Kūrėjų archyvas
„Ar mama mylėjo tave?“ – „Ji gerdavo daug alaus.“, – atsako devynerių metų našlaitis. Tai ištrauka iš „Oskarui“ nominuoto animacinio filmo „Moliūgėlio gyvenimas“, kuris bus rodomas šių metų festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Filmai šeimai“. Motinos mirtis, diskriminacija, išnaudojimas – tik keletas tikro gyvenimo temų, apie kurias šiemet vaikams iš didžiųjų ekranų pasakos patys vaikai.
„Tai filmai vaikams, kurių tėvai neaugina nuo pasaulio apsaugotame burbule, ir tėvams, kurie nebijo su vaikais kalbėti apie gyvenimą“, – šių metų programą „Filmai šeimai“ pristatė viena iš jos sudarytojų Aistė Račaitytė.
Tiek didelių, tiek mažų žiūrovų pamėgtoje festivalio programoje greta lėlinės animacijos, šiemet programoje atsiras ir mažiesiems kino mylėtojams mažiau pažįstama kino rūšis – dokumentinis kinas. Programoje rodomi du dokumentiniai filmai visai šeimai, pasak programos sudarytojų, turėtų dar stipriau pasibelsti į jaunųjų žiūrovų širdis.
Kas vienija viso pasaulio vaikus
Viena svarbiausių vaikystės kelionių – tai kelionė į mokyklą, kurią kasdien įveikia milijonai vaikų visame pasaulyje. Vieniems ji – ant asilų per dykumą Jordanijoje, kitiems – valtimis per upę Vietname ar slidėmis nuo stataus kalno Šveicarijoje. Režisierės Lina Lužytė (Lietuva) ir Sigrid Klausmann (Vokietija) apkeliavo aplink pasaulį, kad papasakotų nepaprastus vaikų išgyvenimus pakeliui į mokyklą dokumentiniame filme „Palaukit mūsų!“ (orig. „Nicht ohne uns!“, angl. „Not Without Us!“).
„Šioje kelionėje sužinojome nevaikiškus vaikų įspūdžius apie pasaulį, išgirdome jų idėjas, vertybes“, – pasakojo viena iš filmo „Palaukit mūsų!“ režisierių, L. Lužytė, šiemet pristačiusi savo pilnametražį debiutą „Amžinai kartu“.
Nors režisierė filmavo skirtinguose pasaulio žemynuose – nuo Meksikos iki Nepalo, jai nebuvo sunku susikalbėti su jaunaisiais filmo herojais. Jos teigimu, visi pasaulio vaikai kalba ta pačia nuoširdumo kalba. „Pastumdavau vertėją į šalį ir kalbėdavau gestų kalba, keliais išmoktais vietiniais žodžiais. Vaikai yra empatiški, tikri, todėl visada pavyksta užmegzti kontaktą net nemokant jų kalbos“, – pasakojo režisierė.
Ar nuskriaustas vaikas gali būti laimingas?
Devynerių metų berniukas, kuris save vadina Moliūgėliu, po alkoholikės motinos mirties lieka vienui vienas. Šeimą palikusio tėvo jis net neprisimena. Tuščia alaus skardinė yra vienintelis suvenyras, primenantis mamą. Moliūgėlis atsiduria vaikų namuose, kur gyvena kiti likimo nuskriausti vaikai. Nors būnant ten ir sunku, patikėti, kad jų dar gali laukti jaukūs namai ir graži šeima, viltis nenustoja rusenus. Nė vienas iš jų nebetiki, kad kada nors turės šiltus, jaukius namus ar gyvens gražioje šeimoje. Juk prieš akis – visas gyvenimas. Tiek daug pažinti, tiek daug atrasti… Moliūgėlis susiranda draugų, įsimyli mergaitę, vardu Kamilė, ir – neįtikėtina! – jis pasijunta laimingas.
Vienas geriausių 2016 metų animacinių filmų „Moliūgėlio gyvenimas“ (orig. „Ma vie de courgette“, ang. „My Life as a Zucchini“) sukurtas pagal populiarią rašytojo Gilles Paris knygą „Moliūgėlio autobiografija“. Knygą adaptavo viena talentingiausių jaunųjų kino kūrėjų Europoje – prancūzų scenaristė Celine Sciamma, o režisavo šveicaras Claude‘as Barras.
„Tai buvo dešimties metų kelionė nuo knygos iki filmo“, – specialiame interviu „Kino pavasariui“ sakė pretendentas į šių metų „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią animacinį filmą C. Barras. Režisierius pasakojo, kad filmo kūrybinė komanda susidūrė su nemažai sunkumų – dėl itin mažo biudžeto režisierius net ir pagalvoti negalėjo apie galimybę perfilmuoti scenas, todėl dailininkai kruopščiai repetavo kiekvieną mizansceną, kiekvieną lėlės judesį.
Kritikų išgirto nepriklausomo animacinio filmo premjera įvyko Kanų festivalyje, kur „Moliūgėlio gyvenimas“ tapo didžiausiu metų atradimu. Lietuvos žiūrovai juostą galės išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu.
Mergaitė, drąsesnė už vyrus
Dokumentinis epas – taip būtų galima pavadinti meistriškai nufilmuotą JAV režisieriaus Otto Bello filmą „Erelių medžiotoja“ („The Eagle Huntress“). Jis pasakoja apie Mongolijoje gyvenančią 13 metų mergaitę, kuri išdrįso pakeisti tūkstantmetę tradiciją ir tapti pirmąja su ereliu medžiojančia moterimi.
Drąsos, ištvermės ir išgyvenimo įgūdžių reikalaujanti medžioklės su kilniaisiais ereliais tradicija perduodama iš kartos į kartą – tėvo sūnui. Mergaitės yra bailios, jos greit sušąla, nemoka medžioti – su tokiais mitais kovoja trylikametė. „Jei gali berniukas, kodėl negaliu aš“, – sako filmo herojė Aišopalan.
„Ji stipri. Jai patinka laimėti. Ar tai būtų grumtynės su berniukais, ar medžioklė su ereliu“, – apie savo heroję pasakojo režisierius Otto Bellas.
Režisierius seka paskui paauglę nevaikiškų išbandymų kupinu keliu – nuo kvapą gniaužiančių kilniųjų erelių kovos vaizdų į intymią aplinką, kur girdėti tylios jautrios mergaitės emocijos.
„Tai jaudinanti istorija apie narsą. O nepaprasto grožio filmo kadrai užburs įvairaus amžiaus vaikus ir suaugusiuosius“, – filmą komentavo A. Račaitytė. Didingas ir jautrus dokumentinis filmas aplankė daugybę kino festivalių visame pasaulyje ir susilaukė aukščiausių įvertinimų tiek iš kino kritikų, tiek iš žiūrovų.
