Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Kino pavasario“ programa „Meistrai“ kasmet supažindina su tarptautinį pripažinimą per metus užsitarnavusiais režisieriais ir naujausiais jų kūriniais, tai reiškia, kad šiemet turėsime progą pamatyti 2012-aisiais geriausiais kino festivaliuose pripažintus meistrų kūrinius.
Savo apžvalgą norėčiau pradėti nuo pačių meistriausių iš visos meistriškos programos – tų, kuriuos kiekvienas bent kiek rimtesnis sinefilas (tokia baisi liga) nesunkiai atpažįsta iš ankstesnių jų darbų arba tiesiog iš pavardžių. Jų, mano nuomone, programoje yra trys: Kira Muratova, Kim Ki-dukas ir Bernardo Bertolučis.
Ukrainietė Kira Muratova – tai netrukus 80-metį švęsianti ir vis dar kurianti režisierė. Ji – viena iš nedaugelio buvusios Sovietų Sąjungos režisierių moterų. Garsiausi jos karjeros pradžios darbai („Trumpi susitikimai“, 1967, „Ilgos palydos“, 1971) rusų valdžios buvo draudžiami iki pat perestroikos, tačiau režisierė neleido sovietų valdžiai jos sužlugdyti. Štai kokį atsitikimą, atskleidžiantį tvirtą režisierės charakterį, pasakojo lietuvių kino kritikas Saulius Macaitis: „Kai cenzūra kiek tik įmanoma sudarkė jos juostą „Tarp pilkų akmenų“ (1983), autorė, pasinaudojusi juoduoju humoro, pasirašė titruose: „Režisierius – Ivanas Sidorovas“, ir nenusileido, bandė dirbti toliau.“ Ši moteris yra pastačiusi daugiau nei dvidešimt filmų.
Šių metų „Kino pavasaris“ pristatys jau Romos kino festivalyje rodytą naujausią K.Muratovos darbą – „Amžinas sugrįžimas“ (Eternal Return, 2013). Filmą išliaupsino rusų kino kritikai, tačiau Romoje apdovanojimų jis, deja, nepelnė. Filmo istorijos centre – Jis ir Ji, seniai nesimatę klasės draugai. Vieną dieną jis atvyksta į jos miestą paprašyti patarimo. Suvaidinti šiuos senus klasės draugus K.Muratova pakvietė net kelias poras garsių Rusijos aktorių – teatro aktorių, tad filme išvysime daug teatrinės vaidybos, kuri tikrai ras savo auditoriją, spėju – tarp vyresnio amžiaus žiūrovų.
Kitas „Meistrų“ programos darbas, tai Kim Ki-duko „Pieta“ (Pieta, 2013). Nors ir laimėjęs Auksinį Venecijos liūtą, filmas kritikų vertinamas dviprasmiškai. Vieni sako, kad jis pervertintas, kitiems – tai geriausias lig šiol matytas režisieriaus kūrinys. Nevienareikšmiškos nuomonės ir apie smurto scenas. Vieniems atrodo, kad dalį filmo turėtume sėdėti užsimerkę, kiti sako, jog smurtas filme labai subtiliai paslėptas, – žiūrovas jo nemato, bet nujaučia.
Visi šie nesutarimai tikriausiai kyla iš šiek tiek pakitusios Kim Ki-duko filmų stilistikos ir tematikos. Prieš dešimt metų vienas režisieriaus filmo herojų kankino varlytes bei žuvytes ir už tai gavo skaudžių tiek fizinių, tiek moralinių pamokų. Šių metų Kim ki-duko filme matysime žiaurų skolų išieškotoją, luošinantį žmones. Kokie jo motyvai ir kas jo laukia, sužinosime tik pamatę filmą, tačiau nereikėtų iš šio korėjiečių režisieriaus kūrinio tikėtis meditacinės ramybės, kurią jausdavome ankstesniuose jo filmuose, tokiuose kaip „Sala“ (The Isle, 2000) ar jau minėtame „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… Ir vėl pavasaris“ (Spring, Summer, Fall, Winter… and Spring, 2003). Intensyvesnė siužeto linija neturėtų nuskurdinti filmo – pirmąkart režisierių sutinkantiems, tai tikrai neužklius, o fanams – bus įdomi patirtis.
Paskutinis iš garsiausių – garbaus amžiaus režisierius Bernardo Bertolučis ir jo filmas „Aš ir tu“ (Me and You, 2013). Filmas pasakoja apie problemiško charakterio keturiolikmetį Lorenzo, kuris, norėdamas pasirodyti nepriklausomu, praleidžia klasės slidinėjimo atostogas ir užsirakina namų rūsyje.
Kažkodėl susidaro įspūdis, jog šis naujausias režisieriaus darbas tikrai negalės stoti į vieną gretą su „Paskutinis tango Paryžiuje“ (The Last Tango in Paris, 1972), „Konformistas“ (The Conformist, 1970) ar „Paskutinis imperatorius“ (The Last Emperor, 1987), tačiau galbūt esu suklaidintas filmo temos ir aprašymo, mat filmai apie vaikų problemas, kaip ir šunis bei kitus gyvūnus, nedažnai sulaukia didelio pripažinimo, tad belieka tikėtis, kad būsime nustebinti, o to pagrįstai galima laukti iš tokio režisieriaus kaip B. Bertolučis.
