos vienuolė, pirmą kartą prabilo apie kunigus, lytiškai išnaudojančius lenkų vienuoles.
Audrius Meška: Lenkų režisierius Wojciechas Smarzowskis nevengia kontroversiškų ar sudėtingų temų. Tuo buvo galima įsitikinti 2016 m. filmu „Voluinė“. Šįkart režisieriaus taikinys – katalikų kunigai. Tema visiems tokia pažįstama ir artima, tiesiog gal net universali. Juk visi girdėjome su kunigais susijusias istorijas – ištaigingi namai ar automobiliai, prabangus gyvenimo būdas, moterys ir ne tik. Dori ar nedori katalikai ir nekatalikai tuo piktinasi – kaip gali taip būti, kad dorovės sergėtojai yra tokie nedorovingi. Knieti pamatyti, kaip režisierius šią temą išplėtos filme. Įdomu ir kokios atgarsio ši drama susilauks mūsų šalyje. Lenkijoje, itin katalikiškoje šalyje, „Kleras“ buvo tikra bomba. Gal ir Lietuvoje jis „pakutens“ davatkoms nervus.
„Laukinė kriaušė“ (Ahlat Agaci / The Wild Pear Tree) rež. Nuri Bilge Ceylan, 2018 m., Turkija, Makedonija, Prancūzija, Vokietija, Bosnija ir Hercegovina, Švedija, Bulgarija
Alisa Žarkova: Ankstyvuosiuose turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmuose dialogų beveik nebūdavo, bet jau po „Auksinę palmės šakelę“ pelniusio „Žiemos miego“ tapo aišku, kad jis meistriškai išnaudoja tiek verbalinę, tiek neverbalinę kino kalbą. Leiskite N. B. Ceylanui dar kartą paversti jus filme vykstančių dialogų dalyviu.
Auksė Podolskytė: Esu mačiusi, ko gero, visus garsiausio turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmus, todėl negalėjau nepasižiūrėti ir šio. Supratau, kad žiūrėsiu dar kartą – gražius kadrus pamačius norisi pereiti į kitą lygį. „Laukinėje kriaušėje“, priešingai nei įprastai, gausu dialogų ir, kaip visuomet, prasmių.
„Pajūrio šlaistūnas“ (The Beach Bum), rež. Harmony Korine, 2019 m., Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Prancūzija
Lina Sakalauskaitė: Naujas Harmony Korine darbas. Bus arba labai gerai, arba labai blogai. Vienaip ar kitaip bus įdomu.
„Putino liudininkai“ (Putin’s Witnesses / Svideteli Putina), rež. Vitaly Mansky, 2018 m., Latvija, Šveicarija, Čekija
Audrius Meška: Keista, kad dar yra likusių liudininkų ir istorinių kadrų iš to laikotarpio, kai V. Putinas tapo Rusijos prezidentu. Keista todėl, kad jie neturėtų būti palankūs pačiam Putinui. O kaip su nepalankiais žmonėmis ar informacija elgiamasi Rusijoje, mes žinome. Jie išnyksta. Retas atvejis pamatyti, kas vyko artimoje aplinkoje Putinui tampant prezidentu. Ir pagalvoti, kokie jo atėjimo rezultatai, ir pagalvoti, kodėl vieni ar kiti individai atsiduria ten, kur geriau neatsidurtų.
Auksė Podolskytė: Ne kartą Lietuvoje viešėjęs dokumentinio kino kūrėjas Vitaly Mansky ištraukė archyvus iš 2000-ųjų. Juose užfiksuotas Boriso Jelcino atsisveikinimas ir dabartinio Rusijos prezidento pirmieji žingsniai. Režisierius ir jo kamera buvo šio įvykio liudininkai iš labai arti.
Gabrielė Norkūnaitė: visiems geros dokumentikos mėgėjams; politikos ir istorijos diskusijų užvedinėtojams; turintiems gero humoro jausmą, nes be jo gali būti kiek neramu ir šiurpu.
„Trys veidai“ (Se Rokh / Three Faces), rež. Jafar Panahi, 2018 m., Iranas
Audrius Meška: Jafaras Panahi ankstesniame filme mane gerai „išdūrė“. Kalbu apie „Taksi“. Žiūrėdamas filmą buvau įsitikinęs, kad žiūriu dokumentiką. Tačiau klydau. Pamačiau nuostabų filmą apie dabartinį Iraną. Visiška dokumentinė apgavystė. Šįkart režisierius keliauja vėl. Ieškoti jaunos merginos, norinčios tapti aktore. Šiame filme irgi pinsis realybė su fikcija. Tik šį kartą tai jau žinau. Režisieriui nepavysk manęs apgauti. Tikiuosi.
Auksė Podolskytė: Tai vienintelis filmas iš Irano visoje programoje. Domiuosi šios šalies kinu ir šiuo autoriumi, kurio kūrybą nuo 2010-ųjų riboja šalies vyriausybė – jam uždrausta išvykti iš šalies ir, liūdniausia, kurti kiną. Vis dėlto, jis nenuleidžia rankų ir po trejų metų pertraukos sugrįžta su nauju darbu.
„Vagiliautojai“ (Shoplifters / Manbiki kazoku), rež. Hirokazu Kore-eda, 2018 m., Japonija
Lina Sakalauskaitė: Nesu didelė Azijos kino gerbėja, bet pastaraisiais metais stengiuosi bent kelis filmus būtinai aplankyti. Šiemet tai įvairių festivalių laureatai: „Degantis“ ir „Vagiliautojai“. Prieš tai teko matyti „Vagiliautojų“ režisieriaus darbą „Mano mažoji sesutė“. Pamenu, tuomet tai tapo nuostabiu atradimu. Kažko panašaus tikiuosi ir šįkart.
„Vaiduoklių miestelio antologija“ (Ghost Town Anthology / Répertoire des villes disparues), rež. Denis Côté, 2019 m., Kanada
Audrius Meška: Praeitų metų „Kino pavasaryje“ Denis Côté su savo filmu „Tokia švelni oda“ vertė jaustis nejaukiai žiūrint į besitreniruojančius kultūristus. Tas nemalonumas nebuvo betikslis ar tuščias. Po filmo galėjai pasijausti, lyg pats būtum gerai pakilnojęs štangikę. Šiemet rodomas jo filmas irgi turėtų būti nemalonus. Intriguojantis. Tamsus. Apie avariją, netektį ir paslaptingus nepažįstamuosius. Neabejoju, kad mes visi tai pajusime savo kailiu.
„Vasara“ (Summer / Leto), rež. Kirill Serebrennikov, 2018 m., Rusijos Federacija, Prancūzija
Audrius Dambrauskas: Kritikų teigimu režisierius Kirilas Serebnikovas su filmo komanda puikiai prikėlė Viktorą Cojų, legendinės rusų roko grupės „Kino“ kūrybą, bei devintojo dešimtmečio perestroikos atmosferą. Kiekvienas melomanas tuo įsitikinti galės pažiūrėjęs festivalio atidarymo filmą – „Vasara“. Net jei filmas ir nepatenkins lūkesčių, garso takelis neturėtų nuvilti, Kanų festivalio žiuri tai jau patvirtino. Kaip žinia, vasara baigiasi greitai, tad verta paskubėti norint ją pagauti.
„Kino pavasaris 2019“. KINFO rekomenduoja (II dalis)