fbpx
Kino industrija

Kino prieinamumas žmonėms su sensorine negalia (III). Kaip pritaikyti sukurtą filmą?

Kadras iš filmo „Dainuojantys lietuje“

Paprastai žiūrint filmą pakanka vieno žvilgsnio, kad pasakytume: kas yra kadre, kur jie yra, ką daro ir kaip tai daro. Tuo tarpu garsinio vaizdavimo parengimo procesas ganėtinai sudėtingas. Žodžiais apibūdintą ekrane rodomą vaizdą, veikėjų išvaizdą ar jų veiksmus reikia sutalpinti į dialogų ar kitų svarbių fone girdimų garsų pauzes. Jeigu filmo veiksmas itin intensyvus, su daug dialogų ar pasižymi turtinga vizualine kalba, tuomet parengti garsinį vaizdavimą gali būti nemenkas iššūkis.

Vaizdinė informacija

Siekiant pritaikyti audiovizualinį kūrinį, svarbu žinoti, kaip apskritai yra suvokiama vaizdinė informacija.

Ji paprastai laikoma nenutrūkstama, o viskas, kas yra mūsų regėjimo lauke, yra akimirksniu pasiekiama. Tuo tarpu garsinė informacija yra linijinė. Paprastai ja laikoma nutrūkstanti garsų seka ir tylos pauzės. Mūsų akys nuolat šokinėja iš vieno fiksavimo taško į kitą, o mūsų smegenys užpildo trūkstamas detales ir užtikrina, kad vaizdas išliktų, kol pridedama naujos informacijos, ir kad jis būtų sukonkretintas. Mokomės žiūrėti filmą taip, kad suvoktume jį kaip judantį vaizdą, netrukdomą besikeičiančių požiūrio ir perspektyvos taškų, o ne statiškų kadrų seriją.

Niekada nematome to paties, ką girdime, ir atvirkščiai: mes negirdime to paties, ką matome. Regėjimas nefiksuoja kitų informacijos gavimo būdų, pavyzdžiui, klausos. Kai mums pateikiami bimodaliniai (klausos ir regos) dirgikliai, matantys žmonės greičiau reaguoja į regos komponentą nei į klausos. Panašų efektą patiriame ir kine, priskirdami žodžius veikėjams priešais esančiame ekrane, nors balsai perduodami per salės sienose esančius garsiakalbius.

Tuo tarpu negalintys matyti šios informacijos negauna, todėl garsinio vaizdavimo rengėjo tikslas yra perteikti apibendrintą informaciją apie:

  1. išvaizdą (asmens, vietos ar daikto),
  2. veiksmą (kai kažkas juda ar keičiasi),
  3. vietą (pasakojimo arba veikėjų),
  4. tekstą ekrane (informacija gali būti perskaityta pažodžiui, apibendrinama arba perfrazuojama),
  5. tai, kas skleidžia garsą,
  6. požiūrio tašką,
  7. būseną (jeigu yra būtina).

Vertėtų nepamiršti, kad garso takelis irgi turi daug šaltinių, kurie perduoda informaciją. Dialogas yra informatyviausias vaidybiniame, o komentaras dokumentiniame filme. Taip pat informatyvūs yra aplinkos garsai, specialieji garso efektai ir muzika.

Kadras iš filmo „Septintasis antspaudas“

Dialogai

Dialogas mums nusako, kas yra kadre, kol visi veikėjai kalba arba į juos kreipiamasi vardu. Jų balsai taip pat gali duoti užuominų apie jų amžių, išsilavinimą ir tai, ar jie yra draugai ar priešai. Dialogas, kaip ir aprašymas, susideda iš dviejų elementų: kas sakoma ir kaip sakoma.

Įrodyta, kad spręsdami apie savo socialinio partnerio emocinę būseną, žmonės daugiausia remiasi neverbaliniais signalais. Dauguma jų yra vaizdinės informacijos elementai, pavyzdžiui, veido išraiškos, gestai ir laikysena, bet į šią kategoriją patenka ir neverbaliniai garsai (pavyzdžiui, kosulys, atodūsis ar riksmai) bei prozodija (kalbos ritmas, kirčiavimas ir intonaciniai aspektai).

Idealiu atveju vardas įterpiamas iš karto prieš kalbant veikėjui, tarsi signalas. Tuo atveju, jei dialogas vyksta greitai ir tai padaryti neįmanoma, gali tekti įterpti vardą dialogo viduryje arba pabaigoje. Iš veikėjų kalbos turinio, o ypač iš jų pristatymo prozodijos, žinome, ar tas veikėjas liūdnas ar linksmas, grėsmingas ar išsigandęs. Kadangi ši informacija yra girdima, veikėjo emocinės būsenos nereikia aiškiai nurodyti.

Gali kilti klausimas, ar mūsų jautrumas prozodijai eliminuoja poreikį apibūdinti, pavyzdžiui, emocijų kupinus regėjimo dirgiklius, tokius kaip niūrus apšvietimas ar sunerimusi veido išraiška, piktadario šešėlis, likus kelioms akimirkoms iki paties veikėjo pasirodymo? Bet tai yra elementai, kurie reginčiai auditorijai sukuria tai, ką kino kritikas Tomas Sutcliffe’as yra taikliai įvardijęs kaip žavingą intarpą tarp įtarinėjimo ir patvirtinimo.

Idealu, kai erdvė ir laikas leidžia įvardinti ir apibūdinti veikėją taip, kad vardas veiktų kaip žyma, primenanti žiūrovui, kaip atrodo veikėjas, kai tik jis vėl pasirodo.

Kadras iš filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“

Specialieji garso efektai

Garsinės informacijos elementai apima garsus, kylančius dėl veiksmo (pavyzdžiui, sunkus kvėpavimas, žingsniai, grindų girgždėjimas) bei specialiuosius garso efektus (pavyzdžiui, vilko staugimas, sustiprėjęs širdies plakimas).

Realistiški garsai dažnai sustiprina informaciją, pateikiamą ne tik per vaizdą, bet ir per dialogą. Tai garsai, kurie nepriklauso nuo dialogo, bet sukuria bendrą atmosferą ar vietos jausmą. Neregiai yra įpratę nustatyti savo buvimo vietą naudodami garso signalus, ir tai yra įgūdis, kurį jie išsiugdė geriau nei regintys žmonės. Jie sužino, kad yra dideliame pastate ar mažame bute iš aplinkos sklindančių garsų, aidėjimo (arba jo nebuvimo), taikydami echolokaciją.

Be garso, kuris natūraliai atsiranda per veiksmą, yra ir garso efektų. Dažniausiai jie būna specialiai pridėti, kad atkreiptų mūsų dėmesį ir leistų pajusti, kad tikrai esame „ten“, kur vyksta filmo veiksmas.

Natūralios pauzės suprantamos kaip tyla, tačiau tyla dažnai yra apgalvota, kruopščiai sukonstruota kaip garso takelio dalis. Prisiminkime sceną filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007) pabaigoje, kai Javiero Bardemo personažas pateko į automobilio avariją. Po smūgio yra keletas akimirkų, kurias galima supainioti su tyla.

Du automobiliai rūke viduryje priemiesčio sankryžos. Niekas nejuda. Pasigirsta variklių šnypštimo garsas. Kažkur toli loja šuo. Silpnai pučia vėjas. Kažkas pajudina automobilių dureles. Girdime išdaužto lango garsą. Trenksmai. Kritimas. Sunkus kvėpavimas. Šie garsai atsirado ten, nes garso redaktorius Skipas Lievsay juos pasirinko ir įdėjo ten, kaip ir kiekvieną kitą filmo garsą.

Foley studija

„Folių“ menininkai jau seniai suprato, kad vaizdai atrodo tikresni, kai juos lydi garsas, nors nebūtinai naudojami tikri garsai. Pavyzdžiui, žiūrėti, kaip nupjaunama galva, atrodo tikroviškiau, kai girdimas garsas, kai kas nors pjausto melioną.

Šios profesijos pradininkas – Jackas Foley. Jis tiesiogiai transliuojamose radijo pjesėse gyvai kurdavo sinchroninį triukšmą. To meto garso technika negalėjo tiksliai ir kokybiškai atkartoti jau anksčiau įrašytų garsų, todėl radijo stotys į transliacijas kviesdavo garso kūrėjus, kurie vėliau imti vadinti „Folių“ menininkais (Foley artist). Šiais laikais „Folių“ menininkai dirba baigiamajame etape, atkurdami visų personažų žingsnius, drabužių šiugždesį, gamtos reiškinius ir filme matomų daiktų garsus. Pavyzdžiui, cypiantys batai ar stalo įrankių barškėjimas stalčiuje.

Muzika

Muzika yra neatsiejama filmų dalis dar nuo nebyliojo kino laikų, kai fortepijonas buvo pasitelkiamas kuriant pasakojimą, o orkestras – slopinti projektoriaus skleidžiamą garsą. Šis garsinės informacijos elementas pabrėžia rodomą sceną ir priverčia auditoriją interpretuoti vaizdinius pagal vienokias ar kitokias schemas. Pavyzdžiui, siaubo filme muzika verčia tikėtis, kad lėtai atsidarančios durys plačiai prasivers ir pasirodys žudikas.

Garso pultas

Pagrindinis garsinio vaizdavimo kūrėjo iššūkis – kur įterpti aprašymą. Daugelis filmų dainų yra gerai žinomos, todėl žiūrovai nori jų klausytis. Garsinio vaizdavimo kūrėjas turi arba bandyti užbėgti už akių dainai trumpu šokio ar kostiumų aprašymu, arba turi atidžiai nuspręsti, kada dainos metu įsikišti, o kada tylėti, kad kuo mažiau sukliudytų klausymosi malonumą. Trečias variantas – leisti groti muzikai ir nieko nesakyti.

Kitas būdas panaudoti garsinį vaizdavimą nebyliuose filmuose, nesugadinant garso takelio, – pateikti rašytinį aprašymą dideliu šriftu arba Brailio raštu, tačiau tai neišsprendžia sinchronizacijos  problemos.

Britų mokslininkų Louise Fryer ir Jonathano Freemano tyrime „Ar jauti, ką sakau? Žodinės informacijos poveikis emocijų sukėlimui ir buvimui žmonėms su regėjimo negalia“ (2014) apie filmų sukeliamas emocijas įrodyta, kad žodinės informacijos pridėjimas nesumažina sukeltų emocijų, nepaisant to, kad garsinis vaizdavimas iš dalies užgožia garso takelį.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.