Ką pagalvojate, kai išgirstate žodžius „baleto primarijus‘? O kas asocijuojasi su žodžiu „princas“? Turbūt nemaža dalis skaitytojų pagalvojo, kad toks menininkas – išlepęs, fiziškai (ir emociškai) silpnas, trapi gėlelė ir labai smarkiai atitrūkęs nuo realybės. O antruoju atveju galima išgirsti kai kurių merginų atodūsius, nes toks vyras yra tobulumo viršūnė ir sunkiai pasiekiamas. Ar netgi dar blogiau: išgalvotas personažas.
Šiais metais „Kino pavasaryje“ skiriama nemažai dėmesio filmams apie žmones, atsidavusius šokiui. „Baleto šokėjas“ – vienas iš jų. Naujausia BBC dokumentika (režisierius Stevenas Cantoras) apie vieną garsiausių baleto šokėjų pasaulyje Sergejų Poluniną paneigia daug stereotipų. Pažiūrėjus filmą, daugeliui perdėm aikštingo baleto šokėjo paveikslas greitai išgaruos iš galvos. O princas taps ne toks jau tobulas, bet labai artimas, žmogiškas ir kiek lengviau suprantamas.
Filmo istorijos epicentras – Ukrainoje gimęs baleto šokėjas Sergejus Poluninas apibūdinamas kaip vienas geriausių savo kartos šokėjų, jam taikomi epitetai „baleto Jamesas Deanas“, „seksualiausia šokio pasaulio žvaigždė“. Žinomas ne tik dėl savo užburiančio talento, begalinio atsidavimo savo menui, bet ir kontraversišku elgesiu užkulisiuose. Jaunasis artistas neslepia savo priklausomybės narkotikams ir tatuiruotėms.
Sergejus Poluninas tapo jauniausiu primarijumi per visą Londono Karališkojo Baleto Teatro istoriją. Publika jį dievina. Jis nestokoja nei fizinio, nei asmenybės žavesio. Tikras princas. Ir pačiame savo šlovės epogėjo viršūnėje, baleto dievaitis suduoda smūgį savo kolegoms ir gerbėjams: būdamas vos dvidešimt penkerių, jis meta savo karjerą. Priežastis? „Perdegimas“, – sako S.Poluninas.
„Baleto šokėjas“ kadruose užfiksuota žvaigždė, draskoma vidinių prieštaravimų, kiek „pasiklydusi“ ir kuriai reikia „apie daug ką pagalvoti“. Kaip ir mums visiems. Pavadinkime, ne pačiu sėkmingiausiu laikotarpiu, kuris smarkiai akcentuojamas filme. Ne, tai nėra pavargusio baleto lepūnėlio terapija.
Tai veikiau labai žmogiškas ir atviras pasakojimas, kiek primenantis pasaką. Kaip berniukas iš skurdaus Ukrainos miestelio tapo pasaulinio garso baleto princu.
S. Poluninas priešais kameras nusprendžia nebetęsti šokėjo karjeros. Atsisveikindamas su baleto pasauliu ir gerbėjais, jis nufilmuoja klipą, kuriame šoka pagal dainininko Hozierio hitą „Take me to church“. Šis šokis – „gulbės giesmė“, kurią „Youtube“ platformoje peržiūrėjo virš 19 mln. vartotojų, o komentaruose gerbėjai aikčioja iš susižavėjimo.
„Baleto šokėjas“ – tai intriguojantis jauno, maištingo menininko portretas. Ne tik keičiantis požiūrį į baleto artistus, kad tai ne vien gražius judesius atkalęs šokėjas, bet ir žmogus su savo vidiniais konfliktais ir svajonėmis. Žiūrint į tokį primarijų kaip S.Poluninas, galima pasigrožėti jo judesių laisvumu ir pajusti nežabotą dvasią.