Iš meistrų programos dar norėtųsi išskirti du postmodernius filmus. Šiomis dienomis kine daugėja naujoviškų apraiškų. Prieš keletą metų nemažai apdovanojimų pasauliniuose kino festivaliuose susišlavė „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life, 2011), o šiais metais „Kino pavasaryje“ matome Kanuose geriausiu kino režisieriumi išrinkto Karloso Reygadaso filmą „Po tamsos – šviesa“ (Post tenebras lux, 2012) bei Peterio Greenaway „Golcijaus ir Pelikano teatrą“ (Goltzius and the Pelican Company, 2012). Nesakau, kad šie filmai panašūs tarpusavyje, ar, kad jie panašūs į „Gyvenimo medį“, tiesiog manau, jog jie, kaip ir pastarasis, – netelpa į tradicinius žanro rėmus.
XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Quentinas Tarantino įnešė naujovių į kino pasaulį, savo filme „Bulvarinis skailatas“ (Pulp fiction, 1994) iškreipdamas laiko sąvoką, tačiau siužetą palikdamas tokį pat aiškų, svarbų bei daugkart matytą, ir tai kritikams leido lengvai priskirti filmą į norimus žanro rėmus, tąkart – trilerio.
XXI-ojo amžiaus kino naujovės – kiek kitokios. Joms patyrimas ir vaizdas yra svarbesnis už istoriją. Juk kai kurių filmų mes tiesiog nebegalime atpasakoti – turi pats pamatyti, pats pajausti, siužeto nupasakojimas tampa neaktualus, jis nieko neatskleidžia.
Tokių filmų, manau, yra ne tik „Kino pavasario“ „Meistrų“ programoje, bet ir kitose. Galime išskirti, pavyzdžiui, „Minčių traukinius“ (Trains of Thoughts, 2013) ar „Galutinis montažas: ponios ir ponai“ (Final Cut – Ladies & Gentlemen, 2013) ir, žinoma, kažką panašaus turbūt rasime ir tarp trumpametražių filmų. Žinodami Joną Meką, šito galima tikėtis iš jo dukros Oona Mekas trumpametražio filmo „Miegantis vyras“ (The Sleepy Man, 2013).
Visi šie kūriniai skirti tiems, kurie po darbo nemėgsta atsipūsti, o ieško ekstrymo ir trokšta būti nustebinti.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Grįžtant prie vienaip ar kitaip su istorija susijusių filmų, norėtųsi išskirti dar keturis: Oliviero Assayso „Po gegužės sukilimo“ (Something in the Air, 2013), Margarethe von Trotta „Hannah Arendt“ (Hannah Arendt, 2013), Michaelio Winterbottomo „Kasdienybė“ (Everyday, 2013) bei keturių portugalų režisierių filmo „Istorinis miestas“ (Historic Center, 2013).
Pirmajame – „Po gegužės sukilimo“ – pasakojama apie gyvenimą po 1968-ųjų metų revoliucijos Prancūzijoje. Tai filmas apie protestus, bohemišką gyvenimą ir prie sistemos nesitaikantį paauglį. Jis turėtų priminti anksčiau minėto Bernardo Bertolučio filmo „Svajotojai“ (The Dreamers, 2003) poetiką, mat tiek herojai, tiek vaizduojami laikotarpiai – panašūs.
„Hannah Arendt“ – tai biografinė drama, pasakojanti apie politikos teoretikės (kaip ji pati save vadino, atsisakydama „filosofės“ etiketės) Hannahos Arendt gyvenimą. Filme koncentruojamasi į jos darbo Jeruzalėje laikotarpį, kurio metu autorė rašė „New Yorker“ žurnalui apie Adolfo Eichmano – vieno iš įtakingiausių nacių atstovo bei aktyvaus Holokausto organizatoriaus – teismo procesą. Užrašai vėliau virto knyga, o filmas su puikiai parinkta pagrindinio vaidmens aktore turėtų atskleisti įdomią asmenybę bei papasakoti įdomią istoriją.
Michaelio Winterbottomo „Kasdienybė“ – tai penkerius metus kurta kino juosta apie vieną britų šeimą. Filme laiko perspektyva atskleidžiami motinos ir vaikų santykiai su kalėjime sėdinčiu tėvu. „Kino pavasaris“ pasižymi didele gausa liūdnas istorijas pasakojančių filmų. Šis – ne išimtis, tačiau istorija turėtų įtikinti, o ilgas kūrimo procesas paversti jį labai realistišku ir nuodugniai besigilinančiu į skausmingą šeimos padėtį.
Ir paskutinysis. Portugalų režisierių filmas „Istorinis miestas“ mums atskleis mažo Portugalijos miestelio Guimaraešo istoriją arba, tiksliau, – keturias trumpas istorijas.
Guimaraešas, 2012 metais tapęs Europos kultūros sostine, paprašė keturių režisierių sukurti po trumpametražį filmuką, atspindintį miesto santykį su praeitimi.
Akis Kaurismakis nufilmavo eilinio baro, eilinio savininko eilinę dieną, kuri tęsiasi per amžius, ir tą nenugalimą rutiną, kuri sukuria juokingą nuotaiką. Ispanas Victoras Erice sukūrė trumpą dokumentinį filmą, apie šiuo metu jau nebeveikiantį Guimaraešo audimo fabriką. Senose jo patalpose kalbinami buvę darbuotojai. Pedro Costa pasakoja istoriją apie seniai žuvusį kareivį, o net 104-erių metų Manoelis de Oliveira atskleidžia mums paviršutinišką turisto požiūrį į miestą, kurį turbūt būtų galima pritaikyti ir kitų pasaulio miestų turistams. Atrodo, jog filmas pasiskirsto į dvi dalis: du – niūrūs, liūdną praeitį menantys filmai (apie kareivį bei apie medvilnės fabriką) ir du – linksmi, energija pulsuojantys filmai (apie baro savininką bei turistus).
Toks rinkinys tikrai turėtų patikti įvairiai auditorijai.