Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Galima įžvelgti tendenciją, kad, sulėtėjus kino kalbos evoliucijai, imamasi postmodernių veiksmų – stengiamasi įvaldyti senąsias formas, sakykim, nebyliojo kino. Prisiminant „Artisto“ pavyzdį, lyg ir galima daryti išvadą, kad tokie sprendimai susilaukia nemenkos sėkmės. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodoma nebylioji ispanų melodrama „Snieguolė“ taip pat neabejotinai taps vienu festivalio publikos numylėtinių.
Melodrama pasakoja apie jaunąją Karmen, kurios tėvas buvęs garsus toreodoras, tačiau buliaus suluošintas arenoje, o jos mama tą pačią dieną miršta ją gimdydama. Mergaitė auga su močiute, buvusia flamenko šokėja, bet ir ji netikėtai palieka šį pasaulį. Mergaitei tenka kraustytis į tėvo namus, kur valdžią savo rankose tvirtai laiko piktoji pamotė… Ji neleidžia mergaitei bendrauti su tėvu, tačiau ši tai daro slapta, tėtis spėja ją išmokyti kovos su buliais meno. Karmen vėl nuo jo atskiriama, o vėliau jos laukia dar viena netektis – tėvo mirtis, po kurios pamotė nusprendžia mergina atsikratyti… Leisgyvę ją randa vienas iš septynių mažųjų tereodorų, prie kurių ji prisijungia ir jiems atskleidžia jai tėvo perduotą talentą…
Štai tokia režisieriaus Pablo Bergerio ispaniška klasikinės pasakos interpretacija. Filmas itin žavi savo nespalvota vizualika, kuri padeda atkurti įtikinamą 1930-ųjų Ispanijos vaizdą, – itin pasistengta su kostiumais ir kitomis scenografijos detalėmis. Taip pat verta paminėti ispanų liaudies muzikos motyvais užpildytą garso takelį. Kaip ir įprasta begarsiame kine, muzika čia tampa labai svarbi – ji pabrėžia veikėjų emocijas, sustiprina nuotaiką. Filmo kūrėjams puikiai pavyko įvaldyti begarsio kino istorijos pasakojimo būdą, pasiekti begarsiam kinui būdingą dramatiškumą.
Vis dėlto šiuolaikinio žiūrovo akiai, kai kurie kinematografiniai sprendimai gali pasirodyti pernelyg tiesmuki, pavyzdžiui, lėkštėje pasirodančio geriausio Karmen vaikystės draugo gaidžio atvaizdo motyvas. Taip pat begarsiame kine melodramos žanro taisyklės buvo tokios, kad pasakojant istoriją dažniausiai būdavo nueinama lengviausiais – labiausiai įmanomai sudramatintais, kraštutiniais – keliais, sakykim, veikėjui vienu metu atsitinka visi įmanomi blogi dalykai. Juk nebyliojo kino laikais kinas buvo veikiau skirtas masėms ir vis dar kovojo dėl savo kaip meno rūšies titulo… Dažnai teigiama, kad garsinio kino pradžia sutrukdė kino kalbos, kuri begarsio kino laikais buvo pažengusi gana toli, vystymąsi. Tai ar sugrįžimas prie senųjų formų gali padėti eiti toliau, ar tai tik sugrįžimas vien dėl pramogos, kurią tam tikra prasme neabejotinai suteikia „Snieguolė“?
Dar galite pamatyti: 2013-03-27 17:00 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Naujame savo dokumentiniame filme „Aš tavęs nemyliu“ rusų kino kūrėjai Pavelas Kostomarovas ir Aleksandras Rastorguevas pritaiko tą patį jų pačių sugalvotą metodą kaip ir ankstesniame, praeitų metų „Kino pavasaryje“ rodytame „Aš tave myliu“, kai jie išdalino kameras savanoriams Rusijoje, kurie buvo paprašyti kuo atviriau filmuoti savo gyvenimą. Pagrindinis filmo leitmotyvas atsiskleidė tragikomišką meilės suvokimą šiuolaikinėje Rusijoje. Taip pat filme buvo gausu provokatyvių ir itin intymių scenų. Šis filmavimo metodas leido priartėti prie žmogaus kaip niekad arti. Panašiai ir antrojoje dalyje, tik šįkart filmo kūrėjams pakanka vienos merginos istorijos. Pačios merginos filmuojamoje juostoje matome dvi jos meiles istorijas – kaip dėl vieno vaikino, dirbančio dešrų pardavėju, ji palieka kitą. Jų meilei išblėsus, jį stengiasi susigrąžinti senąjį, kuris išgražėjo ir groja roko grupėje. Filmas, be abejo, turi rusiškos realybės parodijos elementų.
P. Kostomarovas interviu portalui „Nisimazine“ praeitais metais teigė, kad žmonėms, kurie taip atvirai demonstruoja savo gyvenimą, būtina vidinė laisvė. Tačiau į tai būtų galima pažvelgti ir kiek kritiškiau – ir tokį žmogaus (dažniausiai jauno) norėjimą pasirodyti prieš kamerą galima aiškinti kaip norą bet kokia kaina tapti kažkuo, primetamą atvirumą skatinančios TV realybės šou ir socialinių tinklų kultūros. Filmas atskleidžia tragikomišką gyvenimo banalumą, tačiau retkarčiais iš po kasdienių gyvenimo prieš kamerą kaukių nejučiomis prasiskverbia tikri, pasimetę žmonės.
Dar galite pamatyti: 2013-03-28 19:30 — Vilnius – k/c „Pasaka”, didžioji salė
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Laukinės atostogos“ – dar viena visuomenės banalumo kritika jo paties metodais, tik šįkart dėmesio centre – amerikietiška svajonė.
Prasideda pavasario atostogos, kurių metu keturios merginos trokšta iškeliauti iš mažo koledžo miestelio, bet tam neturi pinigų. Jos apiplėšia užkandinę ir išvyksta į Floridą, kur jas praryja nesuvaldoma vakarėlių dvasia. Nepriklausomas amerikiečių kino režisierius Harmony Korine piešia paauglių atostogas, pilnas laukinės jėgos, paplūdimio, bikinių, nuogybių, alaus, ekstaziškos muzikos, narkotikų ir galiausiai žiaurumo. Vakarėlio metu paaugles dėl narkotikų vartojimo sulaiko policija. Iš kalėjimo jas ištraukia narkotikų pardavinėtojas Elienas (Alien), kuris turi tam tikrų ambicijų…
H. Korine naudoja vaizdo klipams būdingą estetiką. Nors naratyvas, palyginus su pirmuoju režisieriaus filmu „Gummo“, gana klasikinis, tačiau ir „Laukinių atostogų“ veiksmo plotmė veikiau emocinė, impresiška, tai susitiprinama ir sulėtintų kadrų bei vizualinių bei žodinių pakartojimų naudojimu. „Spring break, spring break forever“, – vis girdime filmo metu (čia būtų sunku neprikišti „Kino pavasario“ filmo pavadinimo ir titrų vertimo, mat frazės „Laukinės atostogos, laukinės atostogos amžinai“ semantika kiek kitokia). H. Korine žaidžia kičo estetika, amerikeitiškos realybės banalumu, kas leidžia filmą plėtoti jo paties padiktuotose taisyklėse, sukuria atstumo realybei įspūdį. Bet ar H. Korine pavyko išlaikyti ties slidžia riba iki subanalėjimo pačiam, subanalėjimo ne tik stiliumi, bet ir pačia filmo žinute..?
Dar galite pamatyti: 2013-03-27 19:15 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė