fbpx
Festivaliai, KINFO rekomenduoja, Kino pavasaris, Naujienos

„Kino pavasaris 2020“. KINFO rekomenduoja

Jeigu vakar pasinaudojote tradicine „Kino pavasario“ abonementinių bilietų akcija, tačiau vaikščiodami Kaziuko mugėje nespėjote nuspręsti į kuriuos filmus norėtumėte juos išsikeisti, štai – ne mažiau tradicinės KINFO komandos rekomendacijos.

Savo labiausiai laukiamų lietuvių filmų premjerų, „Meistrų“, „Kritikų pasirinkimo“, „Festivalio favoritų“ programų bei retrospektyvų filmų rekomendacijomis šiemet ir vėl dalinasi Alisa Žarkova, Audrius Dambrauskas, Auksė Podolskytė ir Gabrielė Norkunaitė.

994941

LIETUVIŲ FILMŲ PREMJEROS

„Nova Lituania“, rež. Karolis Kaupinis, 2019 m., Lietuva

Alisa Žarkova: Pagrindinio veikėjo istorijai Karolis Kaupinis sėmėsi įkvėpimo iš tarpukario keliautojo ir geografo Kazio Pakšto gyvenimo, tačiau žiūrovams jis žada nekanoninį žvilgsnį į Lietuvos istoriją.

„Izaokas“, rež. Jurgis Matulevičius, 2019 m., Lietuva, Ukraina

Audrius Dambrauskas: Jeigu festivalyje teks nueiti tik į vieną filmą, prašau, pasirinkite lietuvišką – mums to reikia. O pasirinkti tikrai yra iš ko (lietuviškų filmų premjeras rasite čia, tačiau savo aktualumu norėtųsi išskirti Jurgio Matulevičiaus „Izaoką“. Izaoko vardas hebrajų kalba reiškia „besijuokiantis“, tačiau pagal vieną paskutinių literatūros klasiko Antano Škėmos kurinių sukurtas filmas tikrai nebus juokingas. Antrasis pasaulinis karas, žydų Holokaustas, lietuvių dalyvavimas jame vis dar yra atvira žaizda mūsų šalies istorijoje. Filosofų vardai tarp filmo scenaristų žada, jog paprastų atsakymų jame nebus, ir gerai – gilios žaizdos lengvai negyja. 

„Atkūrimas“ (Dummy), rež. Laurynas Bareiša, 2020 m., Lietuva

Auksė Podolskytė: Du trumpojo konkurso filmai – Lauryno Bareišos „Atkūrimas“ ir Vytauto Katkaus „Kolektyviniai sodai“. Ką ir bepridursi – laukiu, reikia pamatyti!

MEISTRAI

„Parazitas“ (Gisaengchung), rež. Bong Joon-ho, 2019 m., Pietų Korėja

Audrius Dambrauskas: „Parazitas“ tapo sensacija, kai šiemet susišlavė keturias „Oskarų“ statulėles, taip daugeliui sinefilų grąžindamas pasitikėjimą šiuos apdovanojimus teikiančia JAV kino meno ir mokslo akademija.

„Dvaras“ (The Manor / Malmkrog), rež. Cristi Puiu, 2020 m., Rumunija

Alisa Žarkova: Įrodžius, kad joks biudžeto trūkumas negali užkirsti kelią tarptautiniam pripažinimui, rumunų režisieriams pavyko sukurti tarptautinį fenomeną. Ribotos finansinės galimybės lėmė unikalios estetikos bei iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, minimalistinės kino kalbos susiformavimą. Naujausiame rumunų režisieriaus Cristi Puiu filme, kaip ir „Sieranevadoje“, didžiąją dalį sudaro diskusijos, tik šįkart penki veikėjai Transilvanijos dvare daugiau negu tris valandas diskutuoja moralės, religijos, progreso ir karo temomis.

Tai toli gražu ne vienintelis rumunų režisieriaus filmas „Meistrų“ programoje, dar norisi atkreipti dėmesį į Radu Jude „Didžiosiomis raidėmis“ (Uppercase Print / Uppercase Print) ir Corneliu Porumboiu „Švilpautojus“ The Whistlers).

„Kai nepateka saulė“ (The Halt / Ang hupa), rež. Lav Diaz, 2019 m., Filipinai, Prancūzija

Alisa Žarkova: Įpratome, kad filipiniečių režisierius Lavas Diazas filmuose atsigręžia į savo šalies istoriją, tačiau naujoje jo juostoje „Kai nepateka saulė“ beveik penkioms valandoms turėsime persikelti į 2034-uosius metus.

