Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Vienu talentingiausių jaunosios JAV režisierių kartos atstovu vadinamo Paulo Thomas Andersono šeštojo pilnametražio vaidybinio filmo „Mokytojas“ (The Master, 2012) premjera įvyko praėjusių metų Venecijos kino festivalyje. „Sidabrinį liūtą“ už geriausią režisūrą ir daug kitų apdovanojimų pelnęs filmas randamas daugelio kino kritikų dešimtukuose ir dažnai yra įvardinamas jei ne vienu geriausių, tai bent jau vienu svarbiausių metų filmu.
85 procentai „Mokytojo“ nufilmuota itin reta, prabanga tapusia 65 mm juosta. Tai leidžia filmą žiūrėti kino teatro salėje ir, pageidautina, juostiniu projektoriumi. Juostos galimybes kuriant istoriją sėkmingai išnaudojo ir F. F. Coppolai dirbęs rumunų kilmės operatorius Mihai Malaimare jaunesnysis, filmo labui pasitelkęs erdvę, pasirinkęs netikėtus filmavimo kampus ir kadro kompozicijas. „Mokytojas“ yra išbaigtas visos filmavimo komandos kolektyvinis darbas – nuo pagrindinius vaidmenis sukūrusio aktorių Joaquino Phoenix ir P. T. Andersono filmuose jau matyto Philipo Seymouro Hoffmano dueto iki filmo dailininkų atkurtos 6-ojo dešimtmečio JAV atmosferos.
Teigiama, kad rašydamas scenarijų P. T. Andersonas rėmėsi scientologijos sektos įkūrėjo L. Ron Hubbardo istorija. Tačiau pastarojo biografija filme – tik neesminis atspirties taškas, leidžiantis kurti filmo siužetą. Režisieriaus dėmesio centre – susižavėjimo panašiomis sektomis priežastys, atsakymo į klausimus kodėl ir kaip paieškos. Jo pasirinktas pirmasis pokario dešimtmetis – komplikuotas, pereinamasis laikotarpis tarp trauminės karo patirties ir (kartais apsimestinio) optimistiško žvilgsnio į ateitį. Toks laikas sukuria idealią terpę naujų mesijų atėjimui ir religijų kūrimuisi. Tikėjimas jais veikia kaip savita masinė psichoterapija, ieškantiems atsakymų apie, visų pirma, žmogiškąją būtį.
Dar prieš pasirodant pirmiesiems kadrams pasigirsta jūros ošimas. Po to – trumpa simfonija ir dieviškas žvilgsnis iš aukštybių į gilią žydrą jūrą. O apačioje, tarp moterį iš smėlio lipdančių jūreivių, gyvenimas daug žemiškesnis. Taip režisierius mus supažindina su pagrindiniu savo filmo herojumi – aktoriaus Joaquino Phoenix meistriškai įkūnytu Fredžiu Kvelu – žmogiškąja abstrakcija, įkūnijančia visus prarastuosius. Fredis – buvęs jūrininkas, dalyvavęs kare su Japonija. Jis susikūprinęs, beveik nevaldantis pusės savo veido ir sužalotas „iš vidaus“. Dabar jau demobilizuotas ir sugrąžintas į JAV, kur kartu su kitais „nepavykusiais karo didvyriais“ abejingu veidu klausosi apie visiems skirtas „taikos meto atsakomybes“. Visuomenė pasirengusi juos priimti, bet ne išklausyti. Dirbdamas didžiuliame prekybos centre ir fotografuodamas laimingas šeimas, su alkoholiu ir agresijos protrūkiais problemų turintis Fredis atrodo tik kaip amerikietiškosios svajonės parodija. Todėl jis ir yra ideali nuo kelio nuklydusi avis, kurią reikia išganyti. Bent taip atrodo naujos religijos išradėjui Lankasteriui Dodui (vaid. Philipas Seymouras Hoffmanas) į kurio laivą Fredis ir įšoka tiesiogine to žodžio prasme.
„Aš rašytojas, gydytojas, branduolinės fizikos specialistas ir filosofas-teoretikas. Bet, svarbiausia, aš – žmogus. Beviltiškai smalsus žmogus. Kaip ir tu“, – prisistato Lankasteris. Fredis tampa jo mokiniu, sarginiu šunimi, eksperimentiniu triušiu ir… sūnumi (iš tiesų tėvo-patriarcho personažas būdingas daugumai P. T. Andersono filmų – nuo „Pašėlusių naktų“ (1997) pornoimperijos galvos, iki mirštančio tėvo „Magnolijoje“ (1999) ir „Bus kraujo“ (2007) naftos magnato). Nuo judviejų pažinties prasideda tai, kas kuria dramaturginį filmo konfliktą – dviejų personažų meilės ir priklausomybės istorija. Iš pažiūros jie – visiškos priešingybės: neurotiškas, primityvių instinktų valdomas jūrininkas ir charizmatiškas, susitvardantis sektos lyderis, tikintis reinkarnacija ir ankstesniais gyvenimais. Tačiau P. T. Andersonas sąmoningai naikina abu herojus skiriantį barjerą. Iki tol, kol tarp jų lieka tik kalėjimo grotos, ir supratimas, kad Fredžio kokteiliai, gaminami iš visko, kas pasitaiko po ranka, – degalų, ryškinamojo skysčio, dažų skiediklio, yra taip pat šventi, kaip ir jo Mokytojo religija.
Į pasaulį P. T. Andersonas žvelgia sutrikusios Fredžio asmenybės akimis, per besikeičiantį santykį su aplinka, savimi ir Mokytoju, einama Fredžio kraštutinumų keliu (naivus tikėjimas, agresija, ištikimybė, abejonės), o fragmentiškame filmo naratyve susipina ir sapnai, ir praeities prisiminimai, ir iliuzijos. Panašu, kad režisierius sąmoningai pasirinko ir cikliškumą – pasirodantis jūros, kuria filmas ir prasideda, ir baigiasi, motyvas, siena-langas ir Fredis, vis sugrįžtantis pas savo Mokytoją. Tokia P.T. Andersono amžinybė – slogi. Ir net jei Fredis, sukdamas ratus nuo lango link sienos sugebėjo išsilaisvinti nuo savo praeities – ar jis tikrai bus laisvas nuo mokytojo? Bet kokio mokytojo?
P.T. Andersonas sukūrė daugiasluoksnį filmą, kalbantį apie tikėjimo poreikį ir priežastis, manipuliaciją, vidinius barjerus, išsilaisvinimą ir net viltį. Nėra vienos tiesos ar vieno atsakymo – to režisierius, sukūręs kreivą Fredžio pasaulį, žiūrovui ir nesiūlo.
Dar galite pamatyti:
Pirmadienis, 2013-04-01 21:45 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė