„Dagerotipas“ (Daguerreotype) – pirmasis režisieriaus Kiyoshi Kurosawos filmas, sukurtas už Japonijos ribų. Tai prancūzų kalba sukurta fantazija apie pagyvenusį fotografą, kurio aistra senai fotografavimo technikai įvilioja į tamsų, niūrų pasaulį jauną asistentą ir gražią dukrą. Aiškios ribos tarp realybės ir vaizduotės neturinti kino mistifikacija yra vienas ryškiausiai sužibusių deimantų šių metų „Kino pavasaryje“.
Fotografas Stefanas negali paleisti prisiminimų apie senai mirusią žmoną. Kaip ir negali paleisti dukros Mari iš namų ir savo obsesijos senoviniam fotografavimo būdui. Dagerotipas – senovinis fotografavimo metodas, kuris reikalavo ilgo išlaikymo ir nemažai laiko pozuojant. Taip neva suteikdavo amžiną pomirtinį gyvenimą modeliui. Stefanas spaudžia Mari būti ištisas valandas prieš objektyvą apsirengus senovine mėlyna suknele. Ilgas valandas stovėti nejudant Stefanas sukūrė specialų prietaisą, kuris primena kankinimo įrankį.
Žanas, jaunasis asistentas, pastebi, kad garsaus menininko santykis su dukra yra labai sadistinis, jis nusprendžia padėti Mari ištrūkti iš ligotų tėvo minčių. Netrukus jie įsimyli ir netgi sugalvoja planą, kaip įkalbėti tėvą už nemažą sumą parduoti griūnantį dvarą. Tačiau ar Žano ir Mari meilė tikra? O gal tai tik desperacijoje klimpstančio vaikino fantazijos vaisius?
Šiame įtemptame, lėto siužeto filme nepamatysite nieko, kas susiję su moderniu pasauliu: iphone‘o, facebooko ar skaitmenos. Viskas tiesiog užšalę laike: yrantis dvaras, su antikiniais dirbiniais ir skambančiais koridoriais, vos užsivedantis automobilis, senovinė foto studija su šimto metų įranga, girgždantis žiemos sodas. Aiškiai perteikta Stefano būsena, žmonos ilgesys ir nenorėjimas priimti dabarties.
Duktė Mari jaučiasi tarsi įkalinta dvare. Vienintelis jos laisvės gurkšnis ir gyvybės pojūtis yra jos žiemos sodas. Kur viskas žalia, šviežia ir reikia tyro vandens, šviesos tai gyvybei išlaikyti. Skirtingai nuo tėvo tamsios studijos ir chemikalais pritvinkusios aplinkos. Taip kuriama įtampa, nerimo, užstrigimo jausmas. Taip atsiranda nebylus konfliktas, garsiai neišsakytos nuoskaudos.
Nostalgija, įtempta atmosfera ir bauginanti praeitis sukuria sapniškumo, netikrumo pojūčius. O su šiais pojūčiais kyla egzistencinių klausimų bei priverčia permąstyti savo vertybes. „Dagerotipas“ – puikus siaubo žanro pavyzdys ir idealiai papasakota istorija su mistikos elementais.