„Cirkas“ (The Circus), rež. Charles Chaplin, 1928 m., Jungtinės Valstijos 

Alisa Žarkova: „Cirke“ Charles‘o Chaplino Valkatos personažą kaltina, išteisina, myli, nekenčia, giria, jam grasina, dėkoja bei galų gale palieka vieną. Atėjusiems į šou žiūrovams nerūpi, kas vyksta užkulisiuose, jie reikalauja pramogų ir paprasčiausiai nori būti prajuokinti. Chaplinas pravėrė žiūrovams cirko uždangą, atskleisdamas kiek daug dalykų slypi už ryškių artistų kostiumų, šviečiančių plačių šypsenų, blizgančių akių bei apsimestinio linksmumo. Šiemet „Kino pavasaris“ rengia išskirtinę „Cirko“ peržiūrą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – tai unikali proga, kurios praleisti tiesiog negalima!

„Formanas prieš Formaną“ (Forman vs. Forman), rež. Helena Třeštíková, Jakub Hejna, 2019 m., Čekija, Prancūzija

Audrius Dambrauskas: „Kino pavasaris“ yra ne tik vieta, skirta atrasti naujausiems kino vardams, tačiau ir pagerbti bei plačiau susipažinti, su pėdsaką pasaulio kino istorijoje jau palikusiais kūrėjais. Todėl visuomet malonu programoje matyti jiems skirtus dokumentinius filmus. Šiemet vienas tokių skirtas ir vienam mano mėgstamiausių, neseniai pasaulį palikusiam Miloš‘ui Forman‘ui. Džiugu, jog šio režisieriaus asmens ėmėsi žymi dokumentinių filmų kūrėja Helena Třeštíková, kurią taip pat išvysime kitame amplua – ne užsiimančią ilgalaikiu gyvo subjekto stebėjimu, o dirbančią su archyvine medžiaga.

KRITIKŲ PASIRINKIMAS

„Kristaus kūnas“ (Boże Ciało), rež. Jan Komasa, 2019 m., Lenkija, Prancūzija

Audrius Dambrauskas: Pastaruoju metu katalikybės bastioną –Lenkiją – krėtė bažnyčios skandalai radę atgarsį ir kine. „Oskarui“ nudominuotas Jan Komasa filmas „Kristaus kūnas“ šių skandalų nenarsto ir nieko nekaltina, tačiau ne ką mažiau provokuoja kalbėti apie kintantį šalies santykį su bažnytinėmis institucijomis. Nusikaltėlio neleistinai tapusio mažo provincijos miestelio kunigu istorija tampa puikia pradžia dialogui apie nuodėmes ir atpirkimą tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų.

„Diego Maradona“ (Diego Maradona), rež. Asifas Kapadia, 2019 m., Jungtinė Karalystė

Auksė Podolskytė: „Amy“ žiūrėjau su malonumu, to paties tikiuosi ir šįsyk. Nors futbolu nesidomiu, bet labai smalsu, kaip „Oskaro“ laureatas papasakos apie šią futbolo legendą. Ar jam pavyks jo nesudievinti?

„Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of A Lady on Fire / Portrait De La Jeune Fille En Feu), rež. Céline Sciamma, 2019 m., Prancūzija

Auksė Podolskytė: Nuostabiai papasakota (šio filmo scenarijus buvo įvertintas apdovanojimu Kanuose) ir nufilmuota dviejų moterų meilės istorija. Nors filmas buvo pastebėtas kritikų, tačiau, mano nuomone, nepakankamai įvertintas svarbiuose kino renginiuose.

Gabrielė Norkūnaitė: Galima žiūrėti kaip filmą, kurtą per female gaze perspektyvą; galima estetišką ir emocionalią meilės istoriją; galima net kaip naujovišką „Titaniką“ (kūrėjos galvojo apie jį, tik reikėtų nuimti holivudiškumą, perdėtą dramą, efektus ir masiškumą) – visais atvejais bus labai gražu, o labiausiai patiks įdėmiai stebintiems kameros darbą, montažą ir žvilgsnius. „Parazito“ šviesoje liko nepelnytai pamirštas daugelyje svarbesnių apdovanojimų.

„Liberté“, rež. Albert Serra, 2019 m., Ispanija, Prancūzija

Gabrielė Norkūnaitė: Bus įdomu, netikėta, bet gali būti ir atgrasu. Tikras 9 salės filmas, todėl jei mėgstat netikėtumus ir atradimus – pats tas, tačiau tradicinio pastatymo filmų lankytojams gali ir nepatikti, tad prieš einant į šį filmą įsivertinkite savo jėgas.

„Sinonimai“ (Synonyms / Synonymes) rež. Nadav Lapid, 2019 m., Prancūzija, Izraelis, Vokietija 

Gabrielė Norkūnaitė: Apie tapatybę, pasirinkimus, tautybę, prisitaikymą, savęs kūrimą, bet nesunkiai ir lengvai, net labai komiškai. Nemaža dalis „Kino pavasario“ filmų gali išsunkti, tačiau šis, nors ir rimta tema, savy turi pakankamai satyros bei paprasto juoko, jog „susižiūrėtų“ gana lengvai.

„Ugnis ateis“ (Fire Will Come), rež. Oliveris Laxe, 2019 m., Ispanija, Prancūzija, Liuksemburgas

Auksė Podolskytė: „Aš norėjau sugrįžti“, – atsakydamas, kodėl sukūrė šį filmą, paaiškino Maroke gyvenantis šios juostos (16 mm) autorius Oliveris Laxe. Ant vieno kalno, apsupto žaliuojančių Galicijos miškų, prabėgo jo vaikystė. „Ugnis ateis“ – jo duoklė tai vietai ir jos gyventojams, jų būdui bei vertybėms, ryšiui su gamta. Beje, „Kino pavasaris“ jau yra rodęs jo ankstesnį debiutinį darbą „Mimozos“.

„Švyturys“ (The Lighthouse), rež. Robert Eggers, 2019 m., JAV, Kanada

Audrius Dambrauskas: Willemas Dafoe ir Robertas Pattinsonas po savo vaidmenų šiame filme gali laisvai baigti karjerą – jie ją baigs aukštumoje. Tačiau to tikrai nelinkiu filmo režisieriui Robertui  Eggersui – mums jo dar tikrai reikia. Jei debiutinė režisieriaus ilgo metro „Ragana“ („The Witch“, 2015) buvo šviežio oro gūsis psichologinių siaubo filmų žanre, tai „Švyturys“ įtvirtina režisierių kaip šio žanro meistrą ir įrodo, jog žanrinis kinas laisvai gali konkuruoti su bet kokiais „rimtesniais“ oponentais.

Gabrielė Norkūnaitė: Niūrus, nejaukus, vaiduokliškas, atmosferiškas, senoviškas, artimiausias literatūriškam kūriniui, toks kaip Brolių Grimų pasaka be pagražinimų, bet su antikiniu mitu, girtuoklyste ir pamišimu. Labai patiks žaidusiems ar žinantiems „Return of the Obra Dinn“ (nežaidusiems šio filmo žiūrovams rekomenduoju ir jį).

FESTIVALIŲ FAVORITAI

„Kosmoso šunys“ (Space Dogs), rež. Levin Peter, Elsa Kremser, 2019 m., Austrija, Vokietija

Gabrielė Norkūnaitė: Šių metų programoje yra keletas rekomenduotinų dokumentinių filmų, tačiau apsupty derėtų nepraleisti gerai Lokarne pasirodžiusių „Kosmoso šunų“. Juk skamba iškart įdomiai: kaip jaučiasi nežinion siunčiami šunys, kaip jaučiasi juos siunčiantys žmonės? Kaip jaučiasi Rusija vietoj N. Armstrongo turėdami Laiką…

„Virpesiai“ (Tremors / Temblores, rež. Jayro Bustamante, 2019, Gvatemala, Prancūzija, Liuksemburgas

Auksė Podolskytė: Dėl žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų Gvatemaloje dažnai juntami virpesiai. Jie iš vidaus kankina ir keturiasdešimtmetį Pablo– dėl šeimos ir bendruomenės spaudimo vyras abejoja savimi ir tapatybe, yra priverstas iškęsti psichologinę ir fizinę terapiją, kad išgytų nuo meilės savo vaikystės draugui. Berlyno kino festivalyje matyta jo drama man paliko gilų įspūdį.

RETROSPEKTYVA: PIETŲ KORĖJOS AUKSO AMŽIUS

„Tarnaitė“ (The Housemaid / Hanyeo), rež. Kim Ki-young, 1960 m., Pietų Korėja

Alisa Žarkova: Norisi, kad „Parazito“ pergalė „Oskarų“ apdovanojimuose paskatintų daugiau žiūrovų atrasti Azijos kiną, todėl žinia apie Bong Joon-ho ir Pietų Korėjos filmų retrospektyvas nepaprastai pradžiugino. Neabejotinai verta pamatyti visus abiejų šių retrospektyvų filmus, tačiau labiausiai norisi rekomenduoti 1960-ųjų „Tarnaitę“, kurioje Kim Ki-youngui seksas tapo priemone, padedančia kalbėtis apie uždraustus dalykus.

Komentarai